Gegužės 21–22 d. Romos La Sapienza universitete vyko UNICA (Europos sostinių universitetų) ryšių su visuomene ir komunikacijos grupės seminaras „Universitetų ryšių su visuomene ir komunikacijos skyriai (padaliniai) skaitmeninėje eroje“. Tai jau 5-asis šios grupės seminaras. Kasmet jis pritraukia naujų dalyvių, o pernai buvo surengtas Vilniaus universitete.

Vilnius išlydėjo vėsa, o Roma pasitiko karščiu – nuo 6 laipsnių šilumos šeštą ryto Vilniuje patekome į 29 laipsnių karštį vidurdienį Romoje. Bet Roma yra Roma, karštį galima išverti net dar ne sezono įkarštyje, nors turistų minios aplipusios visus žinomus ir mažiau žinomus architektūros paminklus. Kadangi turėjome laisvą pusdienį, atsistojome į nemenką eilę norėdamos patekti į Santa Maria in Cosmedin bažnyčią. Pasirodo, be reikalo stovėjome: eilė buvo ne į bažnyčią, o nusifotografuoti jos prieangyje įkišus ranką į pabaisos (Teisybės) burną, kaip padarė žymus amerikiečių aktorius Gregory Peckas filme „Atostogos Romoje“ (1953). Susigaudžiusios į nedidelę bažnytėlę, vieną gražiausių viduramžių Romos laikų, įėjome be jokių eilių.

Bet pakaks apie pramogas… Seminaro dalyvius pasveikino ir pranešimą sesijoje apie tradicinių universitetų vertybių išsaugojimą šiuolaikinėje komunikacijoje skaitė UNICA prezidentas, Kipro universiteto rektorius ekonomistas Stavros A. Zenios. Jis kalbėjo apie tai, kaip svarbu universitetams išsaugoti kritinį, vertinantį požiūrį, būti tarsi gyliu, nuolat šiuolaikinės komunikacijos priemonėmis provokuoti visuomenę, derinant trumpalaikius ir ilgalaikius visuomenės universitetams keliamus tikslus ir atliekant savo misiją išlikti tiesos sergėtojais, primenančiais apie svarbiausias gyvenimo vertybes, kaip kadaise tai darė žymūs mąstytojai Sokratas ir Platonas.

Marketingo specialistas Davidas Smithas papasakojo apie tai, kaip Londono Sičio universitetas ir kiti Londono universitetai naudoja miesto paveldą universiteto įvaizdžiui stiprinti, užsienio studentams pritraukti, taip pat apie universitetų įvaizdžio pokyčių patirtį ir tai, kaip svarbu tokiais atvejais atsižvelgti į bendruomenės nuomonę. D. Smithas pabrėžė, kad Jungtinės Karalystės, ypač Londono, universitetai labai sėkmingai panaudoja institucijos istoriją reputacijai sustiprinti, ypač tarptautiniu mastu. Pavyzdžiais pranešėjas atskleidė, kaip į šiuolaikinių universitetų įvaizdžių formavimą įtraukiamos tradicinės vertybės ir kaip stiprus įvaizdis padeda paskatinti, suintensyvinti komunikaciją naujose medijose, nepakenkiant reputacijai.

Kitą dieną apie savo patirtį populiarinant mokslinius tyrimus Islandijoje pasakojo Islandijos universiteto marketingo ir komunikacijos padalinio direktorius Jonas Ornas Gudbjartssonas. Universitetas turi „mobilų mokslo traukinį“ – furgoną su priekaba, kuriuo nukeliaujama į atokiausius kaimelius, kad juose būtų pristatytas nuostabus mokslo atradimų pasaulis. J. O. Gudbjartssonas džiaugėsi, kad net atokiausiose vietose, kur nesitikėta didelio susidomėjimo, prisirinkdavo daugybė žmonių. Jie nuoširdžiai domėjosi rodomais eksperimentais, noriai įsitraukdavo į siūlomas akcijas. Kartais vietoj furgono skrisdavo ir nedidelis lėktuvas, taip būdavo taupomas mokslininkų laikas ir pritraukiama dar daugiau smalsuolių. Pranešėjas pasidžiaugė, kad viename atokiame kaime, turinčiame 200 gyventojų, į renginį susirinko net 500 žmonių. Buvo įdomu ir kiek pavydu klausytis apie islandų turimas galimybes pritraukti moksleivius surengiant kelių dienų seminarus-stovyklas, kur vaikai mokomi ne tik dalyvauti politiniuose debatuose, atstovauti partijoms, bet ir atlikti eksperimentus, valdyti robotus, kurti ir tyrinėti medžiagas.

Buvo diskutuojama ir apie pavojus, tykančius universitetų aktyviai bendradarbiaujant su verslu, įmonėmis, investuotojais. Kiek laisvi gali būti universitetai pritraukdami lėšas? Pasitaiko atvejų, kai bankai, norėdami pagerinti prastą reputaciją, investuoja į naujus universitetų pastatus ir taip tarsi bando „atgauti prarastą nekaltybę“. Universitetai turėtų  įvertinti tokių sandėrių naudą.

Paskutinė sesija, kuriai teko garbė vadovauti, buvo skirta universitetų jubiliejams. Kaip atrasti deramą pusiausvyrą tarp tradicinių jubiliejų šventimų ir naujovių? Kaip įtraukti alumnus, universiteto bendruomenę, kitus partnerius? Svarstėme, kokia jubiliejų šventimo prasmė: sutelkti bendruomenę, sustiprinti įvaizdį, tiesiog surengti šventę ar išleisti universiteto istoriją? Vienas JAV universitetas, švenčiantis 50 metų sukaktį, sugalvojo net 50 priemonių, kaip išradingai atšvęsti – nuo universiteto prezidento šventinės kalbos, finansinės dovanos tokia proga iki apsilankymų universiteto muziejuose, botanikuos sode ir net darbo vietos papuošimo universiteto spalvomis. Viena jų, pavyzdžiui, „papuoškite savo kavos staliuką nauja universiteto istorija“.

Sesijos pranešėja, Briuselio laisvojo universiteto (Universite Libre de Bruxelles) komunikacijos padalinio atstovė Isabelle Pollet papasakojo apie neseniai atšvęstą  universiteto 175 metų jubiliejų. Jam pasiruošti prireikė 2–3 metų, didelę finansinę paramą suteikė Briuselio savivaldybė, kiti renginio partneriai. Universitetas sukūrė specialų jubiliejaus tinklalapį, renginių programą skelbė žiniasklaidoje. Alumnai buvo pakviesti rašyti 175 alumnų istorijas, kurios vėliau buvo išleistos atskiru leidiniu. Į jubiliejų įtraukti ir studentai, jiems surengtas didelis koncertas. Šventę vainikavo Nobelio premijos laureatų savaitė, kurios metu jie skaitė paskaitas visuomenei. Paskui jiems suteikti universiteto garbės daktarų vardai. Baigiamuoju jubiliejaus renginiu tapo „šviesų naktis“, kai visą miestą nušvietė šventiniai fejerverkai. Ji buvo tokia sėkminga, kad dabar rengiama kasmet.

Paaiškėjo, kad vieni universitetai jubiliejų švenčia kas šimtą, kiti kas 50 ar kas 25 metus. Bet jubiliejai švenčiami visose šalyse, nepriklausomai nuo universiteto amžiaus. Beveik visur renginio metu būna tradicinis tortas su universiteto ženklais.