Vilniaus universiteto tiksliųjų mokslų absolventai ne visados ir tikrai ne pirmu prioritetu renkasi mokytojo darbą. Tačiau Chemijos fakulteto magistrantas Domas Briedis laužo stereotipus, kad Vilniaus universitete daugiau studijuoja būsimi mokslininkai, tyrėjai – vaikinas trejus metus dirbo chemijos mokytoju Sedoje, o dabar tęsia studijas VU.

Kodėl pasirinkote Vilniaus universitetą? Kodėl chemiją?

Kiek pamenu, gal kokioje vienuoliktoje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti chemiją. Turėjau labai gerą chemijos mokytoją, kuri sudomino ir gerai išmokė, o man gerai sekėsi, patiko.

Esu iš Panevėžio, tad Vilniuje tekdavo lankytis mokantis mokykloje. Patiko miestas, kaip turintis daug kultūros, o ir Lietuvos širdis. Nusprendžiau studijuoti Vilniuje, o kadangi chemija yra tik Vilniaus universitete, prestižinis universitetas, tai ir apsisprendžiau.

Ir niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Baigiau bakalauro studijas, trejus metus mokytojavau, o dabar čia tęsiu magistrantūros studijas.

Kas padarė didžiausią įtaką VU?

Matyt, Studentų atstovybė. Į jos veiklą įsitraukiau nuo pirmo kurso, paskutiniais studijų metais buvau fakultetinės atstovybės vadovas. Ten daug išmokau socialinių dalykų, renginių organizavimo, bendravimo su žmonėmis. Matyt, patirtis šioje organizacijoje ir rūpinimasis studijų kokybe atvedė prie mokytojo kelio. Man atrodė, kad būtent čia galėsiu suderinti chemiją ir bendravimą. Norėjosi prisidėti ir prie švietimo sistemos gerinimo. Iš pradžių šito nesupratau, tik paskui susivokiau, kad ir mano chemijos mokytoja įdėjo nemažą indėlį pasirenkant mokytojo darbą.

Į pedagogikos pusę Vilniaus universitete labiausiai pastūmėjo dėstytojas, aktyvus pedagoginės veiklos dalyvis, keleto vadovėlių autorius Rimantas Raudonis. Jis moka pritempti chemiją prie žemiškų dalykų. Iš jo pasisėmiau patirties, kaip aiškinti chemiją su praktiniais pavyzdžiais. Kitų dėstytojų neišskirčiau, bet kai pavyko susieti atskiras idėjas chemijoje, suprasti, kad viskas susiję ir vienas nuo kito priklauso, viskas atsistojo į vietas. Tuo momentu buvo labai smagu ir norėjosi, kad ir kiti tai patirtų, kad kuo greičiau suprastų chemiją iš esmės.

O kokią patirtį sukaupėte dirbdamas mokykloje?

Mokykloje įsidarbinau ne įprastu būdu, o per projektą „Renkuosi mokyti!“. Man pasiūlė važiuoti į mokyklą Sedoje, mažame Žemaitijos miestelyje. Pats baigiau miesto mokyklą, tai man irgi buvo kiek neįprasta, bet ir labai įdomu susipažinti su žemaičių kultūra. Taip pat buvo labai įdomu išbandyti mokytojo darbą.

Dėsčiau chemiją mokiniams nuo aštuntos iki dvyliktos klasės, reikėjo juos ruošti ir egzaminams. Nors iš pradžių pavargdavau, bet įpratau prie krūvio, supratau, kaip reikia su vaikais kalbėtis. Supratau, ką reikia aiškinti plačiau, o ką jie greit supranta. Pats išsiaiškinau, ko dar nežinojau. Supratau, kaip pasakoti žmonėms sudėtingus dalykus, kad jie suprastų.

Tai galima ir kitus „užkrėsti“ chemija?

Iš mano buvusių mokinių dvi merginos studijuoja chemiją. Nors negalėčiau teigti, kad be mano įtakos jos nebūtų pasirinkusios šios specialybės.

Chemija nėra labai populiari specialybė, o chemijos mokytojų Lietuvoje dar labiau trūksta, nes Edukologijos universitetas jų ruošia vis mažiau. Todėl paklausa yra, tiek laboratorijose dirbančių, tiek mokančių mokyklose.

Paskutiniu metu susiduriu su požiūriu, kad žmonės nesupranta chemijos, kaip mokomojo dalyko, naudos mokykloje ir mano, kad jos nereikia. Bet aš manau, kad chemija toks mokslas, kuris sujungia daug kitų mokslų. Tinkamai išdėstyta chemija naudinga visiems, ne tik studijuojantiems chemiją, žinios chemijos srityje suteikia platesnį požiūrį į gyvenimą.

Nutarėte tęsti studijas, o kas toliau?

