„Visada maniau, kad mokytojavimas yra didžiausia ir garbingiausia užduotis. Ji reikalauja, kad jaunimas būtų įveltas į dialogą, o ne užsirašinėtų absoliučias, neginčijamas tiesas. Toks įtraukimas į dialogą yra būtinas mėginimas paskatinti jaunus žmones žvelgti kritiškai“, – tvirtina JAV Ohajo universiteto profesorius Algis Mickūnas, kuriam gegužę Šv. Jonų bažnyčioje suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas.

Alfa.lt su A. Mickūnu kalbasi apie požiūrį į Lietuvą, jos jaunimą bei mokslo svarbą.

Mes, čia Lietuvoje gyvenantieji, patys matome, kad per 20 nepriklausomybės metų  Lietuva pasikeitė, ar į gerą, ar į blogą, jau kita kalba. Kaip ir kokius pasikeitimus matote Jūs?

Tas perversmas, nepaisant sovietinės imperijos grasinimu, buvo toks stiprus, lietuviai, Sąjūdis nutarė atsikratyti pančių, nepaisydami, kad niekas jiems Vakaruose nesiruošia padėti išsilaisvinant. Tiesiog pareiškė: „Štai, mes stovime, pradedame gyventi iš naujo“. Tai buvo tokia drąsa sakyti, kad geriau mirsime stovėdami ant kojų, o ne gyvensime parklupdyti ant kelių. Tai yra civilinė sąmonė, kuri iškilo ir gana ilgai džiaugsmingai tęsėsi.

Tačiau Lietuvoje dar gaji tokia mada, ja tiki nemažai žmonių, kad valdžia turi viską padaryti už žmones. Vis girdžiu kaltinimus, kodėl valdžia to nepadarė, kodėl valdžia man neduoda darbo, kodėl nesirūpina mano vaikais. Tai reiškia, kad dar yra sovietinio mąstymo tęstinumo.

Kitas dalykas, kad valdžia vis dar galvoja, kad ji valdo, o ne tarnauja žmonėms. Tų valdininkų, kurie dažnai nieko gero nenuveikia, augimas, gaunant geras algas, problema ta, kad jie nėra, klasikine to žodžio prasme, politikoje. Nes politika reiškia viešųjų reikalų tvarkymą, prižiūrėti ar kurti įstatymus. Čia valdžia stumdosi tarp savęs, sudarinėja pozicijas, opozicijas ar koalicijas, bet nekreipia dėmesio į viešus reikalus. Ta jūsų valdžia dar vis nesupranta, kad turi tarnauti rinkėjams, o ne savo tikslams.

Bet ir rinkėjai turi suprasti, kad jų išrinkti atstovai turi jiems atsiskaityti. Jeigu rinkėjams nesvarbu, ką tie ponai išdarinėja, tai jau yra pačių rinkėjų problemos. Dabar girdžiu pasipiktinusius balsus, kad trys Europos parlamento nariai keikia Lietuvą, o ne jai tarnauja. O kas ir kam juos išrinko? Ponai piliečiai, išrinkę šiuos veikėjus, dabar jau nepykite, laukite kitų rinkimų, per kuriuos bus galima pasakyti: „Ačiū, mums jūsų jau užteko“.

Įstrigo dar viena jūsų politinė kontroversija, kai vienas jūsų seimūnas kažkur iškeliavo, o kitas jo draugas už jį balsavo. Grįžęs jis sako, kad už tą mėnesį jis neimsiąs algos. Ką tai reiškia? Jie juk išrinkti tarnauti piliečiams, o ne dėl algos. Juk visi seimūnai gali, pakankamai pinigų užsidirbę, kurį laiką neimti algos ir keliauti. Kas tada atstovaus rinkėjus? Tai yra visiškas kriminalas, tiesiai kalbant.

Galimi du keliai – kad išmirtų visi sovietmečio pakąsti asmenys, kitas, kaip sakė vienas humoristas, reikia visiems pabūti valdžioje, prisivogti, kaip pas mus sakoma, o tada gyventi darniai toliau?

Yra toks dalykas – garbingi žmonės nenorėtų eiti į tokią valdžią. Vienas mano draugas Lietuvoje, daug ir kritiškai rašantis, gavo seimūnų pasiūlymą eiti į politiką, valdžią, bet atsisakė. Argumentuodamas, kad nėra vagis (juokiasi).

Pradėjome nuo ne visai teigiamų pokyčių. Pozityvių pusių gal irgi esama?

Atleiskite, kad pradėjau nuo Sąjūdžio džiaugsmo ir vėliau atėjusio nusivylimo. Gerų pokyčių labai daug. Atsivėrė durys į pasaulį mokslininkams, menininkams. Svarbiausia, kad dingo tas buvęs uždarumas. Nebėra baimės prieš valdžią. Nors kartais ta laisvė taip išsiplečia, kad pamirštate apie atsakomybę. Girdžiu, kai sako „aš turiu teisę“, bet retai, kad „turiu pareigą, atsakomybę“. Tas proveržis į laisvę suteikė pojūtį, kas viskas yra galima, bet prislopino kitą pojūtį – atsakomybę už savo veiksmus.

