Nors paskaitos rekonstruotame Istorijos fakultete jau vyksta nuo pavasario semestro pradžios, iškilmingas šio fakulteto atidarymas po rekonstrukcijos surengtas balandžio 30 d. Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas profesorius Jonas Rimantas Glemža neseniai fakultete užbaigtus darbus vadina „restauravimo“ ir „pritaikymo geresnėms akademinėms sąlygoms“.

Šias sąlygas studentai jau spėjo patirti savo kailiu, o restauracijos rezultatai irgi akivaizdžiai matomi – fakulteto auditorijas ir kabinetus papuošė XVII-XIX a. freskų fragmentai, atrasti vykdant remonto darbus.

„Gerbti kiekvieną sieną“

Rekonstrukcijos darbų vadovė Alina Samukienė sako, kad užduotis nebuvo lengva: teko suderinti kruopštumo reikalaujantį freskų restauravimą su statybiniais darbais ir tuo pačiu metu kai kuriose auditorijose vykstančiomis paskaitomis.

„Mane pakvietė čia dirbti jau antrame etape, – pasakoja daug metų su architektūriniais paminklais dirbanti A. Samukienė, – ir aš tikėjausi gauti visą medžiagą, susijusią su restauruojamu objektu.” Tačiau publikacijų apie Vilniaus universiteto centrinių rūmų ansamblį A. Samukienei teko ieškoti pačiai. Dabar, peržiūrėjusi visą įmanomą medžiagą, darbų vadovė teigia, kad tai, ko gero, vertingiausias jos rekonstruotas objektas. „Čia reikia gerbti kiekvieną sieną”, – sako A. Samukienė.

Paklausta, ar patenkinta savo darbu, A. Samukienė dvejoja: „Buvo galima padaryti daug geriau.” Pritrūko pinigų gražiems, prie bendro vaizdo derantiems šviestuvams. Netinka ir sovietmečiu sudėtos granitinės grindys. „Medžiaga amžina, bet svetima”, – sako A. Samukienė ir čia pat prisimena, kaip statybininkai kvietė ją išrinkti dažus fasadui. Darbų vadovei pasiteiravus, iš ko rinktis, kokių dažų yra, statybininkai atsakė – tik baltų.

Rekonstrukcijos darbų vadovė teigia, kad paveldą būtų buvę galima išsaugoti efektyviau, jei konkursą dėl rekonstrukcijos būtų laimėjęs ne mažiausią sąmatą pasiūlęs rangovas.

„Turi būti investuojama, investuojama, investuojama“

Vis dėlto Istorijos fakultetui pasisekė: vietoj žadėtųjų 900 000 litų rekonstrukcijai skirta 5,3 mln. litų iš privatizavimo fondų. Fakulteto dekanas prof. Zenonas Butkus už tai dėkingas universiteto rektoriui akad. Benediktui Juodkai (jo pastangomis remontas buvo organizuotas) ir dabar laikinai einančiai švietimo ir mokslo ministrės pareigas Romai Žakaitienei.

R. Žakaitienė Vilniaus universitetą vadino valstybės simboliu ir teigė, kad „į šį komplektą (…) turi būti investuojama, investuojama, investuojama”. Lėšų Vilniaus universitetui niekada nebus per daug, o rekonstrukcijos darbai visada bus atlikti „per vėlai“. Juk Istorijos fakulteto pastatai dabar buvo rekonstruoti pirmąsyk per 400 metų.

Atidaryme padėkos žodžiai skambėjo remonto darbams vadovavusiam VU administracijos reikalų prorektoriui Aleksui Pikturnai, Kultūros paveldo departamentui ir statybos bendrovei „Rofolis“.

Be šių asmenų, atidarymo ceremonijoje dalyvavo ir ministerijos valstybės sekretorius Dainius Numgaudis, ministerijos sekretorius Giedrius Viliūnas, ministro pirmininko patarėja Giedrė Purvaneckienė, prorektoriai ir Senato nariai.