Dabar noriu pabaigti studijas, kol dar nepasenau, kol dar galiu mokytis. Manau, kad per tuos dvejus metus nuspręsiu, ką noriu veikti. Šiuo metu, be studijų, ir toliau dirbu dviejose mokyklose. Nežinau, ar po tų dvejų metų tebedirbsiu. Gal padirbėsiu ir laboratorijoje. Gana sudėtinga, kai tenka palakstyti tarp mokyklos ir universiteto.

Gali būti puikus chemikas, bet jei nesugebėsi to įdomiai išdėstyti, iš to vaikams nebus didelės naudos. Jūs, matyt, iš tų, kurie linkę ir moka išaiškinti, išdėstyti?

Yra tokia problema ir su naujais dėstytojais. Universitetas daugiau vertina mokslininkus, o socialinę pusę pastebi mažiau. Yra dėstytojų, kurie turi polinkį ir mokslui, ir dėstymui. Tada jie būna puikūs dėstytojai, bet kartais dėstytojui pritrūksta pedagoginės pakraipos. Universitetas suteikia daug galimybių save išbandyti, nes yra ir specialios mokiniams skirtos programos, mobili laboratorija, įvairios olimpiados.

Jūs mokotės pirmame magistrantūros kurse. Ar nenusivylėte pratęsdamas studijas?

Tikrai ne. Dirbdamas mokyklose buvau labai pasiilgęs tikrosios chemijos. Į paskaitas mane veda noras kažką išmokti, sužinoti. Įvertinau, kad mokytis tikrai naudinga ir įdomu. Buvau pasiilgęs ir darbo laboratorijoje. Bandžiau daryti eksperimentus ir mokyklos laboratorijoje, bet daugiau mokomaisiais tikslais, norėdamas mokiniams parodyti ką nors įdomaus. O magistrantūros studijos fakultete prasideda nuo darbo laboratorijoje.

Ar planai būti mokytoju padirbėjus mokyklose sustiprėjo?Juk dėstyti sekasi ne kiekvienam.

Paragavus to darbo ir pamačius, kad nėra jis lengvas, kažkiek tas noras susvyravo. Bet juk grįžęs į magistrantūros studijas darbo mokykloje nemečiau. Tik dabar manau, kad prie švietimo galėčiau prisidėti ir kitais būdais. Dabar labiau išsiplėtė akiratis, supratau, ko reikia mokytojams. Galbūt galėčiau prisidėti rengiant metodines priemones chemijos mokytojams, bet darbo mokyklose irgi neatsisakyčiau.

Ar turite kitų pomėgių?

Taip, stengiuosi suderinti. Kartais vienas pomėgis patarnauja kitam. Mėgstu fotografiją – šis pomėgis gimė išvažiavus į nuošalesnę vietą, nes reikėjo susirasti, kaip praleisti laiką. Pavyksta nufilmuoti, nufotografuoti vieną kitą eksperimentą ir parodyti mokiniams. Mėgstu programuoti kompiuteriu, tai kartais sukuriu vertinimo sistemą ar kokią priemonę mokiniams, kad jiems būtų lengviau mokytis.

Tradiciškai norintys tapti mokytojais stoja į Edukologijos universitetą, o Vilniaus universitete studijuoja būsimi mokslininkai. Jei kas nors norėtų tapti chemijos mokytoju, matyt, galėtų studijuoti ir VU?

Naudingiau studijuoti chemiją Vilniaus universitete, gerai ją išmokti, o jau tada rinktis pedagogiką, tam VU yra visos galimybės. Universitetas chemijos išmoko rimčiau, tada ir kitiems ją geriau galima išaiškinti. Be to, VU daug praktikos, daug laboratorinių darbų. Mokytojas, daug išbandęs praktiškai, pats gali daugiau pasiūlyti laboratorinių darbų, parodyti eksperimentų. Paskui jau pasidaro įdomu tau pačiam, kai pamatai, kad tavęs klauso.

Kas dar pastūmėjo rinktis dėstyti chemiją? Buvo dar kelios priežastys. Dažnai  paklaustas, kur stosi arba ką studijuoji, ir atsakęs, kad chemiją, išgirsti repliką: „Oi, ne, jau chemijos tai ne.“ Dažniausiai mokykloje turėjo prastą mokytoją, nieko nesuprato. Todėl labai norėjau įrodyti, kad galima išmokyti chemijos ir ją mokytis labai įdomu. Svarbu neprisidaryti spragų ir kartkartėmis paįvairinti dėstymą, sudominti ir užkabinti. Jei kelias pamokas iš eilės tik spęsi uždavinius, mokiniams pasidarys neįdomu. Gal nepaverčiu visų chemikais, bet susidomėjimą mano dėstomu dalyku, manau, sugebu išlaikyti. Bent jau stengiuosi nepalikti blogo prisiminimo apie chemiją.

Norėčiau palinkėti, kad daugiau būtų tokių žmonių kaip Jūs, kad įžiebtų ugnį ir sudomintų, nenumalšintų susidomėjimo chemija.