Šį rudenį Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete surengtos iškilmingos donorų, dovanojusių savo kūnus mokslui, laidotuvės sulaukė ne tik didelio visuomenės dėmesio, bet ir daug užklausų apie galimybę tapti tokiais donorais. Tiek dovanoti kūnai, tiek kasmet archeologų atrandami praeities žmonių palaikai patenka į VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkų ir studentų rankas. Katedrai šiemet minint 250 metų jubiliejų, joje daugelį metų tyrimus atliekantys mokslininkai prof. Janina Tutkuvienė, prof. Violeta Žalgevičienė ir prof. Rimantas Jankauskas sutiko papasakoti, kokia moksline veikla užsiimama katedroje ir kokios tyrimų perspektyvos šiuo metu pačios aktualiausios.

Šimtmečius kaupta kolekcija ir Europos ekspertų patirtis

Šį lapkritį VU Medicinos fakultete Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros jubiliejus paminėtas surengus teminį renginį, kurio metu autentiškai atlikti renesanso laikų muzikiniai kūriniai bei šokiai. Fakulteto mokslininkai skaitė pranešimus apie katedros istoriją, o susirinkusius svečius sveikino dekanas prof. Dalius Jatužis, fakulteto tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Lesinskas, katedros vadovė prof. J. Tutkuvienė.

Prof. Dalius Jatužis. VU nuotr.

Katedra yra net kiek senesnė nei pats fakultetas. Ji įkurta 1775 m. paskyrus gydytoją Nikola Renjė (Nicolas Regnier) pirmuoju Vilniaus akademijos medicinos profesoriumi ir paprašius jo organizuoti anatomijos dėstymą. Anot fakulteto dekano prof. D. Jatužio, sudėtingu, netekčių kupinu karų, bado, okupacijų, epidemijų, miestą niokojusių gaisrų metu įkurta Anatomijos katedra buvo pažangus Europos mokslo centras, kuriame anatomija buvo dėstoma derinant teoriją su išsamia vizualine ir praktine, demonstracine veikla. Nuo pat pradžių imta formuoti ir anatomijos preparatų kolekciją, kurios pagrindu tapo iš Paryžiaus pakviesto anatomo Žako Briotė (Jacques Briôtet) sukurtas anatominių preparatų rinkinys.

XVIII a. pabaigoje anatomiją čia dėstė žymūs kviestiniai profesoriai, tolydžio gausinama anatominių preparatų kolekcija ir sistemingi lavonų skrodimai leido studentams išsamiai studijuoti anatomiją. Per kelis dešimtmečius kolekcija buvo padidinta net šešiskart, o pagal preparatų tobulumą ji buvo pripažinta kaip aukščiausio lygio rinkinys, – tai buvo didelis anatomo Adomo Belkevičiaus nuopelnas.

Po 1831 m. sukilimo uždarius universitetą, anatomijos muziejus buvo perduotas Kijevo Šv. Vladimiro universitetui, ir, deja, tik dalį šios kolekcijos pavyko atgauti sovietmečiu. Tačiau turimas rinkinys buvo nuolat pildomas, jame atsidūrė daugelio mokslininkų sukauptos kaukolės, taip pat ir Jono Basanavičiaus surinktos kaukolės su jo autografu.

Tarpukariu įsteigtame Stepono Batoro universitete anatomijos srityje dirbo Jurgis Aleksandravičius (Jerzy Stanisław Aleksandrowicz), Michalas Reicheris (Michał Reicher), pradėtas statyti specialus Anatomikumas. Jame įsikūrė Anatomijos ir Histologijos katedros, vykdyti įgimtų anomalijų, kraujagyslių ir raumenų variacijų, vaisiaus proporcijų tyrimai. Antropologai tuo metu tyrė Trakų karaimų, Vilniaus požemiuose rastų karalių palaikus, buvo sukauptas 3000 archeologinių kaukolių rinkinys. „Aptikome nuo tų laikų fakulteto patalpose išlikusias XVI a. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kaukolės ir kai kurių skeleto dalių ãtliejas – jas padovanojome dabartiniam Vilniaus universiteto rektoriui antrosios inauguracijos proga“, – pasakojo katedroje beveik 50 metų dirbantis prof. R. Jankauskas.

Antrojo pasaulinio karo metais katedrai vadovavęs prof. Jurgis Žilinskas organizavo ir skatino anatomijos rinkinio kaupimą. Deja, katedros patalpas užėmė sovietų karo ligoninė, kuri išsikraustydama išsivežė visą aparatūrą, paveikslus ir baldus. Po karo katedroje buvo išsaugota ir papildyta kaukolių kolekcija, nagrinėtos žmogaus morfologijos temos, vaikų, naujagimių fizinės raidos klausimai.

