Vadinam save žygeiviais. Mūsų bruožas tas, kad gyvenam nuo vienų atostogų iki kitų. Metus stropiai mokomės, keliaujam po Lietuvą ir kaimynines šalis, sąžiningai dirbam ir kitokiais būdais laukiam, kol ateis tas laikas ir mes iškeliausim. Kur? Maždaug metus ir laukiam atsakymo į šitą klausimą. Nes daug dar liko vietų, kurias norėtumėm aplankyti, kur liko neįkoptų viršūnių, neperbristų upių, nepramintų takų, nepažintų kraštų. Taigi sukrovėm kuprines ir šiais metais. Susikrovėm ir keliavom.

Kaukazas

Turbūt pirmieji į kalnus šią vasarą išsiruošė dešimt Vilniaus universiteto Žygeivių klubo (VUŽK) narių. Kai kuriems jų tai buvo pirmoji kelionė į kalnus, po jos įspūdžiais klube jie dalijasi iki šiol. Nors vienas žygio planas (įkopimas į Gestolą, 4860 m) nepavyko, tačiau antras buvo įvykdytas su kaupu – norą sugrįžti į kalnus jie sukėlė ne vienam dalyviui fuksui.

Maršrutą pradėję prie didžiosios Bezengi sienos, žygeiviai laiko veltui neleido ir nenusibostantį grožėjimąsi aplinkiniais vaizdais iškeitė į vertingas pamokas – kalnų naujokams ant ledyno buvo suorganizuota treniruotė, perskaitytas instruktažas. Vėliau buvo įveikta Uralo perėja, kuri, naujokų teigimu, atrodė gana grėsmingai, tačiau pradėjus kopti viskas pasirodė kitaip, įveikiamai. Nuo perėjos atsivėrė nuostabūs vaizdai, tačiau dėl pablogėjusios vienos merginos sveikatos teko skubiai leistis žemyn.

Kitą dieną buvo kopiama į Ukiu viršūnę (4300 m), tačiau jos viršaus pasiekti nepavyko. Temo, todėl net dėl likusių kelių šimtų metrų rizikuoti buvo neverta. Visi pasižadėjo čia dar užlipti. Kita viršūnė – Lialverio. Jos įveikimas gana sudėtingas – daug nuobirynų, nestabilus pagrindas po kojomis, dažnai teko naudoti virves. Užkopus jau gana aukštai buvo nuspręsta, kad toliau lipti nebėra prasmės dėl laiko trūkumo. Tolumoje visu gražumu matėsi Elbrusas, norėjosi lipti aukščiau, tačiau reikėjo leistis. Leistis, kaip žinia, dažniausiai būna sunkiau negu lipti, todėl pasiekę tvirtą pagrindą visi lengviau atsiduso. Grįžtant dar teko įveikti plyšiuotą ledyną, tad kai kurie stovyklą pasiekė jau visai sutemus. Gerai, kad yra kas pasitinka su karšta arbata…

Ryte visus prikėlė stūgaujantis vėjas – pasičiupo batą ir kilimėlį ir jau norėjo sprukti ledynu. Jam nepavyko, o žygeiviai tuo pačiu ledynu ir morena pasiekė paskutinę savo stovyklavietę, iš kurios lengvai ir neskubėdami užkopė į pirmąją savo viršūnę šiame žygyje – 483 m aukščio Semenovskio viršukalnę. Laimėjimas gal ir nelabai didelis, bet džiaugsmo buvo daug, o dėl neįveiktų viršūnių noras grįžti į kalnus tik dar labiau išaugo.

Pamyras. Lenino viršūnė

Lenino viršūnė (2006 m. liepą pervadinta į Nepriklausomybės) yra antras pagal aukštį Pamyro kalnas (7134 m). Ją lenkia tik Ismailo Samani viršūnė (7494 m, anksčiau – Stalino). Pirmieji Lenino viršūnę 1928 m. pasiekė vokiečių alpinistai, o šių metų rugpjūčio 13 d. ją kartu su alpinistų grupe iš Lietuvos ir Rusijos įveikė ir trys VUŽK nariai.

Pasak aprašymų ir žygeivių, Lenino kalnas nėra sudėtingas techniškai, tačiau jį įveikti nelengva, nes organizmas turi sugebėti prisitaikyti prie didelio aukščio, o lipama tiktai geru oru.

Kelias į Lenino viršūnę veda per tris stovyklas. Pradėti tenka maždaug trijų kilometrų aukštyje esančiose pievose, kurias alpinistai pasiekia mašinomis. Toliau kylama į 4 km aukštį, kur vidury ledyno ant morenos įrengtos stovyklos. Nuo čia jau pradedama lipti snieguotu kalno šlaitu. Iš pradžių nakvojama 5 km aukštyje, vėliau įveikiama Razdelnaja perėja 6100 m aukštyje, ant kurios įrengta paskutinė stovykla. Nuo perėjos gerai matomas kelias į viršūnę, tačiau skubėti nevalia – organizmas dar nepripratęs prie aukščio ir neapgalvotas veržimasis kuo greičiau užlipti gali baigtis liūdnai. Todėl alpinistai beveik porą savaičių mina kalno šlaitą tarp stovyklų. Aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn… Ir tik po to iš Razdelnaja stovyklos išeina į viršūnę.

