Studijų prieinamumas ir nereprezentuojamų grupių įtraukimas į aukštąjį mokslą yra vieni svarbiausių klausimų Europos aukštojo mokslo politinėje programoje. Pirmasis žingsnis  norint to pasiekti Lietuvoje – estiškas finansavimo modelis. Ši ir kitos mintys pristatytos ketvirtadienį vykusioje Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Socialinės dimensijos gerinimas universiteto aplinkoje“. Dalyviai iš Lietuvos ir Šveicarijos bandė išsiaiškinti, su kokiais sunkumais mūsų šalyje susiduriama ir ką reiktų daryti norint efektyviai spręsti iškilusias problemas.

Konferencijoje būta ir diskusijų, ir pranešimų pristatymų. Diskusijoje dalyvavęs švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus teigė, kad dabartinė švietimo sistema turi spragų, yra nepatogi studentams. „Europa Lietuvą mato kaip šalį, kuri savo studentams neužtikrina finansinio saugumo“, – sakė jis. Viceministras pritarė nemokamo aukštojo mokslo įvedimui Lietuvoje: „Šiuo metu mums palankiausias ir artimiausias modelis yra Estijoje, kur mokslas nemokamas visiems studentams, išskyrus tuos, kurie nesurenka reikiamo kreditų skaičiaus. Tuomet už juos tenka susimokėti. Tačiau visos šalys susiduria su panašiais sunkumais. Mes mokomės ir iš savo, ir iš kitų klaidų.“ R. Vaitkus džiaugėsi studentų aktyvumu nagrinėjant socialinės dimensijos studijų procese temą. Anot viceministro, be aktyvaus studentų dalyvavimo greiti pokyčiai negalimi.

Konferencijoje savo mintis apie socialinės dimensijos suvokimą aukštajame moksle Lietuvoje ir Europoje pristatė VU Kokybės vadybos centro direktorė dr. Inga Milišiūnaitė. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) aukštojo mokslo politikos analitikė Žemyna Pauliukaitė savo pranešime pateikė statistinius duomenis apie visų studijų pakopų prieinamumą.

„Pirmiausia turime patys sau atsakyti į klausimą, ar mes vis dar siekiame didinti aukštojo mokslo prieinamumą Lietuvoje. Bolonijos procese pabrėžiamos lygios galimybės patekti, tęsti ir baigti aukštąjį mokslą. Reikia užtikrinti, kad galimybėms siekti aukštojo mokslo neturėtų įtakos asmens finansinė situacija, tai, kiek jis turi vaikų, iš kokios šeimos yra kilęs ar kiti panašūs veiksniai. Siekiama, kad studijos būtų prieinamos tik pagal gabumus ir žinias“, – kalbėjo Ž. Pauliukaitė. Pasak jos, šis klausimas Lietuvoje labai aktualus ir jam skiriama itin daug dėmesio. „Kuriamos įvairios priemonės, kaip pasiekti šiuos išsikeltus tikslus – sukurti finansinės paramos mechanizmai, tokie kaip kompensuojama studijų kaina, studentams suteikiamos paskolos, papildomai finansuojami negalią turintys studentai, išeivijos ir lietuvių kilmės užsieniečių vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai“, – vardijo MOSTA analitikė.

MOSTA tyrimai rodo, kad šios priemonės jau sulaukė rezultatų – išplėsta parama socialiai pažeidžiamiems studentams, studijuoti dažniau ryžtasi negalią turintys studentai, pirmenybę gauti paskolas suteikus socialiai remtiniems asmenims aukštasis mokslas tapo prieinamesnis asmenims iš įvairių socialinių grupių.

Tačiau atlikti tyrimai atskleidė ir dar neišspręstas problemas. Nevienoda ekonominė situacija įvairiose apskrityse skatina atkreipti dėmesį į skirtinguose regionuose gyvenančiųjų aukštojo mokslo prieinamumo galimybes, tai yra tikėtinas nevienodas juose besimokančių moksleivių startines pozicijas siekiant patekti į norimą studijų programą. MOSTA tyrimai taip pat rodo, kad įsipareigoti paimant paskolą studijoms nėra populiaru. Paskolų sistema naudojasi tik keli procentai studijuojančiųjų valstybės nefinansuojamose vietose. Stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas pasirinkimui didelę įtaką daro ir valstybės nustatytos skirtingos norminės kainos studijų krypčių grupėse. „Pavyzdžiui, žvelgdami į priėmimo per LAMA BPO sistemą duomenis, matome, kad didesnė menų, biomedicinos ir technologijų studijų sričių norminė kaina ar mažesnė socialinių mokslų studijų kaina galėjo turėti įtakos šių studijų prieinamumui: į socialinių mokslų srities, kurioje studijų kainos vienos mažiausių, valstybės nefinansuojamas vietas priimta dvigubai daugiau studentų nei į valstybės finansuojamas vietas“, – pažymi Ž. Pauliukaitė.

