Docentė Živilė Nedzinskaitė, pabaigusi VU Filologijos fakulteto klasikinės filologijos studijas, kurių metu gilinosi į antikos epochą, jos kultūrą, filosofiją, mokslo laimėjimus,vėliau susidomėjo senaisiais VU studentų konspektais ir Sarbievijaus poezija. Jos studijos įkvėpė pokalbiui apie klasikinės filologijos reikšmę, Sarbievijų ir Vilniaus universitetą.

Vilniaus universitetas – vienintelis Lietuvos universitetas, siūlantis tokias studijas. Kaip manote, ar XXI a. apskritai aktualios humanitarinės studijos, jau nekalbant apie tokią retą sritį kaip klasika?

Be abejonės, aktualios. Humanitarika nuvertinama nepelnytai: būtent ji buvo renesanso, sujudinusio visą Europą, pagrindinis akstinas. Nuo antikos laikų svarbiausi buvo humanitariniai mokslai: literatūros, filosofijos, istorijos išmanymas. Šios studijos – tai ir bandymas suvokti ir paaiškinti mus supantį pasaulį, įvairias jo dimensijas, ir gilinimasis į tai, ką esame įpratę vadinti vertybėmis: moralinėmis, etinėmis ar estetinėmis normomis, egzistenciniais klausimais. Tiksliųjų mokslų atstovai gali nustatyti vienos ar kitos tautos DNR, pasakyti, iš ko susideda mūsų kūnas ir kaip gydyti jo ligas, pasiekti tolimiausius visatos kampelius, bet žmogus – sudėtingas darinys. Labiausiai nepažinta jo dalis – siela, kurią bandyta nufotografuoti, sverti ir pan. Tik humanitarika prasiskverbia į jos gelmes, į tai, kas, ko gera, ir yra taip sunkiai apibrėžiama žmogaus esmė.

Todėl labai liūdna, kad humanitarinėms studijoms universitetuose ne tik pas mus Lietuvoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje skiriama vis mažiau dėmesio. Daugybę metų kalbama, kad norima ir stengiamasi išugdyti įvairiapusę ir savarankiškai mąstančią asmenybę, tačiau tik humanitariniai dalykai pajėgūs tai padaryti: formuoti žmogaus požiūrį, estetinių, etinių ar moralinių vertybių kodeksą. Dabar gi vos ne kas dieną mus pasiekia žinios, kad tai viename, tai kitame Europos universitete uždaromos klasikinės filologijos ir filosofijos katedros. Jei gilias tradicijas turinčių valstybių universitetai atsisako klasikinių disciplinų, nesinori net galvoti, kas laukia šių studijų ne tokiose ekonomiškai turtingose ir stabiliose šalyse. Juk klasikinės studijos – humanitarikos lopšys. Lotynų ar senosios graikų kalbos mokymasis geriau nei matematika lavina loginį mąstymą, o kiekvieno sakinio iškodavimas yra tarsi sudėtingiausio uždavinio sprendimas. Ne tik neprilygstama proto mankšta, netikėtų reikšmių atskleidimas, bet ir mus jungianti tradicija.

Dažnas humanitaras, baigęs studijas, pasuka visai kita kryptimi ir teigia, kad būtent humanitarinis išsilavinimas išmokė prisitaikyti prie greitai kintančio pasaulio, išugdė kūrybiškumą. Humanitarai vadovauja reklamos agentūroms, įkuria savas įmones, dirba bankuose, ypač dažnai „Barclays“, kandidatuoja į Seimą ar net tampa gana garsiais Lietuviškos scenos atlikėjais, kaip Aistė Smilgevičiūtė. Bet Jūs likote humanitariniuose moksluose ir dargi, nors bendradarbiavote su daugybe skirtingų institucijų, bene daugiausia dėmesio skiriate būtent Vilniaus kolegijos, o vėliau universiteto auklėtinių darbams. Kuo ypatingas Vilniaus universitetas?

Įgytas išsilavinimas nebūtinai tampa specialybe, tačiau jis kaip kompasas parodo kryptį, kuria reikia judėti taip greitai kintančiame pasaulyje, o suformuota vertybių sistema ir mąstymo įgūdžiai turėtų būti tas apsauginis skydas, neleidžiantis labai lengvai nugarmėti į tuštybės prarają. Tiek klasikos, tiek humanitarinės studijos apskritai išmoko žvelgti giliau, plačiau, matuoti pasaulį ne formulėmis ar schemomis, o kitais matais. Vis dėlto likti humanitarikoje – nemenkas iššūkis. Bet grįžkime prie Vilniaus universiteto.

