Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje vyko renginys, skirtas žydų gelbėtojai, Pasaulio tautų teisuolei, VU bibliotekininkei Onai Šimaitei (1894–1970). Iškilią istorinę asmenybę pagerbti susirinkę dalyviai dalijosi prisiminimais, o renginio pabaigoje bibliotekos Komunikacijos erdvėje iškilmingai atidengtas Modesto Saukaičio nutapytas O. Šimaitės portretas.

Bibliotekininkė gelbėjo gyvybes

VU bibliotekoje O. Šimaitė dirbo 1940–1944 m. Su tuometinės VU valdžios – rektoriaus Mykolo Biržiškos ir bibliotekos direktoriaus Vaclovo Biržiškos žinia O. Šimaitė keliaudavo į getą neva susigrąžinti bibliotekos knygų: įnešdavo laiškus, siuntinius, maistą, ginklus, o išnešdavo slėpti žydų kultūros vertybes, net žydų vaikus. Ji stengėsi padėti rizikuodama savo gyvybe, nes kitaip elgtis neleido sąžinė.

Gestapas O. Šimaitę buvo suėmęs du kartus. Suėmus trečią kartą, ji buvo nuteista mirties bausme ir kankinama. VU valdžiai pavyko bausmę išpirkti ir pakeisti kalėjimu koncentracijos stovykloje. O. Šimaitė geto žydus vadino didvyriais ir sakė, kad jai „gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti, kai tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kad Damoklo kardas kabo ant jų galvų kas valandą, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti…“

Renginyje į susirinkusiuosius kreipėsi bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė. Ji pabrėžė šio susitikimo reikšmę, kai minimos 125-osios O. Šimaitės gimimo ir 50-osios mirties metinės: „Per 450 metų VU bibliotekos istorijoje buvo daug vardų, palikusių pėdsaką istorijoje, bet jos atvejis – išskirtinis. O. Šimaitė sakė: „Gyvenime aš vadovavausi dviguba buhalterija: viena labai griežta sau, o kita nuolaidžia – kitiems.“

Istorijos dalis, kurios negalima užmiršti

Bendruomenės reikalų prorektorė Birutė Švedaitė-Sakalauskė padėkojo bibliotekai, nuolat sukviečiančiai visus prisiminti O. Šimaitę ir tuos ketverius jos gyvenimo metus, kurie verčia daug ką permąstyti: „Mums gera ja didžiuotis, bet reikia daug drąsos ir sąžiningumo atversti tuos Lietuvos ir VU gyvenimo puslapius, kuriais nesididžiuojame. VU atminčiai apie sudėtingu laikmečiu prarastus žmones susigrąžinti prireikė 70 metų.“

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo visiems susirinkusiems ir renginio organizatoriams, taip pat Rimantui Stankevičiui, išleidusiam knygą apie O. Šimaitę ir įdėjusiam daug pastangų, kad po daugelio metų prašymo ir parašų rinkimo pagaliau atsirastų jos vardu pavadinta gatvelė Vilniuje. F. Kukliansky tikisi, kad taip dar daugiau žmonių sužinos apie išskirtinę O. Šimaitės asmenybę.

Žydų bendruomenės pirmininkė sako renginyje galinti dalyvauti tik todėl, kad karo metais atsirado žmonių, gelbėjusių kitus žmones: „Tokie buvo Ona Šimaitė ir jos senelis, už žygdarbius ištremti karo pabaigą sutikti koncentracijos stovykloje. Laikui bėgant, daug kas pasimiršta, tarp mūsų vis mažiau tų, kurie patys išgyveno karą, todėl tokie renginiai reikalingi, nes jei viską pamiršime, istorija gali vėl pasikartoti“, – kalbėjo F. Kukliansky.

Ona Šimaitė. Rankraščių skyriaus archyv.

