Prof. Linas Mažutis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pastaraisiais metais regione aštrėjant geopolitinei situacijai, vis daugiau žmonių ieško būdų, kaip prisidėti prie Lietuvos gynybos. Ne išimtis ir Vilniaus universiteto (VU) bendruomenės nariai. Prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ar Lietuvos šaulių sąjungos prisijungę VU atstovai sako, kad įsitraukdamas į pilietinį pasipriešinimą ne tik įgyji naudingų įgūdžių ir užtikrintumo jausmą, bet ir sustiprini supratimą, kad didelę įtaką valstybės saugumui daro jos piliečių ryžtas gintis.

Prie KASP prisijungė, nes tiki Lietuva

VU Gyvybės mokslų centro mokslininkas prof. Linas Mažutis į KASP įstojo šiemet, o prieš daugiau nei mėnesį baigė bazinį kario savanorio įgūdžių kursą. Mokslininkas sakosi prie KASP nusprendęs prisijungti todėl, kad tiki savo šalies ateitimi.

„Kuo daugiau žmonių mūsų šalyje bus pasiruošę, žinos, kaip elgtis karo atveju, valdyti ginklą, tuo mažiau kitiems norėsis užpulti tokią šalį. Jie supras, kad didžioji dalis žmonių tokioje visuomenėje žino, kaip elgtis, ir bus pasiruošę. Jeigu šalyje yra tik vienas ar du procentai žmonių, kurie žino, kaip elgtis karo atveju, tokią šalį nesunku užimti“, – sako prof. L. Mažutis.

„Negalime tikėti, kad mus apgins tik vokiečiai ar amerikiečiai, jeigu mes patys realiais savo veiksmais neparodysime, kad irgi esame pasiruošę gintis“, – priduria jis.

Prof. Linas Mažutis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak profesoriaus, bazinis kario savanorio įgūdžių kursas truko tris savaites. Dvi pirmosios buvo skirtos žinioms gilinti – buvo studijuojama medžiaga, mokomasi suprasti žemėlapius, įgyjama specialių karybos žinių. „Paskutinę savaitę vyko su fiziniu aktyvumu susijusios užduotys. Tai buvo vienas fiziškai sunkiausių dalykų, kuriuos man teko patirti gyvenime“, – prisipažįsta mokslininkas.

„Tą savaitę reikėjo pereiti „mirties kilpą“ – teko šliaužti, ropoti, ridentis. Visa tai darėme su ekipuote – šalmu, šautuvu, liemene. Niekada negalvojau, kad šliaužti žeme yra taip sunku, ypač jeigu tenka šliaužti į kokį nors kalniuką. Šliauži, o smėlis bėga iš apačios – kad ir kiek judėtum, atrodo, kad stovi vietoje, o smėlis tiesiog byra“, – įspūdžiais dalijasi prof. L. Mažutis.

Pabaigęs kursą, profesorius pelnė taikliausio šaulio apdovanojimą. Anot jo, ginklo valdymas suteikė dviprasmišką suvokimą, kad, šaudydamas į taikinį, taikiniu tampi ir pats. „Karo metu kažkas yra tau taikinys, kažkam tu esi tas taikinys. Visa tai duoda supratimą, jog reikia stengtis daryti viską, kad išvengtume karo“ , – sako jis.

„Kai su sunkvežimiu „Unimog“ iš šaudyklos veža atgal į barakus, esi išsekęs, bet kartu žinai, kad rytoj bus tas pats. Ateina gyvas supratimas, kad konflikto atveju taip būtų kiekvieną dieną“ , – priduria profesorius.

„Ginti savo pilį – visų piliečių pareiga“

VU Istorijos fakulteto doktorantė Augustė Burinskaitė pasakoja pirmuosius žingsnius Šaulių sąjungoje pradėjusi žengti dar mokykloje.

„Užaugau trindama Vilniaus asfaltą, tai gal dėl to, o gal ir ne tik dėl to, labai traukė prasmingai leisti laiką miške po žvaigždėtu dangumi. O kad to potraukio išsipildymo kaina – 20 kg sverianti kuprinėlė ir bemiegės naktys kiaurai šlapiame miegmaišyje žiemos pūgoje ruošiantis brandos egzaminams – kodėl gi ne, juk tautos kariui tai papildomas malonumas. Šaunių patriotinių organizacijų Lietuvoje yra nemažai ir įvairių, bet, man regis, minėtas pomėgis – perlipti save – kartu su šiokiais tokiais atkaklumo ir sąmoningumo prieskoniais ir yra išskirtinis, esminis, vienijantis Šaulių sąjungos narių bruožas“, – sako doktorantė.