Įkurtas XVI a. pabaigoje universitetas greitai sustiprėjo, pritraukė daug mokslininkų ir dėstytojų iš įvairiausių Europos regionų. XVII a. – aukso amžius universitetui, dabar jis – ne tik LDK intelektinės veiklos židinys, bet ir ryškus regiono lyderis. Universitete telkėsi stiprios pedagogų, literatų, filosofų, istorikų, matematikų ir kitų sričių mokslininkų gretos, išugdžiusios ne mažiau įdomius studentus. Tarp garsiausių minimos Žygimanto Liauksmino, Martyno Smigleckio, Alberto ir Kazimiero Kojalavičių pavardės. Štai Liauksmino retorikos veikalas buvo perleistas Europoje net 14 kartų ir naudotas kaip vadovėlis; Smigleckio logikos vadovėlis tapo vienu geriausių, Europoje iš jo mokytasi iki pat XIX a. O kur dar visas būrys gal ir ne tokių garsių, bet tikrai aukšto lygio įvairių sričių specialistų?! Ar šiuo metu ant Oksfordo studentų stalo ar kompiuteryje rastume kokio lietuvių autoriaus vadovėlį ar paskaitų ciklą? Būtent Vilniaus universiteto profesūra, o paskui ir studentai buvo pagrindinis visos epochos intelektinis variklis, veikęs mūsų krašto politinį, ekonominį ir, žinoma, akademinį gyvenimą.

Daugybė universiteto akademinio gyvenimo faktų jau užfiksuoti ir ištirti, tačiau nemaža dalis medžiagos dar laukia savo tyrėjų. Tikrai per menkai tirta Vilniaus akademijos, kitų LDK kolegijų studentų ir dėstytojų rankraštinio palikimo įvairovė. Šie rankraščiai atskleidžia to meto mokymo sistemos ypatumus, padeda suprasti sistemos svarbą, poveikį mąstymo ir elgesio modeliams.

Pradėdama lotyniškosios lietuvių literatūros tyrėjos kelią ėmėtės Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640), vienos žymiausių XVII a. Lietuvos kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo asmenybių, tekstų. Sarmatų Horacijumi vadinamas talentingas poetas, Vilniaus universiteto auklėtinis ir mokslininkas, savo novatoriškomis idėjomis darė nemenką įtaką Europos literatūrai ir estetinei minčiai. Kaip Sarbievijaus kūryba veikė XVII–XVIII a. poetiką, lotyniškosios literatūros raidą LDK ir kaimyniniuose regionuose?

Vilniaus universitete mokėsi, o paskui gana ilgą laiką dirbo ir kūrė tikrai išskirtinė ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos asmenybė. Deja, plačioji visuomenė dažniausiai šį vardą sieja tik su vienu iš Vilniaus universiteto kiemų. Vargu ar gatvėje pakalbintas praeivis galėtų prisiminti bent keletą eilučių iš Sarbievijaus kūrybos, kaip kad deklamuoja Donelaičio ar Maironio eiles. Vilčių, kad situacija pasikeis, teikia pagaliau į mokyklų programas įtraukti Sarbievijaus tekstai.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Mathias Casimirus Sarbievius, Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) buvo įvairiapusio talento asmenybė. Visų pirma – poetas, kūręs meistriškas odes ir epigramas, kurios išgarsino jį visoje Europoje. Būtent šie kūriniai tapo odės ir epigramos žanrų etalonu, imitacijos ar sekimo pavyzdžiu. Sarbievijus buvo ir literatūros teoretikas, kurio novatoriškos idėjos darė įtaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos literatūros ir estetikos teorinei minčiai. Jis pirmasis užčiuopė ir įvardijo tai, ką šiandien vadiname barokinio stiliaus, baroko literatūros, o ir apskritai baroko kaip epochos skiriamaisiais bruožais. Jo lakoniškas apibrėžimas („aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kitaip tariant, posakio taiki nesantaika arba netaiki santaika“) buvo perrašytas šimtų studentų daugybėje mokyklų ir universitetų, o concors discordia vel discors concordia tapo beveik locus communis, dažnai pasitaikanti poetikos ir retorikos paskaitų konspektuose. Tikslių duomenų neturime, bet galime numanyti, kad garsiausi baroko estetikos teoretikai, jėzuitai kaip ir Sarbievijus, ispanas Baltazaras Gracianas ir italas Emanuelis Tesauras, žinojo Sarbievijaus idėjas ir vienaip ar kitaip jas transformavę įtraukė į savo veikalus. Sarbievijus buvo ir Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitų mokyklose dėstė svarbiausias disciplinas: retoriką, filosofiją, teologiją; karaliaus Vladislovo Vazos rūmų pamokslininkas, garsėjęs iškalba ir įžvalgumu.