Pagal statistinį Lietuvos visuomenės išsilavinimo lygį tarp studentų neturėtų būti daugiau nei 30 procentų tokių, kurių bent vienas iš tėvų turi aukštąjį išsilavinimą. Tuo tarpu MOSTA atliktos EUROSTUDENT apklausos rodo, kad dabar maždaug kas antro studento vienas arba abu tėvai turi aukštąjį išsilavinimą. Tai reiškia, kad švietimo sistema Lietuvoje neskatina vertikalaus socialinio mobilumo – jaunuolių šansai studijuoti, nors ir nelabai smarkiai, priklauso nuo tėvų išsilavinimo.

MOSTA tyrimai taip pat parodė, kad studijos nėra pakankamai prieinamos vaikus auginantiems studentams. Statistika liudija, kad Lietuvoje tarp 20–24 metų moterų 18 procentų jau turi bent vieną vaiką, tačiau tarp tokio pat amžiaus studenčių vaikų turi tik 2 procentai. 25–29 metų grupėje, kurioje dažniausiai sulaukiama pirmojo vaiko, vaikų turinčių studentų taip pat mažuma. „Matome, kad dauguma studentų vaikų neturi, net ir būdami toje amžiaus grupėje, kurioje statistiškai dažniausiai gimsta pirmasis vaikas. Šis aspektas tampa dar ryškesnis, kai stebime, kaip pasiskirstė studentų srautai pakeitus studijų formas į nuolatinę ir ištęstinę. Pastarąja forma studijuojančiųjų mažėja, didėja atotrūkis tarp nuolatinių ir ištęstinių studijų studentų skaičiaus. Ši situacija rodo studijų nepatrauklumą „netradiciniams“ studentams, tarp kurių yra ir auginantys vaikus, nors ištęstinės studijos būtent jiems ir skirtos“, – kalbėjo MOSTA analitikė Ž. Pauliukaitė.

Ji atkreipė dėmesį į faktą, kad populiariausių studijų programų prieinamumui, priešingai visuomenėje dažnai pasitaikančiam stereotipui, didesnį poveikį turi ne stojančiojo gyvenamoji vieta, o baigtos mokyklos tipas. MOSTA tyrimai rodo, kad abiturientai, baigę gimnazijas, sudaro didesnę dalį tarp įstojusiųjų į populiarias studijų programas nei tarp visų įstojusiųjų.

Aurelija Valeikienė, Studijų kokybės vertinimo centro direktorės pavaduotoja, konferencijoje supažindino su skirtingomis aukštojo mokslo kokybės sampratomis ir teigė, kad visų pirma patys aukštojo mokslo dalininkai turi susitarti, kaip supranta kokybę, kokios kokybės jie siekia, ir tik tuomet galime matyti socialinės dimensijos gerinimą šiuose procesuose.

Konferencijoje savo šalies patirtimi ir pastabomis dalijosi Šveicarijos studentų sąjungos (VSS-UNES-USU) vykdomojo komiteto narys Dominikas Fitze. Vytauto Didžiojo universiteto studentų su negalia koordinatorė Ieva Danilevičienė pristatė problemas, kylančias norintiems studijuoti neįgaliesiems, pasidalijo gerąja patirtimi, siekiant juos visapusiškai integruoti į universiteto aplinką. Kitõs su sunkumais susiduriančios  socialinės grupės – etninių mažumų – mokslo prieinamumo statistiką pateikė Lietuvos socialinių tyrimų centro jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Vita Petrušauskaitė. Doktorantų ir jaunųjų mokslininkų padėtį komentavo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos tarybos narys Aidis Stukas. VU profesorius Romas Lazutka kalbėjo apie socialinės dimensijos finansavimo aspektą, pabrėždamas, jog dabartinė sistema neužtikrina, kad aukštajame moksle lygiavertiškai dalyvautų ir studentai iš pažeidžiamesnių visuomenės grupių.

Konferenciją apibendrino projekto „VU SA institucinis stiprinimas“ vadovas Arminas Varanauskas. „Reikia suvokti, kad socialinė dimensija apima ne tik sukurtas galimybes mokytis aukštojoje mokykloje, tarkim, studentui su specialiaisiais poreikiais, bet kartu ir studentų akademinės paramos plėtrą – pagalbą mokantis, psichologinę paramą, įvairių finansiškai prieinamų socialinių paslaugų, tokių kaip maitinimas ar apgyvendinimas, teikimą. Tikimės, kad ši konferencija bus puiki pradžia tęsti diskusijas šia tema ir Lietuvoje“, – teigė A. Varanauskas.