„Neklausyti tėvų, ypač jei jie mokykloje už kiekvieną matematikos dešimtuką duodavo dešimt litų“, – juokdamasi netikėtą patarimą moksleiviams duoda Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) žurnalistė Živilė Kropaitė. Žymi savo darbais radijuje ir televizijoje, Živilė pasakoja apie savo studijas ir pirmuosius savo karjeros žingsnius, prasidėjusius Lietuvos žurnalistikos centre bei vėliau atnešusius gausų kraitį apdovanojimų: tris „Pragiedrulius” už geriausias radijo publicistikos, pokalbių laidas, vieną „Euromedija” apdovanojimą už metų radijo laidą, metų radijo žurnalistės įvertinimą ir kitus.

Pati Živilė teigia jautusi tėvų spaudimą rinktis kitokią savarankiško gyvenimo pradžią, tačiau apsisprendė pati ir dabar šiuo pasirinkimu itin džiaugiasi. Profesinės sėkmės sulaukusi žurnalistė atskleidžia, kad pirmąkart neįstojus į norimą specialybę nusivylimą kompensavo siekis nepaleisti savo svajonės, o įgyti kitos srities įgūdžiai kasdienėje veikloje tapo ne kliūtimi, o pranašumu prieš kolegas.

Baigėte anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Kaip atsidūrėte žurnalistikoje?

Į žurnalistiką neįstojau, nes iš stojamojo egzamino, kuris kaip tik tais metais buvo pasidaręs labai svarbus (t. y. tiek pat svarbus kiek egzaminų rezultatai), gavau 9. Likau arti brūkšnio, tačiau vis dėlto – už jo. Į žurnalistiką norėjau visada, ir, žinoma, tas neįstojimas viską sutrikdė. Tik po kiek laiko, kol svarsčiau apie žlugusį gyvenimą ir „veltui lankomas teorinės gramatikos paskaitas“, gimė mintis užsirašyti į profesinės žurnalistikos kursus Lietuvos žurnalistikos centre (beje, jis tebeegzistuoja ir jam vadovauja puiki, kruopšti, savo darbą labai mylinti Džina Donauskaitė).

Kadangi anglų filologijos studijų metais fonetikos dėstytoja labai mėgdavo pašiepti Lietuvos radijo laidas anglų kalba, neva ten visi prastai taria, aš labai susidomėjau ir užsispyriau pabandyti. Klausiau tų laidų ir galvojau, kaip gerai pasirodysiu nuėjusi ten dirbti. Beje, pasirodžiau tikrai gerai, bet ne todėl, kad tuo metu ten dirbę žmonės būtų prastai dirbę – tą laidelę anglų kalba gamino absoliutūs profesionalai, labai geri žmonės, tiesiog laidos specifika buvo tokia, kad jie nedarė reportažų, o daugiausia versdavo lietuvišką medžiagą ir ją skaitydavo.

Taigi, Žurnalistikos centre prasidėjus praktikai, prisimindama tą laidelę ir visos savo šeimos meilę Lietuvos radijui, pasiprašiau būtent ten. Parengiau porą interviu ir reportažų, ir netrukus, po pirmo reportažo iš spaudos konferencijos, sulaukiau prašymo iš lietuvių redakcijos dirbti ir pas juos.

Tada išvažiavau magistrantūros studijų į Berlyną, o kai grįžau, laidelės anglų kalba per Lietuvos radiją buvo nebelikę. Todėl likau dirbti jau tik lietuviškoje redakcijoje.

Ką jums suteikė studijų laikotarpis, kaip vertinate jų poveikį jūsų asmenybės ir profesinės veiklos raidai?

Be visų puikių dalykų, kuriuos suteikė studijos VU, be nuostabių dėstytojų, žinoma, buvo ir nuobodesnių paskaitų. Kartais atrodydavo, kad labai daug visko veltui – kad nei studentams, nei patiems dėstytojams neįdomu, kas jose vyksta. Kitaip tariant, kurį laiką labai gailėjausi, kad neįstojau į žurnalistiką.