Šio jėzuito ir literatūroje, ir kultūroje paliktus ženklus šifruojame iki šiol. Jo poetikos ir retorikos teorijai skirti veikalai, poemos, lyrika, epigramos, laiškai, pamokslai, mitologijos studijos atskleidžia ne tik paties kūrėjo įvairiabriaunį talentą, bet ir visos epochos literatūrines tendencijas. Panegirinė pompastika ir epigraminis šmaikštumas; antikinės literatūros tradicijos ir naujų europinių tendencijų dermė; renesanso humanizmas, didybė ir orumas, baroko konceptizmas, žaismė ir mįslės; temų įvairovė; formų kaita; minčių gylis – Sarbievijaus kūryboje visa tai darniai susipina ir atveria netikėtas reikšmes.

Tad drąsiai galime teigti, kad ir Sarbievijaus poezijoje, ir teoriniuose veikaluose išdėstytų idėjų įtaka vėlesnėms kūrėjų kartoms buvo milžiniška. XVII–XVIII a. LDK kolegijų dėstytojai ima kalbėti apie koncepto teoriją, kuri tais laikais buvo didžiulė naujovė, o studentai, kurdami eiles pagal Sarbievijaus poezijos pavyzdžius, mokosi, aiškinasi ir perima visą genialiai sujungtą antikos ir krikščionybės vaizdinių ir asociacijų bagažą.

Sakoma, kad Sarbievijaus kūryba kitiems to meto ir vėliau kūrusiems poetams tapo lotyniškos poezijos etalonu, imitacijos pavyzdžiu, moralinių, estetinių ir filosofinių vertybių matu, taip pat minčių, temų, įvaizdžių lobynu. Tačiau ne mažiau reikšminga ir pedagoginė Sarbievijaus veikla, su kuria susiję jo literatūros teorijos veikalai. Gal galite plačiau apie tai?

Sarbievijus, kaip ir visi to meto studentai jėzuitai, turėjo atlikti privalomą akademinę praktiką, kuri buvo viena iš sudedamųjų jėzuitų edukacinės sistemos dalių. Tipinį kolegijos modelį sudarė trys gramatikos (infima, media, suprema classis grammaticae), poetikos ir retorikos klasės. Toliau buvo studijuojama filosofija ir teologija. Prieš pradėdami folosofijos studijas, jėzuitai atlikdavo praktiką, per kurią metus ar dvejus dėstydavo pirmose dviejose gramatikos klasėse. Baigusieji filosofijos studijas buvo siunčiami mokyti paskutinėje gramatikos ir poetikos klasėse, ir tik teologijos absolventai galėjo dėstyti retoriką ir filosofiją. Privalomą praktiką pagal minėtą schemą atliko ir Sarbievijus: baigęs filosofijos studijos Braunsberge, jis dėstė poetiką Kražiuose (1617–1618), Polocke (1618–1620), Nesvyžiuje (1625–1626), po teologijos studijų Vilniuje ir Romoje – retoriką Polocke (1626–1627), Vilniaus akademijoje (1627–1628), o vėliau toje pačioje Vilniaus akademijoje jam buvo patikėti filosofijos (1628–1631) ir teologijos (1631–1635) paskaitų kursai. Tad Sarbievijus dėstė visas pagrindines to meto aukštojoje mokykloje privalomas disciplinas: retoriką, filosofiją ir teologiją.