Šaulio priesaiką A. Burinskaitė davė 2014-ųjų kovą: „Kaip su broliais ir sesėmis pajuokaujame, dar tuo metu Šaulių sąjungai priklausė tik vaikai ir diedukai.“ Tų pačių metų lapkritį Augustė tapo Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“ nare: „Sajoje“, kuri 2010 m. buvo atkurta kelių iniciatyvių šaulių, studentų bičiulių klubo, mes puikiai suderiname pilietiškumą ir gerą humoro jausmą, intelektualumą ir kūno raumenų stiprinimą, daugiau nei 30 specialybių su šauliškomis vertybėmis. Turime minčių gal net ir kokią akademinę šaulių kuopą įsteigti, tik dar šūkio neišsirinkome: ar labiau su ginklu bibliotekoje, ar su knyga apkase norime būti atpažįstami – gal ir ten, ir ten.“

Augustė Burinskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Doktorantė ne tik priklauso Šaulių sąjungai, bet ir yra tarnavusi KASP. Jos teigimu, tarnyboje ji sustiprėjusi morališkai ir fiziškai, pagerinusi taktinius įgūdžius.

„Bet gavau ir dar šį tą. Gavau progą savo akimis įsitikinti, kad meilę Lietuvai nulemia ne tautybė (visi mano vadai ir nemaža dalis kolegų ten buvo slaviškos kilmės), o požiūris ir vertybės. Įkyriai zyziant uodams, nokstant mėlynėms, nuo šalčio Šalčininkuose šakoms pokšint ir šakose striksint riešutėlių ieškančioms voverytėms, prie laužo šimtus kartų iš jų lūpų girdėjau: „Čia, Lietuvoje, yra mano namai ir aš juos ginsiu“, – apie kolegas karius savanorius pasakoja A. Burinskaitė.

Paklausta, kaip padrąsintų svarstančius prisidėti prie šalies gynybos, bet nedrįstančius, A. Burinskaitė sako mananti, kad daug baisiau turėtų būti prie gynybos neprisidėti: „Ištikus bėdai juk už viską baisiau yra nežinoti, ko imtis, baisu būti bejėgiam. O ir po vieną mes niekas – tas mūsų taip mėgstamas individualumas be bendruomenės nė negali egzistuoti. Vienokiu ar kitokiu būdu ginti savo pilį yra visų jos piliečių pareiga. O abejoti labai žmogiška ir normalu, tik ilgainiui, be abejonės, abejonės ima varginti, tad patarčiau kalbėtis, klausti, domėtis.“

Ji priduria, kad Šaulių sąjungoje yra įvairiomis veiklomis užsiimančių padalinių, kuriuose nereikalaujama specialaus fizinio pasirengimo, o tik to, ką individualiai kiekvienas moka geriausiai.

„Mainais į tai gauni padėti pasiruošusią bendruomenę ir draugus, žinių kuprinę, kurios ant pečių nereiks nešioti, ir palaikančius Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio mirktelėjimus iš dangaus iki pat grabo lentos. Jei tik noras kirba – pirmyn, studentai ir akademikės! Aš su jumis!“ – sako A. Burinskaitė.

Prisijungus prie KASP dingo neužtikrintumas

VU Komunikacijos fakulteto lektorius dr. Tomaš Božerocki prie KASP prisijungė praėjusių metų rugpjūtį – taip siekė prisidėti prie krašto gynybos. Pasak jo, KASP vyksta karinis rengimas, kurio tikslas – kad karys mokėtų elgtis ekstremaliose situacijose, nepasimestų, atitinkamai reaguotų.

Anot pašnekovo, patirtis KASP teikia padidžiavimo jausmą: „Kai 2022 m. vasarį prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, jaučiau neužtikrintumo jausmą – o kas, jeigu? Su šeima nusprendėme, kad nebėgsime iš Lietuvos, nes kam mes ir kur reikalingi? Tačiau kilo klausimas – jeigu liekame, kas toliau? Dabar tokių klausimų nebekeliu, visi atsakymai aiškūs.“

Be tarnybos KASP, dr. T. Božerocki yra baigęs Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos organizuojamus pilietinio pasipriešinimo kursus, po kurių tapo instruktoriumi.

Studentus ar kolegas, norinčius prisidėti prie šalies gynybos, lektorius ragino nebijoti ir ieškoti galimybių save realizuoti: „Galima prisijungti ne tik prie KASP, bet ir prie Šaulių sąjungos, karo komendantūrų. Svarbu apsispręsti, kas domina labiau – KASP yra nemažai kovinių šaudymų, rengimų su ginklais. Gal yra tokių, kuriuos labiau domina psichologinis, informacinis karas – tokias sritis KASP taip pat galima atrasti.“