Meninės vertybės

Istorijos fakulteto patalpose (anksčiau čia buvo Vilniaus universiteto dėstytojų butai) atrasti XVIII a. pradžios – XIX a. pradžios sienų puošybos elementai: ornamentai su vynuogėmis, žmogaus galva, itin retas ir vertingas peizažas su figūromis ir kiti. Šiuos piešinius atidengti padėjo ir restauravimo darbams vadovavo architektė restauratorė Neringa Šarkauskaitė.

Tačiau dar ne visi restauravimo darbai užbaigti: vienoje patalpoje vis dar dirbama prie 30 kv. m freskos, dengiančios visas kambario sienas. A. Samukienė teigia, kad pabaigus darbus patalpą puoš ne tik sienų tapyba, bet ir autentiškos medinės lubos su nedideliu išlinkiu. Deja, nei šios, nei kitų freskų autorystė nežinoma.

Ar sienų tapyba nesudarys papildomų problemų universiteto bendruomenei, ar nereikalaus priežiūros? A. Samukienė paneigia tokius nuogąstavimus: freskos restauruotos patvariai ir, jei joms nebus tyčia kenkiama, džiugins studentus ir dėstytojus dar ilgai.

Istorijos fakulteto dekanas Z. Butkus patenkintas, kad atrasta „meninių vertybių ten, kur dar neseniai kabojo Kapsuko ir Lenino portretai”. Jis tiki studentų sąmoningumu: neįmanoma, kad jie nesuvoktų freskų teikiamos naudos. Tai ir „sąsaja su ankstesnėmis kartomis”, galimybė pamatyti, „kokias mintis puoselėjo buvę profesoriai“, ir reali nauda paveldosaugos studentams: juk vėliau ir jie dirbs su panašiais objektais.

Istorijos fakulteto patalpas saugoti skatina ir ant auditorijų durų iškabinti žaismingi eilėraštukai:

„Man palangė kaip mama,
Jos nespardau niekada.

O remontas man kaip tėtis,
Reikia džiaugtis ir gėrėtis.“

Pritaikytas neįgaliesiems

Istorijos fakultetas gali džiaugtis ne tik tvarkingomis patalpomis ir nuostabiomis freskomis. Tai – trečiasis Vilniaus universiteto fakultetas, visiškai pritaikytas neįgaliesiems.

„Prie laiptų įrengti keltuvai ir liftas paskatins daugiau žmonių su negalia studijuoti Istorijos fakultete“, – tikisi Z. Butkus.

Ar anksčiau Istorijos fakultete buvo neįgalių darbuotojų arba studentų? Dekanas Z. Butkus prisimena ketvirčiu etato dirbusį Senovės ir vidurinių amžių katedros dėstytoją, taip pat teigia, kad būta ir neįgalių studentų. Tada jiems pagelbėdavo kiti universiteto bendruomenės nariai.

„Bon ton“

Prof. Z. Butkus žavisi Istorijos fakulteto studentų kantrybe kenčiant nepatogumus, iškilusius dėl remonto darbų. „Nusiskundimų iš studentų nebuvo“, – teigia fakulteto dekanas.

Vienintelė blogybė, kurią jis norėtų išgyvendinti – rūkymas fakulteto kiemelyje. Kuo tai blogai? „Visų pirma – kenkia sveikatai, – šypsosi Z. Butkus. – Visų antra – kenkia universitetui.“

Truputėlį daugiau gerų manierų – „bon ton“ – pasigenda ir A. Samukienė. Jos nuomone, studentai yra protingi ir sąmoningi, tačiau kartais trūksta labiau akademinei aplinkai tinkančio elgesio.

Tačiau studentų pasirodymu per Istorijos fakulteto atidarymą niekas nenusivylė. Senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale” atliko kelis viduramžių šokius, o pastato languose įsikūrė „gyvieji paveikslai“ (tradiciškai rodomi ir per Istorikų dienas). Gyvos istoriškos nuotaikos nesugadino ir netikėtai nuo suoliuko nuvirtę „Bakchas” ir „Dama su šermuonėliu“.

VU architektūrinio ansamblio vaizdas puikuojasi ant 100 litų banknoto. Istorijos fakulteto dekanas juokaudamas išreiškė viltį, kad fakulteto rekonstrukcija nebus dingstis nuvertėti litui.