Iš studentams skaitytų paskaitų užrašų atsirado Sarbievijaus literatūros teorijos veikalai – vieni reikšmingiausių tokio pobūdžio veikalų XVII a. Europoje. Sarbievijaus literatūros teorijos darbų ciklą, įprastai vadinamą „Praecepta poetica“ (Poetikos taisyklės), sudaro ir poetikos, ir retorikos problemoms skirti 5 veikalai: „De acuto et arguto liber unicus, sive Seneca et Martialis“ (Apie aštrų ir šmaikštų stilių, arba Seneka ir Marcialis), „Characteres lyrici, seu Horatius et Pindarus“ (Lyrikos bruožai, arba Horacijus ir Pindaras), „De virtutibus et vitiis carminis elegiaci, seu Ovidius“ (Apie eleginės poezijos teigiamybes ir ydas, arba Ovidijus), „De figuris sententiarum“ (Apie minties figūras) ir „De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus“ (Apie tobulą poeziją, arba Vergilijus ir Homeras). Kiekviename iš šių veikalų analizuotos įvairių žanrų (epigramos, lyrikos, elegijos, epo) ypatybės. Žinomiausias tapo traktatas „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“, kuriame buvo analizuojamas naujai atsiradęs stilius, pateikta jo formuluotė, aptartos pagrindinės savybės. Įdomu ir paradoksalu tai, kad visi šie veikalai išversti į lenkų kalbą ir išleisti buvo tik XX a. viduryje. Iki tol po mokymo įstaigas jie plito rankraščiais. Lietuvoje taip pat parengtas ir išleistas lotyniškas Sarbievijaus veikalų tomas (Mathias Casimirus Sarbievius, Poetica: Praecepta poetica. De perfecta poesi = Poetika: Poezijos mokslas. Apie tobulą poeziją, t. I, parengė, papildė, pratarmę parašė ir rodykles sudarė Ona Daukšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009), laukiame ir tekstų vertimo į lietuvių kalbą. Labai tikiuosi, kad lietuviškas šių veikalų vertimas paskatins susidomėjimą Sarbievijaus teoriniais veikalais ir jų tyrimus, atskleis Sarbievijaus kaip literatūrologo brandą.

Sarbievijus buvo tikrai išskirtinis literatūros teoretikas, tačiau reikėtų nepamiršti, kad, dėstydamas filosofiją ir teologiją, jis buvo parašęs ir šioms disciplinoms skirtus veikalus. Filosofijai skirtas veikalas mūsų nepasiekė. Neišliko ir teologijos veikalas „De Deo uno et trino et de Angelis ad I partem S. Thomae Aquinatis“ (Šv. Tomo Akvieniečio pirmos dalies komentarai apie vieną Dievą ir trejybę, ir apie angelus), kuriame komentuojami šv. Tomo Akviniečio veikalai, tačiau mus pasiekė Sarbievijaus skaityto teologijos kurso konspektas, kuris tikriausiai ir sudarė minėto teologijos traktato pagrindą. Jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Retųjų spaudinių skyriuje. Apmaudu, kad būtent šis, Lietuvoje esantis, rankraštis mokslininkų yra visiškai pamirštas ir tarsi ignoruojamas. Iki šiol laikomasi nuomonės, kad Sarbievijus filosofiją ir teologiją dėstė tradiciškai ir novatoriškumu šioje srityje nepasižymėjo. Tačiau vienintelis mokslininkas, išsamiau tyręs minėtą rankraštį, buvo Józefas Zdanowiczius. 1932 m. parašytoje disertacijoje jis konstatavo, kad Sarbievijus gerai išmanė pagrindinį tuo metu teologijos paskaitose gvildenamą klausimą – Dievo ir Švenčiausiosios Trejybės santykio problemą, buvo susipažinęs su naujausiais jos aiškinimais, bet pats laikėsi tradicinio ir konservatyvaus požiūrio. Vis dėlto manęs ši nuostata neįtikina. Žinant, koks kruopštus ir novatoriškas Sarbievijus buvo literatūros teoretikas, kokia daugiaprasmė ir daugiasluosnė yra jo poezija, būtų keista, jei teologijos moksle jis būtų nenorėjęs tarti savojo žodžio. Būtų labai įdomu ir naudinga, jei XVII a. teologijos specialistas dar kartą ištirtų šį rankraštį. Tik tuomet galėtume tvirtai teigti, kad teologijos srityje Sarbievijus nepasakė nieko nauja.

Mėgindama susidaryti išsamų vaizdą apie Sarbievijaus tekstų vaidmenį XVII a. ir vėlesniais laikais, ėmėte tyrinėti XVII–XVIII a. rankraštinius LDK jėzuitų kolegijose, tarp jų ir Vilniaus, skaitytų poetikos ir retorikos paskaitų konspektus, studentų užrašus ir pratybų sąsiuvinius, taip pat spausdintus ano meto teorinius veikalus. Gal galite papasakoti apie tai daugiau?