Mano pusseserė, kaimietė, sibiriokė, komunizmo nekenčianti aistringai, dabar juokiasi, sakydama man, kad prie komunistų nuėjus į parduotuvę viskas buvo labai gerai, kai nuėjus į parduotuvę, atstovėjus eilėje, gaudavai duonos, kurios tik vienos rūšies buvo. O dabar tiek duonos, kad ji sako, einu iš proto, negaliu išsirinkti. Tai juokas, bet matome, koks galingas pokytis įvyko Lietuvoje.

Rašytojai dabar gali raštyti, ką tik nori. Nors dabar jiems šiek tiek liūdna, nes anksčiau valdžia duodavo pinigų išleisti knygai, o dabar valdžia sako, kad leisk, ką tik nori, bet pinigų neduoda.

Lietuvoje kartais eksploatuojamos teorijos, kad istorijos ratui sukantis, vėl ištiks šalį „smetoninės“ Lietuvos likimas, vėl užims rusai. Na, o jeigu taip ir nenutiks, tai Lietuva ištirps, susiniveliuos ES „imperijoje“.

Sumaišys, suglobalizuos ir nieko nebeliks. Teko tai girdėti. Sąjūdis todėl taip galingai veikė, nes jautė spaudimą sunaikinti, rusifikuoti tautą. Gal po kokių dešimties ar daugiau metų visi būtumėte kalbėję rusiškai vienoje galingoje imperijoje. Tas spaudimas reikalavo stipraus atsako – išlaikyti lietuvybę, kalbą, istoriją, papročius.

Dabar, kai varžtai dingo, tai atrodo, kad nebereikia tuo, kas svarbu buvo prieš 20 metų, rūpintis. Klausimas, ar mes sugebėsime išplaukti ir išlikti globalizacijos vandenyse, yra ne tautiškumo klausimas, bet lietuvių dabartiniai mėginimai viską pamėgdžioti. Pasiklausykite dabartinio jaunimo muzikos ir šokių. Tai yra grynas afroamerikiečių stiliaus mėgdžiojimas. Kodėl mums to reikia, kodėl tai priimama, kodėl negalima „stumti“ savo stiliaus. Juk lietuviškuose šokiuose, kurie atrodo grakštūs ir lengvi, esama ir karingumo elementų, kurie atsirado per amžius ginantis nuo priešų. Tačiau plėtoti savo kultūrą kažkodėl bijoma. Kai sakau tai savo studentams Lietuvoje, tai prisipažįsta, kad to nežinoję, nepastebėję. Dabar jaunimo šokami šokiai yra atėję iš Afrikos genčių, tačiau nesuprantu, kodėl mėgdžiojame juos, o slopiname savo kūrybiškumą.

Gvatemaloje esate įkūręs Globalizacijos institutą. Lietuvoje žodis „globalizacija“ kartais skamba beveik kaip keiksmažodis, galintis sunaikinti tautiškumą, savitumą.

Kalbamės Vilniaus senamiestyje, kuriame šalia užsienio firmų madingų parduotuvių, picerijų yra ir lino krautuvių ir bulvinių blynų. Svečiams iš užsienio rūpi blynai, o ne pica. Palangoje pas vieną menišką žmogų, turintį kavinukę, teko matyti švariuosius vokiečius, kuriems ant grubaus stalo paprastai patiekti lašiniai daro didelį įspūdį. Toks lietuviškumas, savi papročiai, būdas, maistas yra skatintinas. Jį galima ir reikia rodyti visame pasaulyje. Europos dienų metu taip prisikimšau kiaulės kojos su kopūstais, nes labai jau traukė tas maistas. Tai mes turime, bet atrodo, kad lyg ir tokių menkų dalykų gėdijamės. Ne, mes ne menki.

Kai minėtoje Gvatemaloje gavau garbės daktaro laipsnį, tai ir sakiau, kad esu lietuvis, mužikėlis, paprastas žmogus. Tai visi plojo, nes buvau savas jiems.  Mane studentai labai mėgsta, kodėl nežinau.  Gal todėl, kad gyvenu pagal seną lietuvišką, kaimišką būdą, lengvai, paprastai, nuoširdžiai. Ir viskas.

Vyriausybė kuria Lietuvos viziją 2030-iems metams. Kokią viziją siūlytumėte Jūs?

Tokia kūryba yra ne tai, ko mes patys norime, o ko nori iš mūsų kiti. Reikia skatinti savo stilių, pavyzdžiui, dievdirbystės neturi niekas kitas, tik mes. Puoselėti reikia savitus dalykus, knygas, meną. Ir tam nereikia didelių pinigų, tiesiog dažniausiai nemokame tinkamai savęs pristatyti. Paryžiaus menininkai rengia parodas gatvėse, kodėl lietuviams  nedaryti to paties – tiek čia Vilniuje, tiek Paryžiuje. Tam nereikia didžiulių galerijų ir pinigų, nes tikrasis menas, kuris skirtas žmonėms, ir yra gatvės menas. Juk ir  P. Sezanas ar kiti didieji prancūzų dailininkai tapė gatvėse.

