Vilniaus universiteto (VU) Orientalistikos centre (OC) Pietų Azijos studijų programą studijuojanti Irma Kondrataitė aktyviai įsitraukė į Indijos kultūros populiarinimo veiklą Lietuvoje. Nors mergina po mokyklos buvo nusprendusi pasinerti į istorijos mokslus, tačiau po dvejų metų supratusi, kad jos vieta ne ten, drąsiai išvyko savanoriauti į Indiją.

Taip ir užsimezgė Irmos ryšys su šia tolima šalimi. Dabar OC administracijos „visų indologų siela“ vadinama veikli studentė pati prisidėjo prie šios studijų programos tobulinimo. Atstovaudama savo grupei ji aktyviai derino pokyčius su centro administracija ir juos sėkmingai įgyvendino.

Kaip pasirinkote šias studijas? Ar, kai stojote, tiksliai žinojote, ko laukti, ar buvo staigmenų?

Mano kelias į indologijos, dabar Pietų Azijos, studijų programą buvo gan vingiuotas ir ilgas. Nuo pat vaikystės mane traukė kelionės ir kitų kultūrų pažinimas, bet baigusi mokyklą aš įstojau į Istorijos fakultetą, o po dviejų kursų supratau, kad tai ne mano dalykas, ir sustabdžiau studijas.

Tuomet susiradau galimybę 6 mėnesius savanoriauti Indijoje. Tada viskas ir prasidėjo. Grįžusi susiradau šias studijas ir nusprendžiau, kad noriu tai studijuoti. Bet tik 2015 m. man pagaliau pavyko rasti laiko ir galimybių tam įsipareigoti.

Ar radau, ko tikėjausi? Na, iš pradžių daug susirašinėjau su OC administracija, turėjau klausimų. Bet buvau pasiruošusi, daug skaičiau apie programą. Tik įsivaizdavau, kad man bus vieni dalykai įdomūs, o pradėjusi studijuoti pamačiau, kad traukia visai kas kita. Susidomėjau visiškai naujais dalykais. Pavyzdžiui, tikrai nesitikėjau, kad man taip patiks sanskritas. Mes turime galimybę jo nebesirinkti po pirmo kurso, bet aš ir toliau mokausi, ir mokysiuosi iki pat studijų pabaigos.

Indija, atrodo, tokia tolima Lietuvai šalis – tiek geografiškai, tiek kultūriškai. Kaip sekasi susipažinti su indiška kultūra mokantis čia, VU? Kokias priemones naudoja dėstytojai?

OC dėstytojai ir studentai organizuoja daug festivalių, konferencijų. Pavyzdžiui, kasmet vyksta indų meno festivalis Sursadhana, jame visuomet būna šokio ir muzikos programa. Vieni iš pagrindinių organizatorių – mūsų dėstytojai, taigi studentai taip pat dažnai įsitraukia.

Kiekvieną pavasarį vyksta indų šokio festivalis, o praėjusius metus Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskyrė Azijos vertimams, taigi renginiuose dalyvavo mūsų dėstytojai ir studentai, jų vertimai buvo publikuoti vertėjų sąjungos žurnale „Hieronymus“.

Galiausiai vyksta įvairios kitos veiklos, kurios mobilizuoja visus susidomėjusius Indija. Pavyzdžiui, paminklo Gandžiui ir Kallenbachui atidengimas Rusnėje, 25 metų Indijos ir Lietuvos diplomatinių santykių jubiliejui išleista knyga, įvairios konferencijos. Tokie dalykai vyksta nuolatos, ir kai įsitrauki į indologijos pasaulį, atsiranda daugybė veiklų, prie kurių gali prisidėti.

Dėstytojai – kaip vertinate jų kompetencijas, darbą, veiklą tokioje iš dalies specifinėje studijų programoje?