Mokslininkai jau seniai pastebėjo, kad XVII–XVIII a. LDK ir Lenkijos raštiją ypač veikė krikščionių Horacijaus kūryba. Tačiau kokiais pavidalais reiškėsi Sarbievijaus įtaka ir recepcija? Kas ir kodėl buvo jo poezijos ir teorinių veikalų vertintojai, tęsėjai, interpretuotojai? Iš dalies į šiuos klausimus ir bandžiau atsakyti tirdama XVII–XVIII a. LDK rankraštinį paveldą: kolegijose skaitytų poetikos ir retorikos paskaitų konspektus, studentų užrašus ir jų poetinę kūrybą, taip pat spausdintus ano meto literatūros teorijos veikalus.

Rankraščių tyrimas parodė, kad Sarbievijaus įtaka akademinėje aplinkoje buvo ypač ryški. Neišspausdintas Sarbievijaus veikalas „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ buvo gerai žinomas LDK kolegijų dėstytojams, o šiame veikale pateikta koncepto teorija per poetikos ir retorikos paskaitas buvo aiškinama dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos teritorijose esančių kolegijų studentams. Ir nors koncepto teorija dėstytojų buvo analizuojama ir interpretuojama gana skirtingai, dažnai nuošalyje paliekant šios teorijos filosofinius ir estetinius klodus, tačiau jos aiškinimas neabejotinai rodė dėstytojų norą atsiliepti į svarbiausias ano meto literatūrologijos problemas ir madas.

Svarbią vietą poetikos ir retorikos paskaitose užėmė Sarbievijaus poezija. Ji atliko kelias funkcijas: iliustravo konkrečias teorines poetikos ir retorikos mokslo taisykles; pateikė studentams įvairių imituotinų žanrų, ypač odės ir epigramos, pavyzdžių; lavino būsimo valstybės bažnytinio ir pasaulietinio elito literatūrinį ir estetinį skonį. Kolegijų profesoriai pateikdavo Sarbievijaus poezijos pavyzdžius kaip tam tikrą kūrybos etaloną, rėmėsi jais aiškindami epigramų ir odžių komponavimo būdus, literatūros žanrų genealogiją, kūrybos ir imitacijos principus. Sarbievijaus poezija kaip pavyzdys buvo cituojama šalia garsiausių antikos (Horacijaus, Ovidijaus, Vergilijaus ir kt.) ir to meto (Jano Kochanowskio, Johno Oweno ir kt.) poetų, taigi ji buvo vertinama kaip nepralenkiama poetinio meistriškumo viršūnė, ars poetica kanonas.

XVII–XVIII a. Europoje spausdintų poetikos ir retorikos teorijos veikalų tyrimas taip pat parodė, kad juose analizuota koncepto teorija. Ji traktuota nevienareikšmiškai ir aiškinta skirtingose šių mokslų dalyse. Beveik nė vienas tokio veikalo autorius neminėjo Sarbievijaus traktato „De acuto et arguto“ ir jo suformuluoto aštraus stiliaus apibrėžimo, tačiau jų formuluotėse ir šios problemos traktuotėse aiškiai juntama Sarbievijaus teorijos įtaka. Mokslininkai tikriausiai neturėjo galimybės susipažinti su pirminiu koncepto teorijos šaltiniu – Sarbievijaus veikalo rankraščiais ar jų nuorašais, tačiau, atsižvelgiant į tą faktą, kad beveik visi jie buvo jėzuitai, o informacija ir keitimasis idėjomis to meto Europoje vyko neįtikimai greitai, galima manyti, kad apie Sarbievijaus teoriją ir jo suformuluotą tikslų naujo stiliaus apibrėžimą jie buvo girdėję iš kolegų arba žinojo iš Mykolo Radau ir Jano Kwiatkievicziaus veikalų. Pažymėtina, kad ir mokyklinius poetikos ir retorikos kursus dėstę profesoriai, ir spausdintų veikalų autoriai nesigilino į koncepto teorijos esmę, paliko nuošalyje jos filosofinę-estetinę gelmę, kurią vėliau savo veikaluose skirtingai interpretavo ir išplėtojo baroko estetikos teoretikai Baltazaras Gracianas ir Emanuelis Tesauras.