Visuomenės lyderių idėjos apie valstybę ir jai kylančius iššūkius daro įtaką jos raidai. Mažų mažiausiai tuo, kad pasiūlo tam tikrą bendrą matymą. Štai prieš kelerius metus Prezidentas atgaivino „gerovės valstybės“ idėją. Visai neseniai profesorius Gintautas Mažeikis prakalbo apie „saugumo valstybę“ kaip apie karo grėsmių akivaizdoje geresnę alternatyvą gerovės valstybei. Į diskusiją įsitraukusio profesoriaus Rimvydo Petrausko manymu, saugumas yra susijęs ne tik su ginklavimusi, bet turi būti suprastas plačiau, tad jis iškėlė „atsparumo valstybės“ idėją. Anot diskusiją pratęsusio politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos, atsparumo valstybė turėtų būti kuriama vietoj gerovės valstybės.
Toliau pamažu lukštendami, ką reiškia atsparumas, kokia visuomenė yra atspari ir kaip atsparumas gali būti stiprinamas ir valdomas, ieškosime atsakymo, kodėl atsparumo valstybės idėja gali išreikšti produktyvų požiūrį į mus supančias grėsmes ir ar tikrai atsparumo valstybė nesuderinama su gerovės valstybe.
Pastaraisiais metais Lietuva susidūrė su nemažai įvairias gyvenimo sritis apimančių, susijusių ir iš dalies tuo pačiu metu vykusių krizių. 2020 m. kilusi COVID-19 pandemija sukėlė rimtą sveikatos krizę, bet kartu lėmė ir ekonomikos sunkmetį dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių ir uždarytų verslų. Pandemijai dar nespėjus nuslūgti patyrėme nelegalios migracijos iš Baltarusijos antplūdį, Kinijos neoficialias ekonomines sankcijas ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Be karinių grėsmių, dėl agresyvių Rusijos veiksmų smarkiai išaugo energijos kainos, kurios savo ruožtu išprovokavo maisto ir kitų prekių kainų šuolį ir dar vieną ekonomikos sukrėtimą. Pastaruoju metu neapibrėžtumą dar labiau padidino besikeičiantis JAV geopolitinis vaidmuo ir tarptautinės prekybos prioritetai.
Akivaizdu, kad tokios situacijos, kai nuo pradžios iki pabaigos išsprendžiame vienos krizės sukeltas problemas ir toliau kurį laiką gyvename normalų gyvenimą, tapo retesnės. Ribos tarp krizių pasidarė nebeaiškios. Tad tik šalinti krizių priežastis ir padarinius nebepakanka. Reikia išmokti krizes numatyti ir joms pasiruošti.
Susiformavusi tokiose skirtingose mokslo kryptyse kaip inžinerija ir psichologija, o vėliau sėkmingai pritaikyta ekologinių ir socialinių sistemų analizei, atsparumo sąvoka išties gali būti vertinga perspektyva žvelgiant į mus ištinkančias ir dar ištiksiančias daugybines krizes. Bendrąja prasme atsparumas yra gebėjimas po patirto sukrėtimo grįžti į ankstesnę būseną. Visuomenės atveju tai būtų gebėjimas įveikti sukrėtimą taip, kad būtų atkurtos esminės jos funkcijos, buvęs gerovės lygis ir užtikrintas raidos tęstinumas. Esminis žodis čia yra „gebėjimas“. Mokslininkai išskiria tris tokio gebėjimo rūšis: sugėrimą, atsikūrimą ir prisitaikymą.
Pirma atsparumo rūšis yra gebėjimas sugerti sukrėtimą. Atspari visuomenė yra tokia, kuri atlaiko sukrėtimą, jį sugerdama ir labai greitai grįždama į ankstesnį veikimo lygį. Panašiai kaip boksininkas tiesiog atlaiko ir sugeria priešininko smūgį. Šviežias tokio sugėrimo pavyzdys yra per energijos kainų krizę gyventojams valstybės kompensuota elektros kainos dalis. Elektra pabrango, tačiau gyventojai tą pajuto nedaug, nes pabrangimas sugertas biudžeto pinigais.