Aš asmeniškai, nors dauguma kolegų irgi sutinka, manau, kad dėstytojai vertinami labai aukštai. Mano ir kolegų nuomone, jie yra savo srities specialistai, daug stažavęsi, keliavę, o svarbiausia – tikrai motyvuojantys ir įkvepiantys. Visada randa laiko individualiai pakonsultuoti ir mūsų grupėje santykis su dėstytojais tikrai geras. Paskaitose naudojamos įvairios medijos, siekiama atskleisti dalyką ir mes esame labai patenkinti.

Kuo ypatinga šita studijų programa, kaip jums atrodo, ar ji kuo skiriasi nuo įprastesnių programų, kaip prancūzų ar vokiečių filologija?

Aš gal pasakysiu taip, kad šios Pietų Azijos studijos yra kaip humanitarinių mokslų kokteilis apie Indiją. Ir mes mokomės tikrai daug. Kalba ir literatūra, aišku, užima didelę dalį, bet tai nėra pagrindinis dalykas, mokomasi visko: istorijos, filosofijos, religijos, antropologijos, modernizacijos. Man atrodo, kad šios studijos yra labai įvairialypis kelias pažinti Indijos kultūrai ir pačiai Indijai.

Kokios galimybės sukuriamos studentui, norinčiam apsilankyti Indijoje?

Visada yra galimybė važiuoti tiems, kurie domisi būtent hindi kalba, kurią mes pradedame mokytis antrame semestre. Galima važiuoti metams į Agros centrinį hindi kalbos institutą, kiekvienais metais ten turime dvi vietas. Išvykimas į šį institutą apmokamas Indijos vyriausybės lėšomis.

Be to, aš ir mano kolega ateinantį semestrą išvykstame į Indiją su ERASMUS+ stipendija. Pusę metų studijuosime universitete Delyje, turėtume išvykti liepos mėnesį – Indijoje tuo metu prasideda semestras.

Yra ir dar daugiau galimybių, pavyzdžiui, šiais metais Indijos garbės konsulas Rajinderas Kumaras Chaudhary finansuoja dviejų savaičių pažintines keliones į Indiją dviem mūsų studentėms. Tai nėra ilgas laiko tarpas, bet vis tiek, merginos dar nėra buvusios Indijoje, pamatys, pažiūrės, pajaus, ką jos mokosi.

Matot, galimybių tikrai jau yra gana daug, bet tikimės, kad ateityje bus dar geresnės sąlygos lietuvių studentams išvykti su ERASMUS+ programa.

Kodėl lietuviams reikalingos Indijos studijos?

Manau, todėl, kad žmonės, kurie nėra labai gerai susipažinę su Indija, išgirdę šį žodį iškart galvoja apie smilkalus, šventas karves, jogą ir kitus madingus Vakaruose dalykus. Bet iš tikrųjų už Indijos ir šitų studijų slepiasi gerokai daugiau.

Tai yra tūkstantmetės kultūros židinys. Ir kartu tai yra modernizacijos ir tradicijos mišinys. Kalbos, religijos, papročiai ir visa kita – didžiulis kultūrinis kratinys, turintis be galo didelę įtaką Azijoje ir vis didėjančią įtaką pasaulyje.

Taigi manau, kad egzistuoja dar labai daug stereotipų. Indijos kultūros populiarinimas yra svarbus reikalas ir mes tikrai turime daug ko išmokti, juk galų gale tai yra ir be galo įdomu.

Kodėl aštuoniolikos metų jaunuolis, rinkdamasis tolesnį mokslo kelią, turėtų apsvarstyti Azijos studijas? Kodėl verta studijuoti šią studijų programą?

Jeigu žmogus domisi kitų kultūrų pažinimu, jeigu nori sužinoti apie pasaulio įvairovę, apie kitas kultūras ir jeigu vieną dieną norėtų tapti tuo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tai labai rekomenduočiau studijas OC. Tai nebūtinai turi būti Pietų Azijos studijos, bet ir visos kitos, kurias siūlo mūsų centras.

Bet svarbiausia yra surasti, ką iš tikrųjų nori studijuoti, surasti tai, kas yra artima, ir tada mokslas bus malonumas, o geri mokymosi rezultatai ateis savaime.