Katedra evoliucionavo kartu su anatomijos ir antropologijos supratimu

XX a. antroje pusėje pradėta tirti lietuvių etnogenezė nuo pat akmens amžiaus iki vėlyvųjų viduramžių. Prof. G. Česnio pastangomis sukauptas didelis senovės žmonių kaulų pavyzdžių rinkinys, jis tyrė praeities populiacijų istoriją, demografiją, dantų būklę ir senovės žmonių kūno sandarą. 1989 m. katedrą pervadinus Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, ji jau buvo tapusi Lietuvos antropologinių tyrimų centru.

Pasak prof. R. Jankausko, katedra evoliucionavo kartu su antropologijos supratimu. „Vienas svarbiausių dalykų – supratimas, kad čia kaupiama ne tik kaukolių kolekcija, bet ir žmonių palaikai, kuriuos privaloma atitinkamai gerbti. Visais laikais puoselėta pagarba prozektoriumo patalpai, suvokimas, kad turime būti dėkingi žmonėms, paaukojusiems savo kūną mokslui“, – sako jis.

Per kelis dešimtmečius buvo sukaupta didelė patirtis, o po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, atsivėrus valstybės sienoms, radosi progų išvykti į tarptautines konferencijas. „Kolegos iš užsienio mus bemat pripažino, nes keliai jau buvo prof. G. Česnio praminti“, – prisimena prof. R. Jankauskas. Atgimimo laikotarpiu katedros antropologai ėmėsi palaikų ekshumavimo ir identifikavimo. „Vykdėme Napoleono karių tyrimus, Estijos prezidento palaikų paiešką, Tuskulėnų kapavietės tyrimus. Kaupėme jau nebe tik kaukoles, o visus skeletus, taip pat kremuotą kaulinę medžiagą. Rinkiniai iki šiol nuolatos pildomi, nes pastaruosius kelis dešimtmečius archeologai visus aptiktus senovės žmonių palaikus atveža tirti mums. Mokslinę vertę turinčius pavyzdžius pasiliekame saugoti ateities tyrimams“, – pasakoja profesorius.

Žengiama tarpdisciplininio bendradarbiavimo keliu

Pastaruosius 23 metus katedrai vadovauja prof. J. Tutkuvienė, Lietuvos vaikų augimo standarto, kuriuo klinikinėje praktikoje vadovaujamasi iki šiol, autorė. Ji pabrėžia katedros veiklos tarpdalykiškumą, kuris nuo pat pradžių buvo būdingas čia dirbusiems mokslininkams.

Dabar pažangiems mokslo projektams vykdyti siekiama suburti komandas iš skirtingų sričių specialistų. Katedros mokslininkai bando atsakyti į klausimus apie vaikų kūno dydį: kokios jo sąsajos su bendra žmogaus sveikata, ar galima pagal tai spėti būsimas ligas? Pasak prof. J. Tutkuvienės, pastaruoju metu itin aktualus tarptautinių standartų taikymas tam tikruose regionuose, atsižvelgiant ir į Lietuvos populiacijos ypatumus, taip pat fizinės būklės tendencijų tyrimai. „Keliame klausimus, kuo mūsų vaikai skiriasi nuo likusio pasaulio ir ar galime taikyti jiems tarptautinius standartus. Prieš keliasdešimt metų mano sudaryti vaikų augimo standartai buvo įdiegti į Lietuvos sveikatos priežiūros sistemą ir išliko aktualūs daugelį metų, pagal juos užaugo jau visa karta. Atėjo metas juos keisti, papildyti neišnešiotų naujagimių augimo standartais. Ta linkme katedros doktorantė Rūta Morkūnienė jau atliko svarbių tyrimų, be to, šiemet gavome Lietuvos mokslų tarybos finansavimą, tad galime imtis ir kitų amžiaus grupių vaikų tyrimų, kad būtų atnaujinti Lietuvos vaikų augimo standartai“, – aiškina profesorė.

Prof. Janina Tutkuvienė. VU nuotr.

Vaikų augimo ir brendimo mokslo – auksologijos – pradžia, anot prof. J. Tutkuvienės, mus nukelia prieš kelis šimtmečius. „1805 m. pasirodė pirmieji gydytojo, chemiko Andriaus Sniadeckio straipsniai apie vaikų fizinį auklėjimą. Galima sakyti, kad jis pralenkė laiką – jo nusakyti kai kurie vaikų augimo dėsniai – kaip jie auga, kada bręsta, kaip juos reikia prižiūrėti ir su kokiomis ligomis jų augimas gali sietis – vis dar aktualūs. Kai kurie teiginiai tik dabar pasirodo europiniuose projektuose, tam tikroms jo mintims įrodyti tik dabar parašytos ar dar rašomos disertacijos.“ Taigi Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. „Šios temos vyravo visus šiuos kelis šimtus metų, o mes tik plėtėme jas tarpdiscipliniškumo link“, – sako profesorė.