Bet laikui bėgant patikėjau, kad tos studijos visai nepakenkė. Nors visi tarsi ir moka anglų kalbą, kolegos nuolat vis tiek kviečia mane į radijo montažines padėti iššifruoti anglakalbių pašnekovų, ypač jei jie kalba įdomesniais dialektams. Ir šiandien rašau anglakalbiams leidiniams, moderuoju diskusijas. Nesakau, kad tam būtinai reikia anglų filologijos, tačiau ji suteikė daug pasitikėjimo.

Be to, studijos man davė labai daug stažuočių, mainų programų, galimybių vasarą važiuoti į JAV, o ne eiti atlikti praktikos į Ignalinos laikraštį. Tiesa, Ignaliną labai myliu, nes iš šio rajono yra kilusi mano močiutė, tad šituo pavyzdžiu nesiekiu nieko įžeisti.

Mano akiratis ėmė plėstis gana anksti. Taip pat anksti tapau jautri pasaulio įvairovei. Viso to nebūtų buvę, jei būčiau įstojusi į žurnalistiką ir pirmame arba antrame kurse visu tempu būčiau dirbusi įvairiose redakcijose.

Kartu studijos išugdė kantrybę, gebėjimą gilintis, ieškoti papildomo sluoksnio. Filologijoje paskaitų tikrai būdavo nesuvokiamai daug ir jos ne visos įdomios, o aš turėjau keistą atsakomybės jausmą, kuris neleisdavo man jų be reikalo praleisti.

Kaip manote, kokių įgūdžių ar kompetencijų turi suteikti šiuolaikinis universitetas ir kokių įgūdžių reikalauja jūsų atstovaujama profesija?

Manau, universitetas turi būti vieta, kuri tave išmoko, kur ateityje reikės ieškoti vienokios ar kitokios informacijos, kuri parodo, kiek skirtingų požiūrių, kiek skirtingų nuomonių, kiek daug sluoksnių ir posluoksnių slypi visose teorijose, žmonėse, visuose istorijos tarpsniuose. Šiuolaikinis universitetas turėtų išmokyti nebijoti klysti, nors pradėti to mokyti galėtų ir mokykla.

Mano profesijos žmones universitetas turėtų išmokyti interpretuoti, matyti skirtingas to paties dalyko puses, laisvai kalbėti kuo daugiau kalbų, gerbti kito nuomonę, žinoti, kaip apibendrinti informaciją ir kur jos prireikus ieškoti.

Universitetai pastaruoju metu atsakomybę už studijų procesą perkelia studentams, o dėstytojai tampa labiau moderatoriais, galinčiais pakreipti tinkama linkme, jie nebėra žinių suteikėjai. Kiek savarankiškumo reikia jūsų veikloje, ar tinkamai ir ar tinkamu greičiu juda universitetai?

Manau, kad labai tinkamai. Tik atėjusi į televiziją, kur tenka „pašokti“ pagal prodiuserių, režisierių ir operatorių dūdelę, supratau, kad radijuje buvau ir tebesu visiškai savarankiška: ir temas tenka sugalvoti, ir pašnekovus, ir jiems paskambinti, su jais susitarti, pasikalbinti, paskui dar sujungti, sumontuoti. Žodžiu, visiškai viską.

Tačiau to išmokau ir tam pasitikėjimo įgijau tik per patirtį, jau po to, kai ilgus metus kopijavau kolegas. Ir tik kai nebebijojau imtis drąsesnių, neklišinių sprendimų, įvyko kokybės lūžis, ėmiau gauti apdovanojimų, įvertinimų. Todėl esu tikra, kad savarankiškumą skatinantis universitetas lemtų daugiau kūrybingų sprendimų, atradimų, padėtų visiems dar greičiau judėti į priekį.

Veiklos jums netrūksta – esate matoma televizijoje, girdima per radiją, skaitome jūsų straipsnius, kuriuos skelbia EUObserver.com, dideli užsienio žiniasklaidos leidiniai, vis dažniau vedate didelius renginius. Kokia yra jūsų profesinė svajonė?

