Kazachstane rasta keliasdešimt įvairios formos ir dydžio geoglifų. Jais jau susidomėjo britų žurnalistai. Naujai atrastus geoglifus kartu su Kostanajaus universiteto mokslininkais tiria ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Istorijos instituto mokslo darbuotoja Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen.

Mokslininkė pasakoja apie naujuosius radinius ir jų tyrimus.

Kas tie geoglifai? Kaip atsidūrėte Kazachstane ir ką ten veikiate?

Geoglifais susidomėjau rinkdama medžiagą stabiliesiems izotopams iš žmonių kaulų Centrinėje Azijoje, Kazachstane. Vienoje konferencijoje išgirdau pranešimą ir pasisiūliau padėti, tirti kartu. Dirbu kartu su kazachais iš Kostanajaus universiteto (dr. Andrejumi Logvinu ir Irina Ševnina), atlieku jiems tyrimus, kasinėju (tyrimus remia podoktorantūros stažuotės lėšos). Man tai pasirodė labai įdomu, nes niekas apie šiuos geoglifus nežino. Žinoma apie Naską, apie keltiškus geoglifus, o apie rastus Kazachstane – beveik nieko. Atsitiktinai vienas žmogus, visai ne archeologas, žiūrinėdamas Google Earth nuotraukas, pastebėjo kažką įdomaus ir parodė archeologams. Akivaizdu, kad tai žmonių darbas, ne geologiniai dariniai.

Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Vieni būna iš didžiulių sampilų, tarsi kurganai, viduje jie tušti, juose nėra jokių palaidojimų. Tie sampilai kažkada buvo gerokai aukštesni. Kadangi juose nėra jokių organinių medžiagų, negalime atlikti tyrimų radioaktyviąja anglimi. Atlikau optiškai stimuliuoto liuminescencinio datavimo tyrimus (opticaly stimulated luminescent dating, OSL), kai smėlio, kvarco grūdeliai datuojami pagal tai, kada paskutinį kartą buvo atviri saulės spinduliams, energijai. Juos uždengus smėliu, energija pradeda nykti, silpti. Turėjau atsikasti ir rasti sluoksnį po velėna, kada pradėtas formuoti sampilas. Datavau kelis geoglifus. Tai pirmasis tūkstantmetis prieš mūsų erą, ankstyvasis geležies amžius – laikotarpis, susijęs su tautų kraustymusi, hunų, skitų migracija. Šie sampilai tęsiasi po pusę kilometro ir turi aiškią geometrinę formą.

O kitas geoglifų tipas – vienintelė žinoma Turgajaus svastika. Toks jau prilipo pavadinimas. Tai maždaug 40–50 metrų ilgio žemės dariniai, tarsi piltos tranšėjos, integruotos į kapinyną. Juose irgi nėra organikos. Galima datuoti kapus, bet neaišku, ar jie susiję. Todėl tiksliausia datuoti patį objektą.

Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Nuotraukos iš „Google Earth“ programos (Copyright: Map data ©2014, 2007Digital Globe, courtesy Google Earth)

Kaip atsirado tie geoglifai?

Juos statė žymėdami savo teritoriją. Geoglifai atspindi sudėtingą bendruomenių gyvenimą stepėse, žemės pasidalijimą tarp genčių, jų vadų. Taip tarsi pranešama, kad tai mano žemė, čia užimta, nes žmonės migruoja. Geoglifai labai pastebimi. Mums atlikiekant tyrimus, kasinėjant, atjojo piemenys ir pasakė, kad čia yra keturiasdešimties sampilų kryžius, klausė, kodėl mes jį kasame. Vadinasi, jie ir dabar gerai tai žino. Radome 41 sampilą.

Manome, kad tai tarsi nerašytiniai stepių klajoklių ženklai, tamgos. Tamga – mongolų kalbos žodis, reiškiantis ženklą. Randama palaidojimų, kur visur yra tie patys įspaudai: ant sagties, kalavijo etc. Tai tarsi priklausomybės ženklas, inicialas, parašas. Panašiai kaip Gedimino stulpai. Tamgų sistemą plačiai naudojo stepinių sarmatų ir alanų gentys. Jais žymėjo asmeninius daiktus (žiedus, veidrodžius, puodus, diržų sagtis ir pan.). Jie buvo įspausti and Charazmo karalystės (Kaspijos jūros rytiniame krante) monetų, išdeginami žirgams ant nugarų, jais buvo išgravituotos perėjos kalnuose ar stepių upių atodangos. Geoglifai taip pat galėjo būti tamgos, reiškiančios ganyklos plotų priklausomybę.

Stepių klajokliai buvo visai priklausomi nuo gyvulininkystės, nuo gyvojo turto, todėl ganyklos plotai buvo gyvybiškai svarbūs. Tais sampilais žmonės buvo pasidaliję stepes.

Tai nėra jokios mistikos? Jokių ateivių ženklų?

Geoglifų tyrimai Kazachstane yra labai nauja ir mažai tyrinėta sritis. Tad esame atviri ir kitoms versijoms, pavyzdžiui, svastika gal turėjo kitokią prasmę. Ji kitaip buvo statyta, kitais tikslais, kitas ir kontekstas. Kazachai su manimi nesutinka, jie įžiūri ir daugiau geoglifų funkcijų, pvz., kažkokią astronominę funkciją. Mano požiūris praktinis. Aš manau, kad tamgos turėjo daugiau ekonominę nei mistinę funkciją. Štai būnant prie vieno iš geoglifų Kazachstane, vadinamojo žiedo, gerai matyti, kad tie sampilai sudaro žiedą. Tuo tarpu Naskoje (Peru) paukščio formos geoglifą pamatysi tik iš lėktuvo. Yra daug teorijų, neišspręstų klausimų. Apie Naskos piešinius nieko konkretaus negaliu pasakyti, bet tai tikrai labai įdomu. Pavyzdžiui, nupiešti pusės kilometrų kryžių ar geometriškai taisyklingą Turgajaus svastiką tikrai labai sudėtinga. Reikia labai daug darbo sąnaudų. Tai rodo, kad nomadai nebuvo tik barbarai, grasinę Romos imperijai. Jie turėjo savo organizuotą ženklų sistemą, nemigravo aklai iš rytų į vakarus, kitaip nebūtų statę tokių monumentalių darinių. Jie ten sugrįždavo ir periodiškai juos atstatydavo. Atlikome tyrimus ir viršuje radome organikos, avies ar ožkos kaulų, kurie, matyt, buvo išmesti pietų metu, kai buvo statomas vienas iš geoglifo sampilų. Radioaktyviosios anglies data parodė vėlesnį laikotarpį, vadinasi, tuos sampilus atstatydavo, prižiūrėdavo.

Gal jų yra ir daugiau?

Geoglifai išliko stepėse, nes jos sunkiausiai pasiekiamos. Dabar Turgajaus regione, šiauriniame Kazachstane, yra žinoma apie 50 geoglifų, bet nuolat randama naujų.
Kol kas patys žinomiausi, daugiausia dėmesio sulaukę – Peru Naskos ženklai. Tikiuosi, ateityje ir Kazachstano geoglifai sužadins didelį pasaulinį mokslininkų susidomėjimą ir leis kazachams didžiuotis savo praeitimi.

Remdamiesi aerofotonuotraukomis, Klaipėdos universiteto archeologai bandė ieškoti geoglifų ir Lietuvoje.

Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen – Vilniaus universiteto ir Kembridžo universiteto absolventė, daktaro disertaciją apgynusi Kembridže ir 2013–2015 m. atliekanti podoktorantūros stažuotę Vilniaus universitete.