Platus bendradarbiavimas – aukščiausio lygio tyrimų pagrindas

Ilgiausiai, net 50 metų, katedroje dirbanti histologė prof. V. Žalgevičienė pabrėžia bendradarbiavimo su kitų sričių specialistais svarbą. Vienas iš įsimintinų atvejų – projektas su VU Onkologijos instituto mokslininkais, siekiant tirti įvairius naujai kurtus onkologinių ligų chemoterapijai naudojamus vaistus. Eksperimentuota su žiurke ir jos embrionais, ieškota novatoriškų būdų kovoti su onkologiniais susirgimais. Diegta inovacija – šviesai jautri navikų terapija, kai netoksiškas fotovaistas, suleistas į kraujotakos sistemą, susikaupia vėžinėse ląstelėse, o paveiktas lazeriu jas sunaikina.

Taip pat eksperimentuota su kvantiniais taškais – nanodalelėmis, kurios, įvestos į kraujotaką, gali sunaikinti navikines ląsteles. Įvairiais metodais tirtas šių dalelių pasiskirstymas vaikingos žiurkės placentoje ir jos embrionuose: aiškintasi, ar tai saugu nėščiosioms. Tokie embriologiniai tyrimai labai svarbūs, tačiau jiems būtinos ypatingos sąlygos: vivariumas, atitinkantis visus gyvūnų gerovės reikalavimus, geras finansavimas ir profesionali komanda.

Kartu su studentais tirtas geriamasis vanduo: „Lietuvoje prieš gerą dešimtmetį būta pramanų bangos: sklido informacija, kad žmogui naudinga gerti vandenį jame palaikius šungito akmenį arba koralinį kalcį, kad jonizuotas vanduo daro stebuklus. Atlikę daug įvairių eksperimentų, visuomenei populiariai aiškinome, kad visa tai – žmonių apgaulė“, – prisimena prof. V. Žalgevičienė.

Dabar visame pasaulyje vykdomi sintetinių cheminių junginių – ftalatų tyrimai. Jie minkština plastiką, dažną vaikų žaisluose, vaistų kapsulėse, kosmetikoje ir kitur, tačiau patekę į geriamąjį vandenį kenkia žmogaus endokrininei, lytinei sistemoms.

Šiuo metu Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra bendradarbiauja su žinomais įvairių šalių mokslininkais – nuo antropologų iki teismo medikų. Dėl šio bendradarbiavimo jaunieji mokslininkai gali atlikti labai plataus pobūdžio tyrimus: sudarytos neišnešiotų naujagimių kūno dydžio rodiklių kreivės, tuos pačius metodus planuojama taikyti ir vaikų po gimimo augimo rodiklių kreivėms sudaryti.

Atliekami ir tarpdisciplininiai darbai kartu su neonatologais, akušeriais ginekologais, chirurgais, neurologais, LOR gydytojais, oftalmologais. Analizuojamas ne tik vaikų, bet ir suaugusių žmonių kūno sudėjimas, jo sąsajos su tam tikromis ligomis, atliekami anatominių variacijų tyrimai, pavyzdžiui, žmogaus smegenų arterijų sąsajos su insulto pasireiškimu ir gydymo galimybėmis.

Pradėta ir visiškai nauja tema – augimo ir sveikatos programavimo tyrimai. Tai – kelių̃ kartų̃ stebėjimai, kaip vystosi žmogaus organizmas, atsižvelgiant į tai, kokios gyvenimo sąlygos buvo dar iki jo gimimo ar gimdoje – kokią įtaką turėjo jo motinos ir net močiutės gyvenimo sąlygos. „Jei močiutė gyveno badaudama, tam tikra įtaka biocheminiu lygmeniu – pavyzdžiui, polinkis tukti – bus dažniau fiksuojama ne tik jos vaikui, bet gali būti perduota ir anūkams. Ši tyrimų kryptis yra inovatyvi ir perspektyvi“, – pasakoja prof. J. Tutkuvienė. Tyrimai kreipiami visuomenės sveikatai aktualia linkme, bandoma ne tik išsiaiškinti kūno parametrų normas ar nuokrypius, bet ir prognozuoti sąsajas su žmogaus sveikata, įvairiomis ligomis.