Žygeivių grupei paskutinėje stovykloje dar teko palaukti gero oro, nes nusprendus, kad jau galima kopti į viršūnę, dvi dienas siautė pūga. Visi apsidžiaugė, kai pagaliau išaušo giedras rytas be vėjo ir šeštą valandą grupė išėjo šturmuoti viršūnės. Kelias iki viršaus ne itin status, tačiau ilgas ir varginantis: lipimas užtruko septynias valandas, leidimasis atgal beveik tiek pat. Eiti tenka kalvotais sniego ir akmenų laukais, atsiveria plačios tolimų slėnių ir kalnynų panoramos, atrodo, lyg eitum kalnų stogu. Apačioje toli toli galima įžiūrėti 4 kilometrų aukštyje esančią stovyklą. Na, o maršruto pabaiga yra tikras kantrybės išbandymas. Eini ir matai, kad liko pakilti į vieną nestatų gūbrį. Užlipus ant jo matai, kad truputį tolėliau yra dar vienas gūbrys… Užlipus ant šio matyti dar vienas… Nuo jo – dar vienas… Atrodo, kad tiems iš niekur atsirandantiems gūbriams nebus galo, tačiau galų gale jie baigiasi ir pasimato kalvelių laukas. Viena tų kalvelių pažymėta – viršūnė. Ten jau vaizdus užstojo iš visų pusių kalną apsupę debesys, o vėjas prisiminė savo pareigą – ūžauti aplink Leniną. Tad leidžiantis aplinkui viską apgaubė tankus rūkas. Iki stovyklos reikėjo atidžiai sekti takelį, kuris atkarpose, kur sniegas kietas ir pėdos neįsimina, lengvai pametamas. Pasiekus palapinę galima pasidžiaugti karšta arbata – kalnuose, kur norint jos išsivirti tenka valandą vėjyje stovėti prie primusų ir tirpinti sniegą, ji nepaprastai skani. O vidinė šiluma leidžia dar kartą pasidžiaugti dideliu nuveiktu dienos darbu.

Kitą dieną – namo. Išsiilgę šilumos keliautojai leidžiasi žemyn. Tik kalnai dar nenorėjo taip greitai atsisveikinti ir sniegu palydėjo iki pievų. Ir pagrūmojo perkūnija, lyg kviesdami naujam iššūkiui. Ir mes jį priimsim. Kitais metais.

Pasaulio kraštas – Kamčiatka

16 žygeivių atostogas vasaros pabaigoje planuoti pradėjo dar žiemą. Ir tai neturėtų stebinti – numatyta kelionė tolima ir nepigi, o planavimas prieš pusę metų padeda sutaupyti bent 1,5–2 tūkst. litų – maždaug tiek iki vasaros pabrangsta lėktuvo bilietai į tolimąją Kamčiatką. Spaudžiant rankose lėktuvo bilietus norom nenorom mintyse imi gėrėtis saulėlydžiais ugnikalnių fone.

Ugnikalnių Kamčiatkoje tikrai netrūksta – jų tankumas čia didžiausias pasaulyje. Iš viso pusiasalyje suskaičiuojama maždaug 160 ugnikalnių, iš kurių 29 aktyvūs. Besiruošdami į kelionę žygeiviai įdėmiai sekė įvykius Kamčiatkoje, kurie galėjo lemti kardinalius maršruto pasikeitimus. Pavyzdžiui, dėl birželio pradžioje 2/3 garsiojo Geizerių slėnio palaidojusios nuošliaužos buvo atsisakyta minties aplankyti šį slėnį, o vasario viduryje išsiveržęs aukščiausias Eurazijos Kliučevskojaus ugnikalnis iki liepos mėnesio šiek tiek nurimo, todėl šį rajoną aplankyti pavyko.

Kamčiatkos pusiasalis pasiekiamas tik dviem keliais: oro arba vandens. Pirmasis kelias greitesnis – skrydis iš Maskvos trunka 8 valandas, per kurias saulė taip ir nenusileidžia. Didelis laiko skirtumas tampa pirmuoju išbandymu. Antrasis – krūvos būtinų dokumentų tvarkymas, po kurio žygeiviai iš naujo susikrovė kuprines ir atskiromis grupėmis po 8 žmones patraukė iš anksto numatytais maršrutais.

