„Dažnai studentai mano, kad vienintelis kelias baigus medicinos genetikos studijas – klinikinis darbas. Tačiau yra ir kitų profesinių kelių, susijusių su žmogaus genetika. Pavyzdžiui, kaip alternatyvą galima rinktis akademinį darbą“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkė dr. Alina Urnikytė. Jos teigimu, norint tapti geru specialistu, svarbu pasirinkti sritį, kuri patinka labiausiai, ir jos kryptingai laikytis.

Esate pirmoji medicininės genetikos studijų programos Vilniaus universitete studentė. Kas jus anuomet paskatino ryžtis tokiam nuotykiui – tapti vienintele pirmą kartą vykdomos studijų programos studente?

Taip jau lėmė likimas. Studijavau biotechnologijų bakalaurą Ispanijoje, Katalonijos Viko universitete. Apsisprendžiau, kad baigusi studijas grįšiu į tėvynę, ir pradėjau ieškoti, kur galėčiau įsidarbinti. Taip atradau Žmogaus ir medicininės genetikos katedrą Medicinos fakultete, kuriai tuo metu vadovavo akademikas prof. Vaidutis Kučinskas. Jis pasiūlė susitikti pasikalbėti. Todėl, vos atsiėmusi diplomą Ispanijoje, susikroviau lagaminus ir grįžau į Lietuvą. Atvykau į pokalbį ir dar tą pačią dieną buvau įdarbinta.

Buvau baigusi tik bakalauro studijas, po truputį ėmiau žvalgytis, kur galėčiau tęsti studijas. Svarsčiau studijuoti su bioinžinerija susijusią specialybę, tačiau, akademikui prof. V. Kučinskui pasiūlius apsvarstyti galimybę stoti į naujai kuriamą medicinos genetikos magistrantūros programą, galiausiai pasirinkau ją. Tais metais išties buvau pirma ir vienintelė šias studijas pasirinkusi studentė.

VU Medicinos fakulteto mokslininkė dr. Alina Urnikytė

O kaip buvo organizuojamos medicinos genetikos studijos? Ar vykdavo įprastos paskaitos, ar studijuodavote individualiai?

Paskaitos buvo jungiamos su kitų magistrantūros studijų programų studentų arba rezidentų paskaitomis. Pavyzdžiui, pirmasis semestras buvo skirtas laboratorinės diagnostikos dalykams, kuriuos dėstė akademikė prof. Aušrelė Kučinskienė. Kadangi anksčiau nieko bendro su medicina nebuvau turėjusi, studijuoti buvo be galo sunku. Vėliau, antrame semestre studijuoti chemiją ar informatiką buvo daug paprasčiau – stiprius šių dalykų pagrindus buvau įgijusi bakalauro studijų metu.

Pirmuosius metus studijavau viena, tuomet išėjau motinystės atostogų. O po jų, man sugrįžus į antrą kursą, studijavome jau šešiese.

Kaip prisimenate savo studijų laikotarpį? Koks jis buvo? Kas jums labiausiai yra įstrigę atmintin iš magistrantūros studijų laikotarpio?

Magistrantūros studijų metus prisimenu kaip sudėtingus ir sunkius. Medicinos genetika – tai studijos, kurioms reikia skirti labai daug laiko. Jos buvo visiškai nesuderinamos su darbu, kiekvieną vakarą leisdavau parimusi prie knygų ir konspektų. Tik pamėgink atėjusi į paskaitą ko nors nežinoti – gali būti tikra, kad per kitą, o gal net tris artimiausias paskaitas tavęs klaus to paties (juokiasi). Kadangi stengdavausi visuomet paskaitoms pasiruošti, šis laikotarpis buvo įtemptas.

VU Medicinos fakulteto mokslininkė dr. Alina Urnikytė

Paprastai medicinos genetikos studijų programos absolventai renkasi dirbti klinikinį darbą. Tuo tarpu jūs pasukote mokslinių tyrimų kryptimi.

Taip, dauguma šias studijas baigusiųjų pasirenka medicininius, laboratorinius darbus, kurie yra susiję su pacientų diagnostika. Tačiau yra ir tokių, kurie pasirenka doktorantūros kelią. Vis dėlto negaliu pasakyti, ar jie dirba vien mokslinį darbą, ar jį derina su diagnostiniu. Aš pati dar studijų metais supratau, kad darbas laboratorijoje, su pacientais nėra mano pašaukimas. Mokslininkės keliu pasukti galbūt paskatino ir mano magistrantūros baigiamojo darbo tema, kuri niekaip nebuvo susijusi su medicinine genetika. Daugiausia dėl jo atradau, kad bioinformacinis darbas yra tai, ką man patiktų daryti labiausiai.

Darbo pasiūlymų esu gavusi įvairių, tačiau supratau, kad jeigu pradėsiu „mėtytis“ tarp dviejų darbų, galiausiai vis tiek turėsiu didžiąją laiko dalį skirti diagnostikos darbams, o širdžiai mielesniam moksliniam darbui liks visai nedaug. Manau, kad jeigu nori būti geras specialistas, turi pasirinkti vieną tau patinkančią sritį ir joje dirbti. Derinti veiklas ir būti jose tokiu pat profesionalu – neįmanoma, kažkuri iš veiklų vis tiek nukenčia. Būtent todėl pasirinkau mokslinio darbo kelią ir juo kryptingai einu.

Papasakokite, kokiai interesų sričiai skiriate daugiausia laiko savo moksliniame darbe.

Pagrindinės mano mokslinio domėjimosi sritys – tai lietuvių populiacija, mūsų populiacijos kilmė, naujos kartos sekoskaitos duomenų analizė. Kitaip tariant, aš analizuoju lietuvių genominius duomenis ir lyginu juos su kitų šalių populiacijų duomenimis. Šiuo metu vykdau projektą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip keičiantis kartoms keičiasi mūsų, lietuvių, genomas evoliuciniu ir mikroevoliuciniu lygmenimis.

Viename iš pokalbių esate minėjusi, kad „lietuvių tauta yra įdomi tolesniems tyrimams“. Kodėl?

Analizuodama lietuvių genetinius duomenis pastebiu mus esant išskirtinius ir unikalius. Paprastai Europoje „grynomis“ buvo laikomos baskų ir Sardinijos salos gyventojų populiacijos. Jos nuo seno buvo atskiros, izoliuotos ir tuo Europos ir pasaulio mastu labai išsiskiria. Pasirodo, kad šiuo atžvilgiu ypatingi yra ir lietuviai. Atlikti tyrimai parodė, kad turime labai daug vakarų medžiotojų ir rinkėjų genetinio palikimo, šiek tiek – skandinavų ir mažiausią dalį – iš rytų.

Galiausiai įdomu pasiteirauti, ar yra koks nors konkretus siekis profesinėje srityje arba klausimas, į kurį norėtumėte rasti atsakymą savo, kaip mokslininkės, karjeroje.

Tikslas iš tikrųjų kirba jau seniai – labai norėčiau siedama su savo moksliniais tyrimais parašyti knygą apie lietuvius ir jų kilmę.