 Šv. Jonų bažnyčioje kalbėjote apie švietimo svarbą. Jūsų bičiulis prof. Arvydas Šliogeris kartais nesusilaiko nepasakęs stipresnio žodžio apie dabartinę švietimo ar aukštojo mokslo būklę Lietuvoje. Ar galėtumėte palyginti studijų lygį Ohajo ir Vilniaus universitetuose, ar smarkiai jis skiriasi, ar Lietuvoje studijų kokybė prastėja?

Pastebiu, kad Lietuvoje kirtis dedamas ar labai stipriai stumiami techniniai mokslai. Visi tyrinėjimai turi duoti kokią nors technologinę ar ekonominę naudą. Toks požiūris gali būti labai kenksmingas. Vienas mano kolega fizikas kalbėjo, kad jis paruošia fizikus, matematikus, biochemikus, tačiau jeigu jiems nebus įdiegtas kritinis mąstymas, pilietinis mąstymas, tai bus sukurti tik įvairių sričių barbarai. Tokie lengvai galės pagaminti branduolinę bombą, net nesusimąstydami, kiek nuo tos bombos galėtų žūti milijonų žmonių.

Todėl studijoms kaip tik ir reikalingas filosofinis, humanitarinis pagrindas. Kad galima būtų išmokti kritiškai mąstyti, klausinėti, kaip tai darė Sokratas. Tik tada kai yra viešas dialogas, kai nėra absoliučių tiesų, dogmų, kurios pasako viską, nereikalaujant klausimų, galimas kūrybiškumas. Moksle neturi būti dogmų, o turi vyrauti hipotezės.

Mano universitete „pirmokai“ , pradedantys studentai, pirmus metus neklauso jokių savo dalyko disciplinų, o studijuoja tik logiką, matematiką, filosofiją, dalykus, kurie skatina kritišką mąstymą. Tada tik galima eiti prie konkrečios disciplinos studijų, kai jau turi teisę ir pareigą klausti. Dėstydamas filosofiją, studentų paprasčiausiai reikalauju, kad jie mane klausinėtų, vertintų, nesutiktų. Kai su manimi nesutinka, tai yra puiku. 

Bakalaurų taip pat pas mus reikalaujama dalyvauti tarpdisciplininiuose seminaruose, kad būtų suvokiama, kaip viena disciplina sąveikauja su kitomis, pavyzdžiui, kaip semiotika gali išryškinti komunikaciją, kad žmogus suprastų, kad jo mokslas nėra atskirai nuo kitų pakabintas.

Mano pesimistas bičiulis Arvydas (Šliogeris, – aut. past.) vienam žurnalistui yra paaiškinęs, kodėl jis turi teisę laisvai klausinėti, rašyti. Todėl, kad Sąjūdyje buvo tik du mokslininkai, o likusieji – poetai, rašytojai, filosofai. „Be mūsų tu negalėtum laisva kalbėti“, – paaiškino Arvydas. Tame yra logikos.

Visada maniau, kad mokytojavimas yra didžiausia ir garbingiausia užduotis. Ji reikalauja, kad jaunimas būtų įveltas į dialogą, o ne užsirašinėtų absoliučias, neginčijamas tiesas. Toks įtraukimas į dialogą yra būtinas mėginimas paskatinti jaunus žmones žvelgti kritiškai. Einant per autoritetus, juos perprantant, eiti į autonomiją, – tokia yra mokytojo užduotis, kurią jis turi per duoti mokiniui. Auklėjimas turi jauną žmogų išlaisvinti, o ne apkrauti dogmomis.

Dažna šių dienų tema – dar viena masinės emigracijos bangos. Ar ši sklaida po visą pasaulį smarkiai kirs lietuviškumui, tautos išlikimui?

Ta baimė, kad žmonės dings, nebebus lietuviais, yra nepagrįsta. Dabar jau turime trečią emigracijos bangą. Mano Ohajo universitetas yra 700 kilometrų nuo Čikagos, 300 nuo Klyvlendo, bet kai nuvažiuoju į Lemontą prie Čikagos, tai šeštadieniais susirenka tiek žmonių, kad nėra kur automobilio pastatyti. Susirinkimai vyksta su muzika, šokiais, tie žmonės daug labiau rūpinasi lietuvybe, nei tai darytų, būdami Lietuvoje.

Yra kitas man įdomus dalykas – geriausias žurnalas apie Lietuvą yra trečios kartos lietuvių anglų kalba leidžiamas „Lithuanian Heritage“ („Lietuvos palikimas“). Ir tai žurnalas, kuriame, beje, nerasi nieko neigiamo apie Lietuvą.

Aš tokios baimės dėl nulietuvėjimo neturiu, tas žmonių išsisklaidymas nėra bėda. Kažkada dalis išeivijos buvo kritikuojama, kad intelektualai nieko nedaro, kai kita dalis piketuoja prie Baltųjų rūmų už Lietuvos laisvę. V. Kavolis tada atsakė, kad gal ir nieko nedaro tie lietuvių intelektualai, bet visose pasaulio bibliotekose liks mūsų knygos ir vardai.