Vis dėlto gebėjimas sugerti smūgį nėra begalinis ir anksčiau ar vėliau boksininkas pasiunčiamas į nokdauną, o visuomenė dėl sukrėtimo patiria reikšmingą ir ilgiau trunkantį savo veiklos sutrikimą. Tokioje situacijoje svarbus kitas gebėjimas – gebėjimas atkurti savo funkcijas po patirto sukrėtimo ir tuomet grįžti į ankstesnį veikimo lygį. Pavyzdžiui, atspari ekonomika yra tokia, kuri po krizės sugeba greitai grįžti į ankstesnį bendrojo vidaus produkto augimo ar užimtumo lygį.
Sukrėtimas gali būti toks stiprus arba trukti taip ilgai, kad susigrąžinti jėgas ir grįžti į ankstesnę būklę nepavyks. Tada reikalingas trečias gebėjimas – prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos ir perkurti būdus, kuriais iki šiol buvo veikiama. Boksininko pavyzdys čia jau mažai iliustratyvus, nebent boksininkas pasitelktų būdus, kurie nutinka tik filmuose. Tuo tarpu visuomenė gali prisitaikyti prie sukrėtimo nulemtos naujos tikrovės transformuodama, ką ir kaip daro.
Puikus tokio prisitaikymo pavyzdys yra nuotolinis darbas, kuris išliko net ir pandemijai nuslūgus – prisitaikydami prie pandemijos padiktuotos tikrovės, ilgam pakeitėme tai, kaip dirbame. Kitas geras pavyzdys yra Lietuvos ekonomikos prisitaikymas prie 2009 m. pasaulinės finansų krizės sukeltų pokyčių, kai vidaus vartojimu ir finansų srautais iš užsienio grįstas augimo modelis, šiems srautams išsekus, transformuotas į eksportu grįstą augimo modelį.
Nors labiau ar mažiau sėkmingų atsparumo pavyzdžių galima rasti nemažai, kyla svarbus klausimas – kaip galime jį sustiprinti? Dalis atsakymo išplaukia iš pačių atsparumo rūšių. Norėdami sustiprinti visuomenės ar atskirų jos veiklos sričių gebėjimą sugerti sukrėtimus, turime turėti tam tikrų perteklinių resursų: žaliavų ir komponentų tiekimo grandinių sutrikimų atvejui, medicinos priemonių ir rezervinių gydymo įstaigų pajėgumų sveikatos krizių atvejui, įmonių likvidumo ir valstybės biudžeto rezervų ekonomikos krizių atvejui. Taigi atspari visuomenė yra tokia, kuri turi sukaupusi atsargų, o atsparumo valdymas yra numatymas, kokius rezervus ir kaip kaupti ir kaip efektyviausiai juo saugoti.
Geriausia strategija pasiruošti spartesniam atsikūrimui po sukrėtimo ar prisitaikyti prie ilgalaikio lūžio yra diversifikavimas. Įprastesni pavyzdžiai yra prekybos diversifikavimas, ekonomikos kompleksiškumo didinimas ir energijos šaltinių diversifikavimas: pavyzdžiui, naujų rinkų paieška buvo esminis Lietuvos atsakas į Kinijos ekonominę prievartą 2021–2022 m. Mažiau įprasti, bet ne mažiau svarbūs pavyzdžiai yra darbo rinkos diversifikavimas per didesnę įtrauktį, įvairesnius įgūdžius ir įvairesnes užimtumo ir darbo formas, įvairesnius technologinius ir netechnologinius našumo didinimo šaltinius ir panašiai.
Vis dėlto atsargų kaupimas ir diversifikavimas gali būti nepakankami didelio neapibrėžtumo ir daugialypių sukrėtimų sąlygomis. Tokiomis sąlygomis gali būti sudėtinga nuspręsti, kokias atsargas kaupti ir kokius resursus diversifikuoti. Be to, trumpuoju laikotarpiu šios strategijos gali būti brangios ir nesulaukti tinkamo visuomenės grupių pritarimo. Tad atsparumui stiprinti itin svarbios kitos trys savybės: numatymas, adaptyvumas ir socialinė sanglauda.
Numatymas ir adaptyvumas dažnai pasitaiko kartu. Jie padeda iš anksto atpažinti ir su tam tikra tikimybe numatyti galimus sukrėtimus, įvertinti galimą jų poveikį ir jiems pasiruošti. Daugialypės krizės nulemto neapibrėžtumo sąlygomis numatymas visų pirma yra efektyvus aktualių signalų perteikimas sprendimų priėmėjams, siekiant nuolatinio valstybės adaptavimosi prie besikeičiančios aplinkos. Šiuo požiūriu adaptyvus gali būti tiek viešasis, tiek privačių organizacijų valdymas. Prie numatymo ir adaptyvumo smarkiai prisideda visuomenės švietimo kokybė, gebėjimas kurti inovacijas, vystyti ir naudoti technologijas. Visuomenės, kurios tai turi, yra pajėgesnės, lankstesnės ir lengviau randa būdų atsikurti po sukrėtimų arba prisitaikyti prie naujos tikrovės.
