Vilniaus universiteto tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ naujausiame epizode Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovė, politologė prof. Margarita Šešelgytė pasakoja apie Pasaulio pabaigos laikrodį (angl. Doomsday Clock). Šio laikrodžio rodomas laikas simbolizuoja civilizacijos nykimą – kuo arčiau vidurnakčio – tuo žmonija yra arčiau savęs sunaikinimo. Ši simbolinė priemonė skirta aiškiai pranešti visuomenei apie baisią ir didėjančią egzistencinę grėsmę, kurią pasauliui kelia branduoliniai ginklai, klimato krizė ir kuriamos ateities technologijos.

Pasaulio pabaigos laikrodis – kas tai?

Prof. M. Šešelgytė pasakoja, kad Pasaulio pabaigos laikrodžio idėją paskatino įvykiai, sukrėtę pasaulį: „Pasaulio pabaigos laikrodį apibūdinčiau kaip reklaminį produktą, kurio tikslas – atkreipti žmonijos dėmesį į tai, kad tam tikra pažanga, technologijos, ginkluotės kūrimas ar mūsų gyvenimo būdas gali vesti mus į susinaikinimą. Šį laikrodį 1947 metais sugalvojo Čikagos universiteto mokslininkai, pasivadinę branduoliniais mokslininkais. Pasižiūrėjus į istorinį kontekstą, kaip tik tuo metu buvo prieš kelis metus numestos atominės bombos ant dviejų Japonijos miestų ir buvo akivaizdu, kad tai – baisūs ginklai, kurių panaudojimas sukėlė baisias pasekmes žmonijai ir pradėjo ginklavimosi varžybas. Tai daug kam kėlė nerimą, kad tokių technologijų turėjimas ves į susinaikinimą. Laikrodis buvo sumanytas matuoti laiką iki vidurnakčio, taip parodant, kiek žmonijai liko laiko iki susinaikinimo.“

Pasak profesorės, XX a. pavojingiausias laikas, kurį rodė Pasaulio pabaigos laikrodis, buvo dvi minutės iki vidurnakčio, pasauliui išgyvenant Karibų krizę. Optimistiškiausias laikas, kurį rodė šis laikrodis, buvo septyniolika minučių iki vidurnakčio. Anot mokslininkės, tuo metu buvo optimistiškai žvelgiama į pasaulio saugumo situaciją.

Prof. M. Šešelgytė teigia, kad šis Pasaulio pabaigos laikrodis turi būti gąsdinantis, kad atkreiptų žmonių dėmesį į pasaulyje vykstančius pokyčius: „Septyniolika minučių buvo daugiausia, o vėliau tas laikas jau tik traukėsi. O keletą metų laikas jau yra skaičiuojamas sekundėmis, 2023 m. laikrodis rodė mažiausiai, vos 90 sekundžių likusių iki vidurnakčio.“ Vilniaus universiteto profesorė mano, kad tam įtakos turėjo ir karas Ukrainoje, kadangi Pasaulio pabaigos laikrodis labiausiai sietinas su ginklais, o ypatingai – branduoliniais. Be to, bėgant laikui grėsmių sąrašą papildė ir kiti faktoriai, tokie kaip klimato kaita ar technologijų įtaka saugumui.

Mokslininkai kiekvienais metais pristatydami Pasaulio pabaigos laikrodžio laiką, taip pat išleidžia ir pranešimą, kuriame paaiškina, kaip ir kodėl buvo taip matuojamas laikas. Praeitų metų pranešime didelę dalį pranešimo užėmė karas Ukrainoje ir branduoliniai klausimai. Be to, daug dėmesio buvo skiriama ir klimato kaitai ir technologijoms. „Šią vasarą vyko daug įvairių katastrofų, tai ir gaisrai, ir potvyniai, ir uraganai. Tai kelia mokslininkams nerimą, o taip pat ir technologijos, dirbtinis intelektas bei kibernetinis saugumas. Jeigu pažiūrėtume į sąrašą asmenų, kurie sprendžia, kaip bus pasuktos Pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklės, jame būtų daug įvairių sričių žmonių. Ir dirbusių valstybės tarnybose, ir saugumo ekspertų, branduolinės fizikos specialistų, kibernetinio saugumo, klimato kaitos, viešosios sveikatos specialistų“, – paaiškina prof. M. Šešelgytė.

Prof. Margarita Šešelgytė

Ar Pasaulio pabaigos laikrodis – veiksmingas?

