Kovo 11 d. sueina treji metai, kai paskelbta pandemija, o vasario 24 d. buvo minimi metai nuo karo pradžios. Kokių panašumų yra tarp šių dviejų globalių krizių?

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro prof. Aurelijos Žvirblienės manymu, karo naratyvai arba įvairios melagienos plinta pagal panašius dėsnius kaip ir virusai, sukeldami lokalius arba globalius procesus, kurie galų gale baigiasi įgyjant kažką panašaus į kolektyvinį imunitetą. Idėjos yra užkrečiamos, o jų plitimo dinamika primena epidemijų ar pandemijų dinamiką ir tik istorinė patirtis padeda susiformuoti atsparumui, t. y. veikia kaip persirgimas arba vakcina.

Vilniaus universiteto tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ imunologė prof. Aurelija Žvirblienė ir propagandos ekspertas doc. Viktoras Denisenko kalbės apie tai, kas sieja karą ir pandemiją, kaip sustabdyti propagandos plitimą ir kaip kalbėti su sąmokslo teorijų paveiktais žmonėmis.

Kas sieja karą ir pandemiją?

Pandemija Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) buvo paskelbta prieš trejus metus, o dabar mes net nejaučiame, kad gyvename pandemijos sąlygomis, nors oficialiai ji dar nesibaigė – PSO nepaskelbė jos pabaigos.

„Mūsų laikmečiui teko didžiuliai išbandymai, kokių nebuvo jau daugelį dešimtmečių, nes paskutinė didelė pandemija pasaulyje vyko prieš šimtą metų. Šios pandemijos metu šiuolaikinės technologijos leido sukurti ginklus prieš virusą – vakcinas ir vaistus, o žmonija įgijo naudingų patirčių, kurios gali būti naudingos ateityje, jei užpultų dar koks nors virusas“, – teigia profesorė.

Pasak jos, pandemijos metu sklido daug mitų, ne visi pripažino viruso egzistavimą, buvo net tokių atvejų, kai žmonės, atsidūrę reanimacijoje dėl COVID-19 sukeltų komplikacijų, netikėjo, kad tai yra virusas, nes jo plika akimi neįmanoma pamatyti. Su pandemija susijusios melagienos labiau prigydavo posovietinėse šalyse, kur pasitikėjimas valdžios institucijomis, oficialia informacija, kartu ir mokslininkais buvo mažesnis.

Propagandos ekspertas pritaria, kad polinkis tikėti sąmokslo teorijomis yra kažkur netoli nuo nepasitikėjimo valstybe bei nepasitenkinimo savo gyvenimu ir tai stumia žmogų į propagandos pusę.

Kalbėdamas apie propagandos reiškinį tiek pandemijos, tiek karo metu, doc. V. Denisenko sako, kad per krizes visada atsiranda nemažai mitų, bet pamatiniai propagandos veikimo principai yra mažai pakitę per šimtmečius, tik atsiranda prieinamesni jos sklaidos kanalai – socialinė medija.

„Tiek pandemijos, tiek atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu mes pirmiausia matome, kaip skirtingi naratyvai, teiginiai pradeda plisti ten, kur nėra barjerų įvairioms net ir išgalvotoms istorijoms platinti“, – sako propagandos ekspertas.

Propaganda plinta kaip virusai

Gyvybės mokslų atstovė prof. A. Žvirblienė, kalbėdama apie virusų ir toksiškų idėjų panašumus, pamini Nobelio premijos laureato Roberto Shillerio išsakytas mintis, kad idėjos yra užkrečiamos, o jų plitimo dinamika primena epidemijų ar pandemijų dinamiką.

Žiūrint iš biologinės perspektyvos, toksiškos idėjos plinta panašiai kaip vėžys, virusai, lėtinė infekcija, kurios beveik nejaučiame. Todėl imuninė sistema nereaguoja iš karto, kol neprasideda sunki ligos forma. Tik po to susiformuoja imunitetas.

Prof. Aurelija Žvirblienė. J. Auškelio nuotr.

„Propagandos palyginimas su virusais suteikia šiokios tokios vilties, nes mes žinome, kaip formuojasi atsparumas virusams, tai galbūt galima įžvelgti ir tam tikrą dėsningumą, kaip formuojasi atsparumas propagandai. Juk karo priežastis buvo ta, kad kažkieno galvoje gimė idėja apie karą, ji buvo paskleista ir gavo kolektyvinį palaikymą, tik todėl tas karas tapo įmanomas. Tai tikrai primena viruso plitimą iš kažkokio židinio, kai dalis visuomenės yra užkrečiama virusu (karo atveju – karo idėja)“, – sako imunologė.