Ligų evoliucijos tyrimai

Nuo 2010 m. katedroje plėtojama dar viena nauja kryptis – ligų etiopatogenezės mechanizmų, arba ligų evoliucijos, tyrimai. Remiantis jais galima prognozuoti Lietuvos gyventojų polinkį sirgti tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, aiškinantis tokio didelio širdies ir kraujagyslių ligų paplitimo priežastis. „Tai turi gilias evoliucines šaknis, menančias didesnio ir fiziškai stipresnio kūno žmonių palankesnę adaptaciją šaltesnio klimato zonose prieš tūkstančius metų. Tokie žmonės dažniausiai turi ir didesnį cholesterolio kiekį. Tokiems tyrimams reikalingos ne tik medicinos, bet ir biologijos bei evoliucijos žinios. Laimei, katedroje visuomet buvo sąlygos žvelgti į problemas holistiškai, o kooperuodamasi su kardiologais šia kryptimi galėtų dirbti ne viena tyrimų grupė“, – sako prof. J. Tutkuvienė.

Senovėje žmonių patirtų traumų ar ligų nulemtų skeleto pakitimų – paleopatologijos – tyrimai plėtojami jau ne vieną dešimtmetį, jaunieji mokslininkai renkasi įvairias šios krypties temas. Tačiau, pasak prof. R. Jankausko, sparčiai įsibėgėjama ir paleogenetikos srityje, tiriant paleopatogenus – praeityje vyravusias bakterijas ir parazitus. „Mokslininkus domina, kaip ligos, sukeltos kadaise egzistavusių mikroorganizmų, atsirado mūsų istorijoje, kaip jos kito ir kodėl šiandien vienoms ligoms esame atsparesni, o kitos – vis dar mums labai pavojingos“, – pasakoja profesorius.

Tyrimai su donorų dovanotais kūnais ir archeologiniais palaikais

Pastarąjį dešimtmetį atgaivinti klasikiniai anatominiai tyrimai, kurie tiesiogiai priklauso ir nuo to, kiek katedrai per metus padovanojama donorų kūnų. „Tai – itin svarbi ir perspektyvi mūsų katedros veikla. Tiek būsimų gydytojų mokymo procesui, tiek tyrimams atlikti reikalinga turėti ne tik muliažus ar teorinę medžiagą, bet ir žmonių kūnus: tai itin aktualu tiriant nervų, kraujagyslių variacijas, analizuojant jų sąsajas su fizine veikla, adaptacija specifiniame regione ar įvairiomis ligomis. Po neseniai įvykusių donorų kūnų laidotuvių visuomenė itin susirūpino šiuo klausimu, turime daug užklausų dėl galimybės dovanoti kūną mūsų katedrai. O dar prieš keliasdešimt metų tai buvo labai sudėtingai komunikuojama tema, visuomenė neretai į tai žvelgė santūriai, kartais ir nepalankiai, nors tai – be galo kilnus tikslas“, – pasakoja prof. J. Tutkuvienė.

Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje išaugo tiek techninės galimybės, tiek bendradarbiavimas su užsienio institucijomis. Pasak prof. R. Jankausko, paleoantropologijos srityje bendradarbiaujama su Tartu universitetu ir Vokietijos Maxo Plancko institutu, o archeologinių kaulų rinkiniai jau siekia bene 10 tūkst. pavyzdžių. Mokslininkų, atliekančių paleoantropologijos krypties tyrimus, skaičius išaugo penkiskart. Gimsta nauji projektai, daug bendradarbiaujama su radiologais, jų sukaupta vaizdine medžiaga, o netolimoje ateityje ketinama įsigyti ir rentgeno aparatą.

Prof. V. Žalgevičienė pabrėžia komandinio darbo reikšmę: „Tai yra mokslinių tyrimų pagrindas. Kiekvienas naujai kuriamas medikamentas ar gydymo metodas turės mažai vertės, jei jo poveikis nebus išbandytas gyvame organizme. Tad eksperimentiniai tyrimai mokslui yra ypač svarbūs, jų sėkmę lemia įvairiapusė ir darbšti komanda.“ Antrindama jai, prof. J. Tutkuvienė tvirtina, kad tarpusavio bendradarbiavimas yra esminis raktas į tyrimų rezultatų kokybę. Pasak profesorės, pavyzdį turėtume imti iš mokslininkų, dirbusių čia prieš 250 metų, kai į kiekvieną temą buvo gilinamasi kaip įmanoma visapusiškiau ir iki galo: „Sieksime laikytis tų pačių krypčių, plėtoti jau pradėtas temas, makroskopinius tyrimus jungti su mikroskopija, galbūt – iki molekulinio lygmens. Per pastaruosius dvidešimt metų mes išsigryninome kelias svarbiausias tyrimų kryptis, o dabar reikia kurti mokslininkų grupes, kruopščiai atrinkti spręstinas problemas ir žengti toliau.“