Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Turkų kalbos centras retsykiais rengia turkiškų filmų peržiūras, teminius vakarus, konferencijas, seminarus, susitikimus su įvairiais Turkijos kultūros ir švietimo atstovais. Vienas pastarųjų renginių buvo skirtas paminėti žinomo Turkijos poeto Orhano Veli 100-ąsias gimimo metines. Studentai pristatė šį poetą, paskaitė jo eilių, padainavo keletą pagal O. Veli poeziją sukurtų dainų.

O. Veli (1914–1950) Stambulo universiteto Literatūros fakultete studijavo filosofiją, bet mokslų nebaigė. Išvykęs į Ankarą dirbo pašto valdyboje, kurį laiką – Švietimo ir mokslo ministerijos vertimų biure. Poetas yra prisidėjęs prie literatūrinio žurnalo „Yaprak“ (liet. „Lapas“) leidimo.

O. Veli kartu su Melihu Cevdetu ir Oktay Rifatu įsteigė „Garip“ (liet. „Keistas“) judėjimą, pakeitusį senąją turkų poezijos struktūrą ir kalbą. Nuo tol imta remtis šnekamąja – gatvės – kalba. O. Veli dėka įvyko pokyčių novelės, esė, straipsnių ir vertimų srityse. Siekdamas naujų formų jis atsisakė prozodinio ir skiemeninio rimų, argumentuodamas, kad reikia supaprastinti rimą ir literatūroje mažiau vartoti metaforų, palyginimų, hiperbolių. Šis poetas suartino šnekamąją ir poezijos kalbas. 1941 m. kartu su draugais jis išleido poezijos knygą „Garip“. Ji laikoma kertiniu Turkijos destruktyviosios ir konstruktyviosios poezijos akmeniu. O. Veli sulaukdavo aštrios kritikos ir netgi paniekos dėl novatoriškų idėjų poezijoje. Šiam turkų poetui įtaką darė tokie prancūzų kūrėjai kaip Ch. Baudelaire’as, P. Verlaine’as, A. Rimbaudas.

Visus O. Veli eilėraščius Asimas Bezirci 1951 m. sudėjo į vieną knygą, kuri išleista tik 1982 m.

Aš klausausi Stambulo

Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis,
Tik vėjelis lengvas pučia,
Lengvai, lengvai plevena
Medžių lapai.
Toli, labai toli
Nesustodami skamba vandens pardavėjų varpeliai.
Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis.

Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis,
Kai staiga aukštai danguje
Pralekia klykiančių paukščių būrys.
Kol žvejai traukia tinklus
Ir moterys kojomis vandenį taško,
Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis.

Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis,
Dengtas turgus gaivus ir ramus,
Machmutpaša šurmuliuoja.
Kur balandžių kiemai kupini
Ir kūjų dūžiai dunksi dokuose,
Pavasario vėjas neša prakaito kvapą.
Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis.

Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis,
O valčių prieplaukos vaizdas,
Skendįs migloje, maną galvą svaigina.
Pietų vėjai, tiek siautėję, nurimo.
Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis

Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis.
Einant grindiniu gražuolei –
Dainos, plepalai, keiksmai.
Iškrito jai kažkas iš rankos, –
Tikriausiai rožė.
Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis

Aš klausausi Stambulo užmerktom akimis.
Plazda sijonas lyg paukštis.
Ar įkaitusi tavo kakta, – nežinau,
Ar tavo lūpos sudrėkę, – nežinau.
Virš pistacijų pakilo mėnulis sidabrinis,
Man kalba tavosios plakimas širdies.
Aš klausausi Stambulo.

Negaliu paaiškinti

Jei aš verkčiau, ar išgirsi šį garsą
Mano eilėse?
Ar galėsi paliesti ranka
Mano ašaras?
Dar prieš patiriant šį skausmą
Aš nežinojau,
Kad tavo dainos buvo tokios gražios,
O žodžiai jų tokie bejėgiai.
Yra tokia vieta, – žinau aš,
Kur viską pasakyti galima,
Aš netoliese, aš jaučiu ją,
Tik negaliu paaiškinti.

(Vytauto Miškinio literatūrinis eilėraščių apdorojimas)

Lietuva su Turkija turi nemažai kultūrinių sąsajų. Pirmieji Osmanų teritoriniai kontaktai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) išryškėjo XV a. pabaigoje, o 1540–1542 m. įgyvendintas Osmanų imperijos sienų su Lenkija ir LDK delimitacijos procesas. Turkijos Respublikos pirmtakė Osmanų imperija palaikė glaudžius santykius su Abiejų Tautų Respublika. Osmanai nepripažino 1795 m. Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimo padarinių, nepritarė 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimui.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Turkija su Lietuva palaikė draugiškus dvišalius santykius. Kaune Turkijos Respublika turėjo diplomatinę atstovybę. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir Turkijos Respublikos prezidentas Kemalis Atatürkas niekada nebuvo susitikę, tačiau savo veiksmais ir sprendimais skatino diplomatinių santykių gyvybingumą. To pavyzdžiu galėtų būti laikomas abiejų prezidentų apsikeitimas laiškais-telegramomis ir Jurgio Baltrušaičio paskyrimas diplomatu į Ankarą.

Turkija viena iš pirmųjų valstybių pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m., o Vilniaus universitetas vienas pirmųjų dar 1991 m. pasiūlė studentams turkų kalbos kursą kaip laisvąjį dalyką. Tuomečio Slavų filologijos katedros vedėjo prof. Valerijaus Čekmono pastangomis į Filologijos fakultetą dėstyti turkų kalbos pakviesta Sankt Peterburgo universiteto profesorė Fatima Elojeva. Tarpininkaujant Turkijos ambasadai Lietuvoje, 1993 m. atvyko ir pirmasis lektorius iš Turkijos. 1997 m. birželio pradžioje atidarytas Turkų kalbos centras.

2000–2001 mokslo metais, be turkų kalbos kaip laisvojo dalyko, įgyvendinta ir metinė programa „Turkų kalba kaip antroji“, skirta serbų ir kroatų specialybės studentams. Tais pačiais metais patvirtinta lietuvių filologijos ir užsienio (turkų) kalbos bakalauro studijų programa. Į ją studentai priimami kas ketverius metus. 2008 m. parvirtintas priėmimas ir į VU Orientalistikos centro siūlomą programą „Azijos studijos. Turkologija“.