Parodos „Studijos 2018“ metu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto jaunieji mokslininkai dr. Tomas Vaiseta ir dr. Norbertas Černiauskas savo interaktyvioje paskaitoje „Ateitis kaip praeitis: kaip pranašauja istorikai?“ visai kitaip nei įprasta prabilo apie istoriją.

Pasak jų, istorikams ne visada rūpi tik faktai, archyvai ir dokumentai. Jie nebūtinai tyrinėja tik tai, kas kažkada įvyko. Pažinti praeitį, buvusią visuomenę, žmones, jų gyvenimą ir kultūrą istorikai gali nagrinėdami ir tai, ko niekada nebuvo ir galbūt net negalėjo būti.

Kodėl istorikai kalba ne apie praeitį, o apie ateitį ir kodėl svarbu apie ją kalbėti? Atsakydami į šį klausimą jaunieji istorikai peržvelgė praėjusį Lietuvos šimtmetį ir tuo metu kilusias vizijas, susijusias su aktualiomis problemomis – kai kurios jų aktualios ir šiais laikais. Tomas ir Norbertas pristatė keletą aktualiausių problemų ir įdomesnių jų sprendimo idėjų.

Visais laikais aktuali buvo įvairių kataklizmų problema. „Globalinis atšilimas, kuris neaišku kuo baigsis, į Žemę atsitrenkiantis asteroidas ir daug kitų kataklizmų, kurie gali sunaikinti žmoniją. Didžiosios valstybės ruošiasi šitam galimam scenarijui. Technologiškai pažangios Jungtinės Amerikos Valstijos mąsto apie Mėnulio kolonizavimą, o tokios šalys kaip Lietuva negali nieko panašaus padaryti, nes tam neturi išteklių“, – vieną problemų pristatė T. Vaiseta.

Lietuvos menininkas Julijonas Urbonas pasiūlė labai originalią viziją, kuri galėtų išgelbėti lietuvius nuo kataklizmų. Kaip pasakojo Tomas, J. Urbono idėjos esmė buvo užšaldyti lietuvius krioanabiozės metodu (reiškinys, kada organizmo gyvybiniai procesai tiek sulėtėja, kad organizmas atrodo nebegyvas; pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai procesai vėl ima spartėti, ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną) ir paleisti juos plaukioti į kosmose esantį Lagranžo tašką, kuriame visi 3 mln. laikinai užšaldytų lietuvių kūnų įgautų stabilią būseną ir visi lietuviai susijungtų į vieną asteroidą. Tokio asteroido iš užšaldytų lietuvių kūnų schemas J. Urbonas nubraižė kompiuteryje, o patį asteroidą pavadino Lietuvos vardu.

Tarpukario Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje iškilo dar viena didžiulė problema – nemoderni mūsų šalies architektūra ir per daug „medinė“ Lietuva. Architektai ir inžinieriai pastebėjo, kad Lietuvoje dėl medžio kulto ir medinių namų statymo kultūros pradėjo sparčiai mažėti miškų. Be to, medinė lietuviška architektūra buvo neprofesionali.

Architektas Vladas Švipas suprato, kad modernybė be šiuolaikinių mūrinių namų į Lietuvą neateis. „Taip 4-ojo dešimtmečio Lietuvoje gimė vizija, kad turi kilti mūro valstybė. Buvo numatytas konkretus planas, parengta visa architektų-inžinierių studija, kurioje buvo planuojama, kad Lietuva 2010–2030 m. bus mūrinė. Taip buvo sprendžiama tarpukaryje kilusi Lietuvos modernumo problema“, – idėją pristatė N. Černiauskas.

Kita nauja vizija, kuriai yra 20 metų, kilo vienam garsiausių Lietuvos intelektualų Gintarui Beresnevičiui. XX a. pabaigoje jis pasiūlė labai provokuojančią XXI a. Lietuvos imperijos idėją.

„Lietuva dėl savo geopolitinės padėties yra nuolatinėje kryžminėje ugnyje, tarp kaimynų, kurie mums yra labai pavojingi, kurie mus ne kartą yra okupavę. Nors save vadiname Europos centru, bet kartu esame ir Europos provincija, gerokai nutolusi nuo Europos centrų. Šį paradoksą G. Beresnevičius Lietuvai siūlė išnaudoti ir grąžinti tai, kas buvo LDK metu. Tuo metu išsiplėtusią Lietuvą galima buvo vadinti nepasiskelbusia imperija“, – apie idėją pasakojo T. Vaiseta.

G. Beresnevičiui atrodė, kad lietuviai savo ambicijomis, savo dinamiškumu ir aktyvumu yra linkę į imperiškumą (į nuolatinę ekspansiją ir plėtrą). Kadangi šiais laikais savo imperiškojo geno lietuviai negali išlaisvinti, iš čia kyla visos mūsų tautos melancholijos, depresijos, savidestrukcija, alkoholizmas.