Vieni į pietus, kiti – į šiaurę. Pietinėje Kamčiatkoje verta aplankyti Mutnovskio ugnikalnių grupę. 2323 m aukščio Mutnovskio vulkanas garsus savo fumarolių laukais – rūkstančiais, garuojančiais, verdančiais sieros dariniais. Sieringi garai graužia akis ir gerklę ir jų tiek, kad net pasiklysti galima. Iš kraterio ištekanti Vulkannaja upė ugnikalnio pašlaitėje krenta įspūdingo aukščio kriokliu ir nuvingiuoja Ovrago Opasno kanjonu. Abiem grupėms Mutnovskio krateryje pasisekė nevienodai – maršrutą čia pradėjusiems žygeiviams ugnikalnis rodėsi nenoriai, krateryje suko tirštus debesis, tačiau mielai demonstravo fumarolių grožį. Kitai žygeivių grupei oras pasitaikė geras, ir jie galėjo pasižvalgyti nuo kraterio viršaus, tačiau fumarolės tą kartą buvo gerokai nurimusios… Tada ir dar daug kartų Kamčiatka rodė, kaip greitai ji moka keistis.

1829 metrų aukščio ugnikalnis Gorelas nustebino savo nesibaigiančiais lavos laukais ir iš kojų verčiančiais vėjais – dairytis aplink tenka atsargiai, kad netyčia nenupūstų nuo šlaito žemyn. O aplink kiek tik akis užmato – „zebrinis“ peizažas – lava, sniegas, lava, sniegas. Kiek toliau – debesyse paskendęs Mutnovskis, apačioje tarp dviejų ugnikalnių – išdžiūvęs ežeras, padengtas storu pelenų sluoksniu. Viename iš daugelio Gorelo kraterių plyti sieros ežerėliai. Kas juos matė, o kas ne…

Šiaurinė Kamčiatka (tiksliau – centrinė) pati įdomiausia žygio vieta – Kliučevskojaus grupės ugnikalniai ir jų apylinkės. Kliučevskojus – pats aukščiausias veikiantis ugnikalnis Eurazijoje. Jo aukštis 4750 m, amžius – apie 800 metų. Visai šalia jo – mažesni, tačiau taip pat įspūdingi ugnikalniai: Kamenas, intensyviai rūkstantis Bezymianas, Ostraja Zimina, Bolšaja Udina ir kt. Kiek toliau nuo pagrindinės grupės yra vulkanas Tolbačikas.

Pastarasis ugnikalnis yra piečiausias visoje grupėje. Jis pasiekiamas iš Leningradskaja bazės – kažkada buvusios slaptos mėnuleigių bandymų vietos. Pasiekus stovyklą, klausimų dėl tokio šios vietos panaudojimo nebekyla. Aplinka iš tikrųjų primena Mėnulį – juodi, neaprėpiamai platūs akmenuoti pelenų laukai sudaro neįprastą peizažą, o už keleto kilometrų stūksantys įvairiaspalviai konusai tik paryškina tą juodumą. Augalijos čia nedaug, vandens taip pat. Tik uodų iš kažkur pilna.

Nustebino jau minėti konusai – viename matyti 1941 metų senumo lavos liežuvis, veržimosi metu praardęs beveik pusę kraterio, o likusi kraterio dalis taip rūksta, kad po kurio laiko norom nenorom prisimenama žygeiviška pirtis. Ant kito konuso viršaus Mėnulio žemę keičia Marsas – visas konusas yra skaisčiai raudonos spalvos su beveik tobulai apvaliu krateriu viduryje.

Pats Tolbačiko ugnikalnis įdomus jau vien tuo, kad sudarytas iš dviejų dalių – Ostro ir Plosko (3682 ir 3085 m), iš kurių aktyvus tik Ploskas. Jo viršų ir pasiekė abi žygeivių grupės, nuo ten atsiveria vaizdas į snieguotą Ostro viršūnę ir iš arti matomas ledynais apkibęs beveik 2 km ir maždaug 400 m gylio Tolbačiko krateris.

Kiti Kliučevskojaus grupės ugnikalniai pasiekiami įveikus keletą techniškai nesudėtingų perėjų ir yra arti vienas kito. Čia abiejų grupių maršrutai buvo visiškai skirtingi. Vienai grupei dėl prastų oro sąlygų teko atsisakyti planuoto sudėtingesnio maršruto ir lipimo į Kliučevskio ugnikalnį. Vietoj to teko įveikti ne vieną kelyje pasitaikiusį išdžiūvusios upės kanjoną, „žaisti“ slėpynių plačiuose lavos laukuose ar krūmynuose, kartais ir „melžti“ vandenį iš uolų. Guodė kartais prasiskiriantys debesys, parodantys vieną kitą viršūnę ar kalno kampą. Kitai grupei Kliučevskojaus ugnikalnį teko pamatyt iš arčiau, įveikti keletą ledyno atkarpų ir visai šviežią lavos lauką. Geras oras šios grupės taip pat nelepino – ėjimas kartais buvo įmanomas tik pagal GPS parodymus; o ir pasirinktas kelias nebuvo lengvas – pasitaikė, kad per visą dieną grupė įveikė vos 3,5 km…

Ir vis dėlto, nepaisant tam tikrų sunkumų ar prastoko oro, visi grįžo patenkinti. Juk ne kasdien tenka pakeliauti po pasaulio kraštą.

Prisijungti prie Žygeivių klubo galite kiekvieną ketvirtadienį nuo 20 val. klubo patalpose Saulėtekio al. 31. Visą informaciją apie žygeivių veiklą rasite www.zygis.vu.lt.