Vargu ar daugelis beatmena dar aštuntajame dešimtmetyje centrinių rūmų observatorijos bokštelyje buvusį laikrodį. Kai sumanyta jį atgaivinti, ilgai niekas negalėjo prisiminti nei kur jis, nei kaip atrodo. Pagaliau paieškas vainikavo sėkmė. Tikėkimės, kad jau po poros metų studentai vėl galės pasitikrinti laiką pakėlę galvas į bokštelį.

Laikrodis buvo nukeltas maždaug 1987–1989 m., pradėjus restauruoti rytinį observatorijos bokštelį. 1991-aisiais restauruotas bokštelis su atkurta Protasevičių šeimos herbu papuošta vėtrunge ir keturiais gaubliais bei sferomis viršutiniame aukšte laikrodžio jau nebeturėjo.

Observatorijos bokštelio autoriumi laikomas observatorijos architektas ir įkūrėjas Tomas Žebrauskas. 1753 m. įsteigta observatorija turėjo du barokinius bokštelius. Vakarinis sudegė 1876 m. Rytinis laikui bėgant ne kartą buvo perstatytas: rekonstruotas 1866 m., restauruotas 1989–1991 m. Atnaujintas dailus bokštelis jau tapo neatsiejama Vilniaus senamiesčio panoramos dalimi, o apie buvusį laikrodį, kurį pradžioje ketinta grąžinti, pamažu visi pamiršo.

O šis laikrodis turėjo savo istoriją. Knygelėje „Vilniaus bokštų laikrodžiai“ prof. Libertas Klimka mini, kad observatorijos bokšte visados buvo ir laikrodis, varpo dūžiais kviesdavęs studentus į paskaitas. XVIII a. pabaigos inventoriuje nurodoma, kad jis turi keturis ciferblatus, muša valandas ir ketvirčius. 1832 m. uždarius universitetą, observatorija veikė toliau, buvo rekonstruojama, todėl seną laikrodį kelis kartus keitė nauju. Žinoma, kad senojo laikrodžio varpas buvo parduotas Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno brolijai. Nuo 1869 m. atsirado tradicija vidurdienį skelbti patrankos šūviu nuo Pilies kalno. Tam labai pravertė įsigytas Edinburge pagamintas elektrinis bokšto laikrodis. Tikslų laiką kariškiai sužinodavo teleskopu stebėdami observatorijos laikrodį. 1881 m. observatorija buvo uždaryta. Tada į bokštelį įkeltas Sankt Peterburge F. Vinterio dukterinės firmos pagamintas laikrodis, kuris čia ir išbuvo iki pat 1987 m.

Nelabai seniai į laikinai einantį rektoriaus pareigas profesorių Jūrą Banį dėl universiteto laikrodžio kreipėsi varpų meistras Saulius Stulpinas. Vėliau paaiškėjo, kad meistras norėjo pasiūlyti atkurti senąjį bokšto laikrodį su varpu, bet tai buvo proga peržiūrėti dokumentus, turimą Paminklų konservavimo instituto surinktą medžiagą, ieškant informacijos. Tada ir pavyko tarp astronomijos observatorijos bokštelio ir Baltosios salės rekonstrukcijos dokumentų užtikti nuorodą į laikrodį, kurį visi jau buvo ir pamiršę. Laikrodis turėjo ir kultūros vertybės dosjė numerį, pagal kurį atsirado ir detalus aprašas su nuotraukomis. Tik bėda, kad beveik po 30 metų niekas nebegalėjo nieko tiksliai prisiminti. Mat apraše buvo minima, kad laikrodis atiduotas taisyti, o universitetui tam trūksta lėšų. Apklausėme visus, kurie galėjo ką nors žinoti: ūkio padalinio senbuvius, buvusius darbuotojus, net radome meistro, kuris ateidavo taisyti ir paleisti šį laikrodį, sūnų. Meistro sūnus visa tai prisiminė, tačiau nieko apie tai, kur atiduotas laikrodis, kas jį galėjo taisyti, nežinojo. Kreipėmės ir į P. Gudyno restauravimo centrą. Jie savo ruožtu apklausė visus anksčiau ten dirbusius žmones, bet taip pat nieko nepešė. Tiesiog atrodė, kad laikrodį visi pamiršo. Apskambinau visus kultūros vertybės dosjė minimus žmones, kurie kadaise jį apžiūrėjo ir įvertino. Laikrodį išmatavo ir aprašė prof. L. Klimka, jis surinko ir papildomą istorinę ir technologinę medžiagą. Reikia prisipažinti, kad kažkuriuo metu pradėjau manyti, jog kažkas jį kažkur tiesiog paliko ir pamiršo. Jei ne prof. J. Banio atkaklumas ir didelis noras surasti laikrodį ir įkelti į bokštą, būčiau nuleidusi rankas. Nutariau dar kartą peržiūrėti dosjė ir su visais pasikalbėti. Tada VU statybos ir remonto direktoriaus pavaduotojas, ilgametis VU darbuotojas Juozas Gražys ir pasiūlė paklausti bibliotekos ūkininkų, gal kur palėpėje, rengiantis bokštelio restauravimui, buvo padėtas ir laikrodžio mechanizmas.

Ir štai po kelių dienų bibliotekos generalinė direktorė pakvietė ateiti pasižiūrėti atrasto laikrodžio mechanizmo. Jis gulėjo 1-ojo aukšto saugyklose. Atsirado dar ir į dosjė aprašą nepatekusios laikrodžio rodyklės. Koks džiaugsmas, triukšmas ir šurmulys kilo! Kitą dieną laikrodį apžiūrėjo ir prof. L. Klimka, įvertino jo būklę. Rektorius labai norėjo kuo greičiau jį įkelti į bokštą. Deja, paaiškėjo, kad reikia atkurti keletą detalių, o tam prireiks ne tik lėšų, bet ir laiko. Nėra svarsčių, o jiems dar reikia palikti vietos bokšte.

Šiuo metu ieškoma reikiamų lėšų šiam projektui įgyvendinti. Laikrodis laukia savo meistrų universiteto muziejuje. Tikėkimės, kad jau po poros metų studentai ir dėstytojai vėl galės pasitikrinti laiką pakėlę galvas į bokštelį.