„Lietuvio tapatybėje yra du pagrindiniai elementai: Vytis (veržli, karinga galia) ir Rūpintojėlis (liūdnas, melancholiškas pradas). Kai lietuviai negali išreikšti savęs kaip Vyčio, tuomet jie pereina į Rūpintojėlio būseną. Lietuviams reikia išsivaduoti iš Rūpintojėlio būsenos ir realizuoti Vyčio veržlumą ir imperiališkumą. Ir tai daryti ne per fizinį teritorijos plėtimą, o kaip Lietuvos interesų, įtakos plėtimą“, – G. Beresnevičiaus idėją pristatė Tomas.

Lietuvių interesų zona, kur mes galėtume realizuoti savo įtaką, yra visa buvusi LDK (Ukraina, Baltarusija ir t. t). G. Beresnevičius siūlo Lietuvai būti dvasine imperija, kuri tarpininkautų tarp Vakarų ir Rytų–Vidurio Europos.

Improvizaciniu vaidinimu istorikai pristatė netikėtą elektroninės šeimininkės viziją, atėjusią iš sovietinių laikų.

Sovietų Sąjungoje iki 1953 m. buvo draudžiama plėtoti kibernetikos mokslą. Tačiau kai amerikiečiai išbandė vandenilinę bombą, Sovietų Sąjunga suprato, kad technologiškai jie labai smarkiai atsilieka nuo JAV ir pradėjo plėtoti kibernetiką. Tuomet visoje viešoje erdvėje pasklido kalbos, kad tuoj visuomenę pasieks viso ko robotizacija, viskas bus kompiuterizuota, automatizuota ir visur atsiras robotai. Jie ateis dirbti į gamyklas, pakeis mus buityje, kurs eilėraščius, vers tekstus iš visų kalbų ir t. t.

„Šiuo požiūriu šeštojo dešimtmečio visuomenėje vyravo panašios nuotaikos, kaip ir dabartiniame mūsų pasaulyje. Dabar mes kalbame apie tą patį – dirbtinis intelektas tuoj atims iš mūsų darbo vietas, mokykloje mokysis dirbtinis intelektas, gamyklose dirbs dirbtinis intelektas, dantis taisys irgi jis. Ką veiks žmonės, visiškai neaišku“, – pasakojo Tomas.

Sovietmečiu buvo madinga kalbėti, kad greičiausiai automatizmas persikels į virtuvę – bus pagalba šeimininkėms moterims. Šiais laikais mes tai vadintume išmaniųjų namų technologija, o tais laikais tai buvo vadinama elektronine šeimininke, kas reiškė, kad visi procesai yra automatizuojami, užprogramuojami ir tas mechanizmas viską daro už moterį – ji turi tik užstatyti laiką. Apie tai buvo kalbama kaip apie po kelių dešimtmečių į kiekvieno namus ateisiančią tikrovę, bet automatizacijos procesai dar tebevyksta. Nors vis sparčiau kuriamos išmaniųjų namų sistemos, bet dar tikrai neaptinkame jų kiekvienuose namuose.

Paskaitos pabaigoje Norbertas pristatė vizijų karaliaus idėją. Anot jo, Lietuvos geografo, aktyvaus visuomenės veikėjo Kazio Pakšto vizijų dar niekas nėra pralenkęs.

„Kazys Pakštas buvo sugalvojęs daugybę idėjų: sostinę perkelti į Klaipėdą, Lietuvą padaryti federacine valstybe, sutelkti emigraciją, sukurti atsarginę Lietuvą. Tačiau viena svarbiausių vizijų, apie kurią jis mąstė visą savo gyvenimą – kaip išsaugoti Lietuvą, kilus katastrofai. Pagrindinė jo mintis buvo sutelkti visus emigrantus į vieną koloniją, kad jie vyktų į vieną vietą ir joje susikurtų naujoji Lietuva“, – pasakojo N. Černiauskas.

K. Pakštas intensyviai ieškojo vietos pasaulio žemėlapyje, kur galėtų persikelti Lietuva. Viena iš jo pasirinktų šalių buvo Angola. Ji tuo metu buvo Portugalijos kolonija, todėl pasirinkta kaip nepavojinga šalis, kuri, tikėtina, daug geriau elgsis su mažos šalies imigrantais. Į Angolą perkėlus kelių tūkstančių lietuvių imigrantų bendruomenę, kuri tuo metu būrėsi Brazilijoje, jie jau puikiai mokės portugališkai ir galės ten įkurti miestelius, infrastruktūrą, ūkius. Visi lietuviai, kurie norėtų emigruoti, galėtų keliauti tiesiai į jau susikūrusią lietuvišką koloniją Angoloje. O nesėkmės ar kokios katastrofos atveju ten galėtų atgimti naujoji Lietuva.

„Ši idėja vis dar aktuali, nes geopolitinių ir emigracijos problemų turime ir turėsime visada“, – sakė Norbertas.

Vaikinai siekė parodyti, koks įvairus ir netikėtas gali būti istorikų darbas, jų metodai ir šaltiniai, kaip žmonių svajonės, troškimai, fantazijos ir vizijos gali tapti istorikų tyrinėjimo objektu, kaip istorikai gali pranašauti ateitį.