Doc. V. Denisenko pritaria, kad idėjos yra užkrečiamos – žmonijos istorija rodo, kad didžiosios idėjos lėmė didelius pokyčius. „Idėjos kaip ir virusai yra perduodami iš žmonių žmonėms, tačiau ne visi žmonės užsikrečia tam tikrais naratyvais, kaip ir virusais, nes turi atsparumą. Propagandos atveju mes atsparumą vadiname kritiniu mąstymu, gebėjimu atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos.“

Profesorė pabrėžia, kad tam tikrą „vakciną“, t. y. atsparumą karo idėjoms, yra įgiję tie žmonės, kurie turi nesenos istorinės patirties. Karo kontekste matome, kad Lietuva, turinti okupacijos, Stalino represijų patirties, kuri buvo pastiprinta 1991 m. sausio 13-ąją, yra atsparesnė rusiškojo pasaulio naratyvams nei kitos Europos šalys, kuriose Antrojo pasaulinio karo patirtis per 80 metų beveik išblėso.

„Mes žinome, kad įvykiai, kurie vyko Sausio 13-ąją, buvo visai kitaip nušviečiami Rusijoje, todėl žiūrėdami į Ukrainą puikiai suprantame, kur yra melas, o kur tiesa. Patirtis sustiprina ir užtvirtina tą „imunitetą“, todėl Lietuva, Baltijos šalys, Lenkija išsiskiria visame Europos kontekste ir laikosi labai aiškios pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu“, – įsitikinusi mokslininkė.

Tačiau pažiūrėjus, kokios šalys labiausiai remia Ukrainą, matyti, kad, be sovietinės patirties turinčių, yra ir tokių valstybių kaip Jungtinė Karalystė. Kas tada yra jų „vakcina“ nuo propagandos?

Doc. V. Denisenko sako, kad Jungtinės Karalystės ar JAV atveju didelę reikšmę turi šimtmečiai patirties, susijusios su tam tikros politinės sistemos formavimusi. O pagrindinės demokratinės politinės sistemos vertybės yra laisvė rinktis, pagarba kitiems.

Kas yra geriausia „vakcina“ nuo propagandos?

Nuo virusų jau, atrodo, visi išmokome geriau apsisaugoti: laikytis atstumo, dažniau plauti rankas, o kaip apsisaugoti nuo propagandos?

Doc. V. Denisenko sako, kad šiuo atveju prevenciškai veikia panašus dalykas – tam tikras atstumas nuo nepatikimų informacijos šaltinių. Taip pat gebėjimas pažinti patikimus ir nepatikimus šaltinius, iš esmės gebėjimas dirbti su informacija – jei koks nors teiginys kelia abejonių, reikia bandyti atrasti pirminį jo šaltinį.

Pasak mokslininko, ypač aktualu apie tai kalbėti atsiradus socialiniams tinklams, nes prieš jiems atsirandant į viešą erdvę patenkanti informacija būdavo filtruojama, o filtro vaidmenį atlikdavo žurnalistai ir redaktoriai, nes jų užduotis buvo pateikti patikimą, esant poreikiui – ir moksliškai įrodytą, informaciją: „Socialiniuose tinkuose mes nebeturime to filtro, kiekvienas gali teigti, ką nori, skleisti, ką nori (su mažais apribojimais), todėl propagandos naratyvą ten sukurti yra nesudėtinga.“

Imunologės prof. A. Žvirblienės manymu, propagandos atžvilgiu turėtume laikytis panašios strategijos kaip pandemijos metu viruso atžvilgiu. „Buvo stengiamasi riboti viruso plitimą. Reikia įsivaizduoti, kad propaganda yra nuolatinis viruso plitimo šaltinis, kuriam reikalingi tam tikri ribojimai, o žmonės, kurie specialiai skleidžia propagandą, turi sulaukti atpildo.“

Propagandos ekspertas pritaria, kad ribojimai turėtų būti ir kad Lietuvoje priimti sprendimai riboti rusiškus kanalus buvo teisingi, tik būtų gerai žmonėms paaiškinti, kodėl tai buvo padaryta. Tačiau, kita vertus, jis pabrėžia, kad interneto eroje labai efektyvių propagandinės informacijos ribojimų tikriausiai neegzistuoja. Vienintelis būdas ką nors riboti internete yra tiesiog atjungti internetą, kaip Šiaurės Korėjoje.

Doc. V. Denisenko. VU nuotr.

„Bet žmogaus savimonę formuoja ne vien žiniasklaidos kanalai, ir net jei mes sugebėtume užblokuoti visą išorinę informaciją, susijusią su sąmokslo teorijomis, tai nereikštų, kad žmonės kitą dieną nustos jomis tikėti. Tai yra kompleksinis procesas ir tam tikrų kanalų draudimas yra tik vienas iš elementų“, – tikina doc. V. Denisenko.

Kaip gydyti „užsikrėtusius“ propagandinėmis idėjomis?