Pasak politologės, nors ir Pasaulio pabaigos laikrodžio idėja nėra visiems žinoma, tačiau kaip priemonė jis – veiksmingas: „Kai studentams pasakoju apie šį laikrodį, jį dažniausiai žino mažuma. Žmonės dažniausiai reaguoja į jiems artimas ir suprantamas grėsmes. Pavyzdžiui, Lietuvoje mums čia ramu gyventi, nei per karšta, nei potvynių, nei gaisrų. Mums atrodo, kad ta klimato kaita praktiškai nevyksta, tad žmones sunkiau įtikinti, kad reikia nedelsiant imtis veiksmų dėl šios problemos. Karas Ukrainoje mums artimas, mes suprantame jo grėsmę, tačiau pavažiavus į vakarus, šį grėsmė jau mažiau suprantama. Tad sakyčiau, kad Pasaulio pabaigos laikrodis yra pakankamai veiksminga priemonė atkreipti žmonių dėmesį. Nes daug kas į šį laikrodį referuoja, kai kalba apie saugumo situaciją.“

Ar Pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklės pasieks vidurnaktį?

Politologė pabrėžia, kad tarptautinę politinę situaciją gali nulemti tiek didžiosios, tiek mažosios valstybės: „Iš tiesų mes matome tarptautinių organizacijų, tarptautinės teisės eroziją ir šis vykstantis konfliktas yra labai svarbus. Jis kaip lakmuso popierėlis valstybėms, kurios nėra patenkintos dabartine tarptautine tvarka ir norėtų ją pakeisti. Tokios valstybės kaip Kinija ar Iranas galbūt įsivaizduotų, kad kitaip turėtų būti valdomas pasaulis. Tai, kas vyksta su tarptautinėmis sutartimis yra tikrai blogas ženklas. Jeigu mes leisime sulaužyti tokius principus, kurie tarptautiniuose santykiuose laikyti šventais, pavyzdžiui, suvereniteto principas, pagal kurį šalis neturi jokios teisės užpulti kitą šalį ir jos okupuoti, tai išvysime tarptautinės tvarkos griūtį. Sprendimai yra tiek galingųjų, tiek mažųjų valstybių rankose, kurios turi dėti pastangas ir padėti Ukrainai, bet taip pat ir kovoti dėl išlikusių tarptautinių institucijų, kurios veikia, arba reformuoti tas, kurios neveikia. Pasaulis šiuo metu yra susiskaldęs, yra Afrikos valstybės, kurių pasitikėjimas vakarais yra itin kritęs ir dar tikrai reikės daug darbo, kad šios valstybės būtų įtikintos, jog vakarai nenori jų skriausti ir kad Kinija ir Rusija nėra pačios draugiškiausios joms valstybės. Vis dėlto supratimas, kad Kinija yra naujoji kolonialistinė valstybė ir Rusijos „Wagner“ nėra patys geriausi sąjungininkai, po truputį auga Afrikoje.“

Anot profesorės, itin svarbu atkreipti dėmesį ne tik į įtemptą politinę situaciją pasaulyje, bet ir į kitus faktorius, lemiančius Pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklių artėjimą prie vidurnakčio: „Mokslininkai, dirbantys su Pasaulio pabaigos laikrodžiu, teigia, kad iki 2050 m. temperatūra pasaulyje pakils dviem laipsniais, kas jau yra katastrofiška, kadangi buvo kalbama apie temperatūros išlaikymą apie 1,5 laipsnio, po ko jau prasideda nebegrįžtami pokyčiai, kurie gali sukelti katastrofiškų pasekmių. Judame greitai link to skaičiaus, šios vasaros įvykiai parodo, kad tas judėjimas greitas. Valstybės turi labai skirtingus požiūrius: turtingos ir neturtingos, teršiančios ir neteršiančios. Dėl to sunku susitarti, nes klimato kaitos rizika ir grėsmės – nevienodos. Susitarimų įgyvendinti dažnai nepavyksta, tačiau šioks toks judėjimas vyksta. Pavyzdžiui, viena iš didžiausių teršėjų yra Indija ir labai sunku perorientuoti tokios didelės ir neturtingos valstybės ekonomiką, kad ji taptų ekologiška. Bet galime pastebėti tokius įdomius procesus, kad ten yra daug dviračio transporto, kuris šiuo metu sparčiai elektrifikuojamas. Gausiai pereinama prie elektrinių transporto priemonių ir tai kuria poveikį. Tad nors judame nepakankamai greitai, bet judėjimas vyksta.“

Prof. M. Šešelgytės manymu, šiuo metu – sudėtinga tikėtis pozityvesnio Pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklių judėjimo: „Pagal tai, kaip auga grėsmių skaičius mūsų visuomenėje su nepažintomis technologijomis, klimato kaita ir konfliktais. Aš manau, kad artimiausiais dešimtmečiais ar dvidešimtmečiais tikėtis optimistinio įsivaizdavimo – neįmanoma. Galbūt buvo paprasčiau, kai buvo viena pagrindinė grėsmė. Buvo du blokai, iš kurių vienas žlugo ir todėl buvo pasklidęs toks optimizmas. Šiandien mes matome visiškai atvirkštinius procesus. Tačiau norėčiau tikėti, kad rodyklės vidurnakčio nepasieks.“