Socialinė sanglauda yra dar fundamentalesnė atsparumo valdymo dimensija. Susitelkusios viešuomenės, tai yra lygesnės ir labiau pasitikinčios visuomenės, greičiau atsikuria po sukrėtimų ir lengviau įgyvendina būtinus pokyčius. Tam turi įtakos didesnis visuomenės narių tarpusavio solidarumas ir aukštesnis pasitikėjimas valdžios sprendimais. Pandemijos patirtis parodė, kad labiau susitelkusios visuomenės galėjo mažiau izoliuotis ir patyrė mažiau mirčių.
Vienas sėkmingiausių šių atsparumo savybių derinimo ir diegimo valstybėje pavyzdžių jau ilgą laiką yra Suomija. Kaip ir kitos Šiaurės valstybės, Suomija pokariu išplėtojo ir įtvirtino itin stiprią viešųjų paslaugų ir socialinės apsaugos sistemą, kitaip tariant, sukūrė stiprią gerovės valstybę. Skirtingai, nei populiaru manyti, gerovės valstybė nebuvo taikingos ir ramios istorijos padarinys: atvirkščiai, ilgametė karinės grėsmės patirtis buvo vienas iš gerovės valstybės, kaip piliečių atsparumo šaltinio, variklių.
Kartu Suomija yra pasaulinė lyderė tiek užtikrinant adaptyvų viešąjį valdymą, tiek ugdant adaptyvią visuomenę. Kiekvienos vyriausybės darbo pabaigoje rengiama ateities poreikių vertinimo ataskaita, į kurią privalo atsižvelgti naują kadenciją pradedanti vyriausybė. Švietimo srityje Suomija jau prieš dešimt metų įvykdė nacionalinę reformą siekdama sustiprinti adaptyvumui reikalingų kompetencijų – tokių kaip gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitais, informacinių technologijų valdymas ar įvairių medijų raštingumas – ugdymą.
Neatsitiktinai Suomijos patirtis tapo ir planuojamos ES parengties strategijos pagrindu. 2024 m. Europos Komisija pakvietė buvusį Suomijos prezidentą Sauli Niinisto parengti rekomendacijas dėl ES pilietinio ir karinio pasirengimo stiprinimo; vadinamoji Niinisto ataskaita pabrėžia situacinės analizės ir ateities prognostikos integravimo svarbą ir išskiria piliečių įgalinimą per švietimą ir tikslinę socialinę apsaugą kaip visuomeninio atsparumo stuburą. (Tarsi numatydamas dabartinės JAV administracijos elgesį, greta šių bendro pobūdžio rekomendacijų S. Niinisto taip pat išskyrė ir Europos žvalgybos pajėgumų – įskaitant palydovų tinklą – stiprinimo poreikį.)
Europos Komisijos pastangos pereiti iš nesibaigiančio krizių valdymo į ilgalaikės parengties stiprinimą yra teisingas ir reikalingas žingsnis. Sprendimas šiuo klausimu suteikti žodį Suomijai yra išmintingas: jos patirtis parodo, kad kuriant atsparumo valstybę negalima kliautis tik viena atsparumo strategija, o jos sėkmė primena, kad tai įmanoma. Įžengus į nuolatinės ir daugialypės krizės etapą, Europai ir Lietuvai būtina ugdyti gebėjimą integruoti skirtingas atsparumo strategijas – diversifikavimą, kaupimą, adaptyvumą ir socialinę sanglaudą. Nors tai nelengva užduotis, ji siūlo realesnę darbotvarkę nei gana dirbtinis pasirinkimas tarp „gerovės“ ir „atsparumo“ valstybių.
Marius Kalanta ir Justinas Mickus yra Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto „Lietuvos valdžios institucijų atsakas į daugialypę krizę 2021–2025 m. laikotarpiu (LIVIA)”, sutarties Nr. S-VIS-23-16, tyrėjai.
Komentarų nėra. Būk pirmas!