Pasak prof. A. Žvirblienės, geriausią gydymo nuo propagandinių idėjų pavyzdį galime matyti pasižiūrėję į nacistinės Vokietijos istorinę patirtį. „Ten vyko tikras gydymas, jis užtruko ilgai, bet visuomenė pagijo iš esmės. O tai, ką mes stebėjome sovietmečiu, iki dabar yra bėda, nes ten tas gydymas neįvyko, nesusiformavo pakankamai stiprus imunitetas, nepaisant to, kad buvo ir Chruščiovo, ir Gorbačiovo laikotarpis, kada buvo atskleisti stalinizmo nusikaltimai, bet nebuvo kryptingo gydymo ir ši „infekcija“ perėjo į lėtinę formą, kuri yra labai pavojinga. Pavyzdžiui, tuberkuliozė yra sunkiai išgydoma liga, kuri nesukelia labai ryškių komplikacijų, bet lieka ilgam, nes net mūsų imunitetas į ją nebereaguoja. Tai čia būtų panaši analogija“, – mano profesorė.

Lietuvoje matome, kad visuomenė nėra išgijusi 100 proc., nes yra žmonių, nešančių prie nukauto rusų tanko gvazdikus, tačiau didelei visuomenės daliai rusų karo naratyvai yra nepriimtini ir tai yra sveikos ir stabilios visuomenės požymis.

„Vienas iš paaiškinimų, kodėl propaganda atranda savo auditoriją, yra tas, kad ji parazituoja pasinaudodama realiomis problemomis. Kai kalbame apie sąmoningai skleidžiamos propagandos veikimo būdus, tai veiksmingiausia propaganda yra ta, kuri bando išnaudoti realius skaudulius, manipuliuoja teiginiais, pavyzdžiui, apie ekonominę situaciją Lietuvoje, tas problemas išryškinama, hiperbolizuodama“, – sako Komunikacijos fakulteto dėstytojas.

Paveikti gali kognityvinio disonanso sukėlimas

Prof. A. Žvirblienė pastebi didžiulį skirtumą tarp to, kokį poveikį darė tikėjimas melagienomis pandemijos metu, ir to, kokį poveikį turi karo propaganda. Tai yra nesulyginami dalykai. „Jei žmogus netiki virusu, netiki skiepais, jis pirmiausia kenkia pats sau, savo aplinkiniams, šeimai, nes platina virusą. Bet karo propaganda yra toks globalus ir katastrofiškas dalykas, kuris verčia žmogų eiti ir žudyti kitus žmones. Aš galėčiau surasti kažkokį pateisinimą žmonėms, kurie netiki virusu, vakcinomis, bet labai sunku surasti pateisinimą žmogui, kuris mato, kad vyksta karas, yra šalis auka, bet kažkodėl jo galvoje dalykai yra susipainioję. Aš į tokius žmones žiūriu kaip į smarkiai sergančius.“

Žmonių, kurie turi stiprius įsitikinimus, niekuo nepasitiki, mąstymą paveikti yra sunku. Doc. V. Denisenko sako žinantis tik vieną būdą, galintį juos priversti susimąstyti, bet ir tai ne 100 proc. efektyvų. „Tokiems žmonėms reikia sukelti vadinamąjį kognityvinį disonansą, t. y. nepulti jų pozicijos, bet užduoti klausimus ir šitaip paprašyti jų papasakoti savo istoriją, kad jie patys pamatytų kokius nors loginius netikslumus tuose naratyvuose, kuriuose jų yra labai daug. Pirmiausia žmogus pradės kartoti propagandos štampus. Tarkim, uždavus klausimą, kodėl Rusija užpuolė Ukrainą, jis sakys, kad Rusija gynėsi, kad tai Vakarai stūmė Ukrainą į karą su Rusija, nes norėjo sunaikinti Rusiją. Tada galima paklausti, kodėl tada Vakarai taip saikingai tiekia ginklus Ukrainai, galėtų iš karto perduoti branduolinį ginklą. Tada žmonės gal pamatys tam tikrus loginius plyšius, nors priešinsis ir vis tiek bandys rasti tą logiką. Bet toks ilgas ir sunkus procesas gali duoti rezultatų.“

Tiesa, propagandos tyrėjas pabrėžia, kad šis būdas gali paveikti tarpasmeninių santykių, bet ne masinės auditorijos lygmeniu. Suteikti masinę terapiją tokiems žmonėms yra daug sudėtingiau. Prof. A. Žvirblienės minėtas nacių Vokietijos pavyzdys rodo, kad Vokietijos gijimas prasidėjo tik tada, kai žlugo pats režimas. Todėl tol, kol egzistuos dabartinis Kremliaus režimas, turėsime nuolatinį infekcijos šaltinį propagandai plisti.