Plačiau žinoma užsienyje nei Lietuvoje

R. Stankevičius savo kalbą pradėjo primindamas 1970 m. vasario 12 d. laikraštį „Gimtasis kraštas“. Jame rašytojas Icchokas Meras cituoja A. J. Greimo laišką iš Paryžiaus, kuriame prašoma pranešti draugams, artimiesiems, pažįstamiems apie tai, kad sausio 17 d. Paryžiuje mirė Ona Šimaitė. Ta žinia Lietuvoje buvo paskelbta tik šiame laikraštyje. I. Meras rašė, kad O. Šimaitė visą save išdalijo žmonėms, nepalikdama sau nieko, išskyrus nuovargį ir kančią. O. Šimaitės vardas ilgą laiką daug plačiau buvo žinomas užsienyje nei Lietuvoje.

„Dar 1976 m. Jeruzalės universiteto profesorius Dovas Levinas rašė, kad Lietuvoje tais baisiais laikais, 1941 m., atsirado keli šimtai narsių, sąžiningų žmonių, gelbėjusių žydus, ir viena jų – žinoma visame pasaulyje – Ona Šimaitė. Daugelyje knygų, kurias parašė žmonės, patyrę geto kančias, buvo rašoma apie O. Šimaitę. O Lietuvoje pirmą kartą jos vardą išgirdome iš Sofijos Binkienės knygos „Ir be ginklo kariai“, – pasakojo R. Stankevičius.

Jis pripažįsta, kad per pastaruosius 20 metų žinos apie O. Šimaitę gerokai prasiplėtė. Kalbėtojas dėkojo buvusiai bibliotekos direktorei B. Butkevičienei, kurios dėka O. Šimaitės dienoraščiai atkeliavo į VU biblioteką, ir daugeliui kitų, kas prisidėjo prie jos vardo žinomumo Lietuvoje.

Pati O. Šimaitė apie savo pagalbą žydams ir apie darbą VU parašė labai nedaug. R. Stankevičius pristatė savo rengiamo straipsnio fragmentą, kur O. Šimaitė prisimena to meto universitetą ir tai, kad visada jautė darbuotojų paramą. Ji kalba apie konkretų epizodą, kaip rektorius M. Biržiška jos prašymu padėjo žydų šeimai, o kartą sudrausmino su žydais grubiai besielgiančius lietuvius kareivius. Ji pasakoja, kad vieni profesoriai mielai padėdavo jai remti žydus prašymais ir pinigais, kiti prisidėti nenorėjo.

Žmogiškumo galia

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė prisipažino apie O. Šimaitę sužinojusi tik perskaičiusi Julijos Šukys knygą. Apie šios knygos išleidimą Lietuvoje kalbėjo Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka. Jo nuomone, daugelis apie O. Šimaitę sužinojo tik iš šios knygos, todėl turime labiau ja didžiuotis ir skleisti apie tai žinią, nes vienas jos išgelbėtas vaikas pasako daugiau nei ištisi traktatai ir mokslinės knygos.

Filosofė, poetė Aušra Kaziliūnaitė taip pat teigė, kad O. Šimaitei Lietuvos viešajame diskurse neskiriama pakankamai dėmesio: „Daugeliui mūsų vis dar labai sudėtinga atvirai kalbėti apie tą sudėtingą laikmetį. Holokausto istorija ir O. Šimaitės pavyzdys neišsitenka didžiajame istorijos naratyve, kurį vis dar seka didelė dalis šalių, kuriose ties dalykai dėjosi. Todėl tokie paminėjimo renginiai yra svarbūs, nors, matyt, tokiam kukliam žmogui nebūtų patikę, kad ją minime.“

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempert mano, kad dramatiški, tragiški istorijos laikotarpiai dažnai atskleidžia intriguojančias istorijas: „Mes kalbame apie žmogų, kuris visai nebuvo linkęs į ekstremalumą. Nenustodama būti tylia bibliotekininke Ona Šimaitė tapo didvyre. Ji gelbėjo ne tik žmones“, – tvirtina tyrėja.

L. Lempert papasakojo apie prieš trejus metus M. Mažvydo bibliotekoje rastą didžiulį rankraščių masyvą, o jame pluoštą poeto Abraomo Suckeverio rankraščių, parašytų Vilniaus gete, tarp jų ir tris knygas. Tyrėja teigė negalinti patvirtinti, kad tai išsaugota O. Šimaitės dėka, bet labai tikėtina. Po karo buvo labai sunku rasti ir O. Šimaitės paslėptas žydų kultūros vertybes.