Vasario 19 d. VU Gamtos mokslų fakultete atidaryta Mindaugo Survilos gamtos fotografijų paroda. Parodos autorius – šio fakulteto alumnas, nenutraukęs ryšių su fakultetu ir po studijų – Mindaugas yra aktyvus Studentų gamtininkų mokslinės draugijos (SGMD) narys, vienas iš jos įkūrėjų. Tai pirmoji Mindaugo Survilos autorinė paroda gimtajame fakultete.

Fotografija Mindaugas susidomėjo būdamas mokinys – penktoje klasėje. Dabar jis daugiausia fotografuoja paukščius ir gyvūnus. Tai sunkus ir sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik kantrybės, bet ir valios, atsidavimo ir sveikatos. „Svarbu neišgąsdinant prieiti prie fotografuojamo objekto ir kaip įmanoma geriau jį nufotografuoti. Negali labai paveikti nei kompozicijos, nei apšvietimo. Privalai bet kokiom sąlygom kuo geriau padaryt savo darbą“, – dalijasi apie šios veiklos subtilybes fotografas.

Prie kiekvienos rūšies gyvūnų turi prieiti kitaip. „Jei nori nufotografuoti briedį, reikia sekti pėdomis. Radus vietas, kur jis maitinasi, pasidaryti palapinę ir laukti. Kartais sulauki, kartais ne… Būna ir taip, kad sėdi 14 val., o briedis (matyt, be nuotaikos) neateina… O būna, kad užtenka vos 6 valandų ir padarai puikiausių kadrų. Paprastai sėkmingų dienų santykis yra 1/10, tai yra – 9 dienas nesiseka, o vieną šypsosi sėkmė.

Kur kas sudėtingiau yra fotografuoti plėšriųjų paukščių gyvenimą lizde. Tada dar rudenį tenka į gretimą medį įsikelti specialią palapinę. Paukštis grįžęs pavasarį įtariai žiūri į palapinę, tačiau greitai apsipranta ir nebekreipia į ją dėmesio.

Tačiau jeigu paukštis pastebėtų, kad aš užlipau į palapinę, tai ji greičiausiai asocijuotųsi su žmogumi ir paukštis gali net palikti lizdą. O fotografuojant svarbiausia saugumas. Pirmoje vietoje paukščio, antroje – paties fotografo. Taigi, kad paukštis nepamatytų, į palapinę tenka įlipti naktį ir iš jos išlipti jau kai sutemsta… Šiais metais prie jūrinių erelių lizdo „sėdėjau” per Rasų šventę. Nakties beveik nebuvo, tai medyje išsėdėjau 24,5 valandos (tik sulaukęs, kol debesys užtrauks dangų, ryžausi nusileisti)“, – pasakoja Mindaugas.

Lipti į medį per šakas (o kartais ir jų nebūna) visiškoj tamsoj būtų pražūtinga. Todėl tenka naudoti ir alpinistinę įrangą. O aukštis pasitaiko gana įvairus. Svyruoja nuo 27 metrų (panašiai kaip 9 aukštų namas) iki 15 metrų.

Kada būna sunkiausia? „Kai prasėdi kokias 17 valandų ir nepadarai nė vieno kadro… Tada puikiai supranti, kad reikės ant medinių grindų sėdėti dar mažiausiai 5 valandas ir kad grįši tuščiomis…“ – tvirtina Mindaugas.

Toks užsiėmimas – ne tik pavojai, nusivylimas ir džiaugsmas, bet ir nuotykiai. Mindaugas iš savo fotografavimo praktikos prisimena įspūdingą fotografavimą per audrą. „Man jau seniai knietėjo sužinoti, kaip paukščiai jaučiasi ir ką jie daro siaučiant audrai. Aušo neapsakomo grožio nauja diena. Filmavimas vyko gana tradiciškai. Apie pietus dangus pradėjo niaukstytis, išgirdau ne itin malonius garsus. Jie labai priminė perkūno trenksmą… Tuo metu Aukštaitijai buvo būdingos stiprios, bet gana lokalios liūtys. Kilo vėjas. Medžio viršūnė, kurioje aš sėdėjau palapinėje, siūbavo tai į vieną, tai į kitą pusę po 2 metrus.

Audra vis dar stiprėjo. Kad neišvirsčiau iš palapinės, tvirtai įsikibau į „grindis“. Jaučiausi kaip mažas lapelis, kybantis padebesiuose. Žaibai aplinkui trankėsi be perstojo ir prie pat. Vienas plykstelėjo vos už kelių dešimčių metrų! Pagalvojau, o kaip gi jaučiasi erelių šeima? Juk jie net elementariausio stogo virš galvos neturi! Žvilgtelėjau pro palapinės langelį ir išvydau pritrenkiantį vaizdą: vėjo gūsiai smarkiai blaško lizdą, aplinkui trankosi žaibai, o mama sparnais apglėbusi jauniklius tupi ir nekruta. Nuo šio vaizdelio visos baimės kaipmat išgaravo: greitai griebiau kamerą, fotoaparatą ir užfiksavau bene geriausius kadrus savo gyvenime!

Pasibaigus audrai buvau laimingas ir dėl to, kad likau gyvas, ir dėl to, kad pamačiau, kaip jaučiasi žuvininkų šeima per audrą.“

Paroda veiks iki kovo 12 d. VU GMF pirmajame aukšte (M. K. Čiurlionio g. 21).
Daugiau apie šią parodą ir gamtos fotografavimą/filmavimą galite rasti www.kinas.gamtoj.com.