Kiekviena kalba, skirtingai skambanti žmogaus kasdienybėje, diplomatijoje, meno ir literatūros kūriniuose, prozoje ir ypač poezijoje, perteikia individualų pasaulėvaizdį. Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto literatūros dėstytoja doc. Eglė Keturakienė, pakvietusi bendruomenę į susitikimą su poetu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Rimvydu Stankevičiumi, nesitikėjo nei tokios spalvingos emocijų jūros, nei dar niekur negirdėtų eilėraščių iš paties autoriaus lūpų. Lietuvių filologijos ir reklamos studentės turėjo galimybę iš VU alumno išgirsti, kaip meilė gimtajai kalbai ir literatūrai sėkmingai veda kūrybos keliu.

Žurnalistika – profesinis raktas į poeziją

VU lietuvių literatūros magistro laipsnį įgijęs R. Stankevičius į didžiąją dalį susirinkusiųjų kreipėsi „kolegos“ ir kukliai prisistatė pats esąs lituanistas. Pasak jo, VU praleido gražiausius metus, o sprendimas studijuoti lietuvių filologiją buvo pats geriausias. Tiesa, poetas prisipažino, kad galimybe semtis žinių naudojosi gal per daug vėjavaikiškai. „Nieko nepamiršti, – tikino jis dalindamasis mintimis apie studijas. – Ir dabar pasiekia filologijos studijų aidas.“ Jis ypač dėkingas ir už laikotarpį, kai universitete įgytos kompetencijos nuvedė į žurnalistiką, kur nustebino galimybė iš naujo pažinti savo dėstytojus: „Viena yra būti studentu, kita – dėstytoją pažinti kaip asmenybę.“ Jo pašnekovais tapo Viktorija Daujotytė, Marcelijus Martinaitis, Eimuntas Nekrošius, Sigitas Geda, Juozas Aputis ir kiti. Išskirtiniais interviu pasižymėjęs R. Stankevičius mielai dalinosi komiškomis istorijomis apie žurnalistinio darbo specifiką, atskleidė gudrybes, kurių teko imtis norint gauti interviu ir kaip niekad atvirai prakalbinti pašnekovus.

Rimvydas Stankevičius

Jautriai sielai reikia autoriteto paramos

Su ypatinga pagarba R. Stankevičius kalba apie poetą, eseistą, prozininką Donaldą Kajoką. Sakosi būtent jam pirmajam išdrįsęs parodyti savo rašytus eilėraščius, gavęs tuomet neįkainojamų patarimų ir jį laikąs savo, kaip poeto, krikštatėviu, patikinusiu, kad rašyti ir dalytis eilėmis verta. Dar 1993 m. poezijos pavasario almanache sėkmingai debiutavęs R. Stankevičius prisipažįsta (žinoma, ir guodžia bendraminčius), kad „vaikiškos ligos nedingsta“. Poetas atvirauja, kad nuolat kovoja su savimi: „Nežinai, ar vertą, ar nevertą dalyką parašei. Ar tai išvis poezija.“ Antrasis krikšto tėvas – Aidas Marčėnas, taip pat įvertinęs R. Stankevičiaus poeziją. Beje, šiuos poetus sieja ir abiejų kūrėjų dėmesys klasikinei poetinei raiškai.

Pečius slegia profesinė atsakomybė

R. Stankevičius atsakingai žvelgia į bet kokį rašymą. Jis įsitikinęs, kad knyga nėra lengva pramoga: „Tai patirtis, kuri apginkluoja žinojimu. Perskaitai ir tampi stipresnis tuo žinojimu.“ Pasak jo, žmogus nekaltas, kad nemato, kaip žydi kaštonai, nors tai ir yra poezija. Poetas skatina dažniau sugėdinti save už niurzgėjimą ir pabrėžia, kad tai pasiekiama kiekvienam ieškančiam, nėra vien išrinktųjų privilegija. „Ji beveik nieko nekainuoja, bet atveria galimybes, žinojimą“, – sako jis. Besišypsodamas priduria: „Poezija – galingiausias svaigalas. Tiesa, nepavojingas sveikatai, bet sukeliantis priklausomybę.“ Jo įsitikinimu, kultūra ir tikėjimas – galimybė gyventi ne vien savo kailyje. „Grįžti namo po spektaklio ir namie viskas iš didžiųjų raidžių“, – sako jis ir vaizdžiai palygina tai su persikraustymu iš vieno kambario buto į 15 kambarių butą – vidiniu išlaisvėjimu, atidumu malonioms detalėms, sustiprėjusia empatija.

Susitikimas su poetu Vilniaus universiteto Kauno fakultete

Poezija – matyti pasaulį kitaip

„Smulkmena gali apversti viską, ką turėjai. Net jei kitam ji rodosi visiškai menka“, – sako poetas ir visa širdimi džiaugiasi, kai jam atsivėrus eilėraštyje skaitytojai ir klausytojai taip pat atranda paguodą, jaučia poeto užkoduotus jausmus. Pirmąją kūrybinę krizę jis prisipažįsta patyręs po tėčio netekties. Būtent poezija – galimybė pasidalyti patirtimi, emocija – tapo skaudžiosios patirties ir gedulo terapija. „Postmodernistiniame pasaulyje žodis myliu nieko nebereiškia. Apie meilę reikia kalbėti taip, kad visi suprastų jausmą“, – įsitikinęs jis. R. Stankevičius mano, kad rašytojas rašo apie save, skaitytojas skaito apie save, tad poezijos skaitymo džiaugsmas – atpažinimo džiaugsmas: „Poezija – vienintelė galimybė įvardyti žmogaus būsenas.“

Ar dainose skamba poezija?

R. Stankevičius sako, kad poezija teka jo venomis, tad išreikšti ją žodžiais kartais itin sunku. Eilėraščio rašymas – lyg mezginio mezgimas. Poetas nerašo „iš reikalo“, tik kai pačiam norisi. Jis atsakingai reaguoja į prašymus sukurti poetinį tekstą dainai ir primygtinai prašo „neįdainuoti“ jo eilėraščių. Jis įsitikinęs, kad poezija ir daina – skirtingi dalykai. „Eilėraščiui užtenka pačiam savęs“, – sako poetas. Vis dėlto „Sudainuokime Lietuvą“ (žodž. R. Stankevičiaus, muz. Roko Radzevičiaus) skamba pasirodymuose žadindama tautinę savimonę, o „Pergalės daina“ (muz. R. Radzevičiaus) – kovingumą, vienydama dainuojančiuosius. Ypač įsimintina autoriaus ir aktoriaus Kosto Smorigino kūryba, pavyzdžiui, daina „Dėdė Vania“ (žodž. R. Stankevičius), kurios tekstas ir universalus, ir labai asmeniškas.