Vilniaus universiteto biblioteka toliau tęsia renginių ciklą „VU bibliotekos augintiniai“. Rugsėjo 22 d. 17.30 val. Česlavo Milošo skaitykloje savo kūrybą skaitys VU alumnas, poetas, literatūrinių premijų mecenatas Gintaras Bleizgys.

VU bibliotekoje vykstančius susitikimus su alumnais, buvusiais bibliotekos skaitytojais Rimvydas Stankevičius pasiūlė pavadinti „VU bibliotekos augintiniai“. Ar jautiesi esąs vienas iš jų?

Be jokios abejonės. Studijuoti į Vilnių atvykau 1993-iųjų rudenį. Nuo tada didžiąją studijų laiko dalį praleisdavau auditorijose ir skaityklose. Pirmuosius trejus metus nieko kito neveikiau, tik studijavau. Vilniaus universiteto ir ypač jo bibliotekos aplinka tapo savotišku mano „aklimatizavimusi“ Vilniuje. Iš Druskininkų ir Veisiejų gamtos į sostinę įžengiau per VU bibliotekos koridorius – tarsi kokius Hado požemius ar psichoanalitikų kušetę.

Studijavai lietuvių filologiją, vėliau – verslo vadybą. Gal pasidalytum keletu lyginamųjų įžvalgų?

Studijuojant lietuvių filologiją (bakalaurą), vėliau literatūros teoriją magistrantūroje reikėjo labai daug skaityti. Studijuojant verslo vadybą teko labai daug skaičiuoti. Skaičiavimams knygų reikia daug mažiau negu literatūros studijoms. Taip pat ir su bibliotekomis. Studijuodamas filologiją didžiąją studijų dalį praleidau bibliotekose, ko nepasakyčiau apie verslo vadybos studijas. Apskritai filologija ir vadyba yra geras derinys. Beveik atominis.

Verslininkas ir poetas: daugelio sąmonėje šios dvi pusės tarsi nesijungia. Kaip visa tai dera?

Žiauri ir negailestinga vienatvė, vakuumas, kuriame privalo (?) gyventi tiek menininkas, tiek verslininkas. Tiek kurdamas literatūrą, tiek verslą esi vienas. Prisiimi galutinę atsakomybę, niekas negali tau padėti kurti, negali sukurti už tave. Visas problemas, grasinimus (versle to apstu) turi išgyventi, išlaikyti vienas. Jeigu sekasi, tada aplinkiniai šypsosi, giria, jeigu nesiseka, kyla didžiulė įtampa ir sulėkę konkurentai (nelyg varnos ar grifai) mėgina išdraskyti tavo verslą – atsikąsti kuo geresnį kąsnelį. Taigi meno ir verslo kūrimas labai panašus.

Ar nesvajojai apie labiau knyginį verslą?

Svajojau. Ilgai. Kokius dešimt metų. 2010-aisiais pasitaikius progai nusipirkau trylikos knygynų tinklą. Deja, nepavyko išplėtoti normalaus verslo. Turėjau nuostolių, tad pernai teko šį verslą parduoti. Užtat labai daug sužinojau apie prekybą knygomis (šypsosi).

Kuo dažniausiai užsiimdavai bibliotekoje? Ar rašydavai ką nors?

Daugiausia laiko praleisdavau Filologijos fakulteto Kristijono Donelaičio skaitykloje, taip pat centrinių rūmų antro aukšto skaitykloje. Ateini ryte į universitetą ir atsisėdi skaitykloje. Paskui eini į kokią paskaitą, valgyti, bet visi ilgesni tarpai tarp paskaitų ir laikas po paskaitų būdavo leidžiami bibliotekoje. Namuose nesimokydavau, viską atlikdavau skaityklose. Ar bibliotekoje ką nors rašiau? Taip. Kursinius, bakalauro, magistro darbus. Bet ne grožinę literatūrą. Veikiausiai pastaroji turi būti kuriama slaptybėje – kur niekas nemato ir negirdi.

Kokia būtų Tavo svajonių biblioteka?

Manau, maždaug tokia, kokia 1993-iaisiais ir 1994-aisiais buvo Kristijono Donelaičio skaitykla, P. Smuglevičiaus salė ar to laiko centrinių rūmų skaityklos. Kalba veikiausiai ne tiek apie biblioteką, kiek apie mane ir mano svajones. Daugybė jų virto realybe. Tikriausiai turėčiau dėl to labai džiaugtis. Bet labiau bijau, negu džiaugiuosi. Baisu yra žinoti, kas bus.

Trečiąją rugsėjo savaitę kviesime skaityti kūrybos į VU bibliotekos Česlavo Milošo skaityklą. Koks Tavo santykis su šiuo rašytoju?

Tai sudėtingas klausimas. Labai aiškiai žinau tris dalykus: Česlavo Milošo kūrybą galiu skaityti tik lenkiškai; man labiau patinka vėlyvoji jo kūryba; eilėraštis (nesu linkęs jo vadinti poema) „Orfėjus ir Euridikė“ yra vienas didžiausią įspūdį padariusių meno kūrinių. Bet yra ir esminių pasaulėžiūros skirtumų.