Gal visai norėčiau sulaukti dienos, kai labai rimtai nuspręsiu susitelkti ties viena iš šių sričių ir kitų nebereikės. Gal norėčiau kada nors būti labai aiški ir ryški vienos temos ekspertė (ja ir rašanti, ir kalbanti) – kaip Ramūnas Zilnys muzikos, Vaida Pilibaitytė – aplinkosaugos ar Edmundas Jakilaitis – hard-core politikos.

Anksčiau radijuje „dengiau“ vien aplinkosaugos temas, vien užsienio temas, tačiau ėmus vesti newshour pobūdžio laidas ratas neišvengiamai išsiplėtė. Na, o jei koks nors mano mėgstamas anglosaksiškas kanalas Baltijos šalyse kada nors atidarytų biurą, norėčiau jame dirbti ar bent padėti jį įsteigti. Dar vėliau norėčiau rašyti biografines knygas apie žmonės, kurie daug įdomesni už mane, o tokių rasti labai nesunku.

Ką patartumėte būsimiems studentams renkantis studijas?

Neklausyti tėvų, ypač jeigu jie mokykloje už kiekvieną matematikos dešimtuką duodavo dešimt litų ar panašiai. Pasakysiu gana banalokai, bet tėvai per vaikus pildo savas svajones – žinau iš patirties. Mane, pavyzdžiui, mama vedė pas visas įmanomas Vilniaus matematikos korepetitores, už matematikos dešimtukus irgi mokėjo. Bet nenorėjau aš tos matematikos. Juk jei būčiau tikrai norėjusi, būčiau jos mokiusis.

Ji norėjo, kad stočiau į kokią ekonomiką, finansų valdymą ar dar kur nors. Ir visą gyvenimą žavėjosi savo vaikystės geriausios draugės dukra, kuri baigė aukštąją matematiką. Arba kitos draugės dukra, kuri vienu metu mokėsi ir teisę, ir vadybą. Ir man sakė, kokios jos puikios.

Aš kurį laiką, įtariu, jai buvau toks „nevykęs vaikas“, apie kurį nelabai ką būdavo papasakoti per bankininkų ir chemikų „prigrūstus“ giminių suvažiavimus, nebent kad „mūsų Živilė vėl keliauja ir keliauja“. Tuomet, žinoma, svarbu pasakyti, kad sesė visų egzaminų gavo daugiau nei 95 procentus ir įstojo į VU ekonomiką.

O dabar tėvai apie tą laikotarpį nebekalba – labiau, pavyzdžiui, klauso radijo tiek, kad mano kolegas ir jų veiklą žino daug geriau už mane. Ir jokių rimtesnių profesinių priekaištų neturi (juokiasi, – red. past.).

Taigi nėra geresnio patarimo nei vienas: reikia veikti, kas įdomu, kitaip nieko nebus. Visiems apsimetinėjimams ateina galas, ir visiems norams ateina išsipildymo valanda.

Koks, jūsų nuomone, studentų vaidmuo kuriant Lietuvą?

Lietuvos kūryba nėra labai sudėtinga sąvoka: tai tiesiog kasdieniai darbai, kuriuos norisi daryti, kurie niekam nekenkia ir kam nors padeda arba gal padės ateityje. Studentams reikia daug skaityti, daug keliauti, daug veikti, paskui – būtinai grįžti ir nepamiršti kasdien nors po sekundę pasidžiaugti, kaip šitoje šalyje įdomu.

Ar jūs pati jaučiatės savo darbais kasdien kurianti Lietuvą? Koks tai jausmas?

Mane močiutė išmokė, kad svarbiausias dalykas šalies ir savo asmenybės kūrimui yra švari sąžinė. Tai kol jos nesuteršiu, kol ramiai dirbu ir kuriu sveikus santykius su aplinka ir žmonėmis, tol įsivaizduoju, kad bent kažkiek prisidedu prie Lietuvos kūrimo.