Kristijono Donelaičio „Metus“ jau gali skaityti ir ispanai. Tai vertėjos, VU Užsienio kalbų instituto Romanų kalbų katedros docentės Carmen Caro Dugo nuopelnas. „Kaip gera sužinoti apie tokį pasaulį!“ – tokie buvo pirmieji vertėjos istorijos mokytojos žodžiai, perskaičius poemą ispaniškai. Šiandien ji bus pristatyta visuomenei. Prieš tai docentę pakvietėme pokalbio apie šio kūrinio vertimo proceso subtilybes.

Kas verčiant buvo sunkiausia? Įdomiausia?

Sunku išskirti, kas buvo sunkiausia. Turbūt paskutinis etapas, kai nebeliko nuostabos, kai jau buvau supratusi visą tekstą. Taip pat tikrinti kiekvieną žodelį, kiekvieną kablelį dar kartą po redaktoriaus darbo. Ši dalis buvo ir labiausiai varginanti. Nors jau atrodo, kad viskas padaryta, bet reikėjo atlikti šią techninę dalį. Prie teksto teko grįžti tiek daug kartų. Taip galima ir visumą prarasti. Bet pats vertimo procesas buvo įdomus. Apskritai sunkiausia buvo palikti tekstą (juokiasi).
Kai jau viską supranti, gali susikaupti ties kalba, kad gražiai lietuviškai skambantis žodis taip pat skambėtų ir ispaniškai. Įdomiausia buvo ieškoti žodžių, sąskambių, ritmų. Aptikau tokių ispaniškų žodžių, kurių gyvenime nebūčiau vartojusi: grybų, žemės ūkio padargų pavadinimų. Tų sričių žodžių kasdien nevartoju. Kai kuriuos jų gal esu skaičiusi, gal girdėjusi, bet vartojus turbūt niekada.
Man labai gražūs Donelaičio posakiai, jis rašo taip vaizdingai! Ir verčiant reikia neprarasti šio vaizdingumo. Žinoma, galima ir paprastai pasakyti, bet šis bandymas neprarasti vaizdingumo irgi buvo savotiška paieška. Versdama stengiausi, kad tekstas neskambėtų labai šiuolaikiškai ir kad nebūtų labai sudėtingas.

Ar teko aptikti neturinčių ispaniškų atitikmenų žodžių?

Aišku, buvo ir tokių. Iš pradžių to labai bijojau. Jaučiausi atsakinga už vertimą, tad nenorėjau prarasti nė vieno žodelio, nes tai pirmas vertimas į ispanų kalbą. Paskui supratau, kad svarbiausia bendras vaizdas. Tad praradimai neišvengiami.
Poemoje buvo tokių dalykų, kurių Ispanijos kultūroje nėra. Jeigu jų nėra, natūralu, kad ir pavadinimo nėra. Vartojau ispanišką žodį, reiškiantį kitą valgį, kuris panašus į kisielių. Išnašoje paaiškinau, apie kurį valgį rašo Donelaitis. Giros irgi neturime. Angliškame vertime ji pavadinta silpnu alumi arba kvas. Ispaniškai pavartoti kvas nebuvo galima, nes šis žodis neatitinka mūsų fonetikos. Juk svarbu ne gira, o tai, kad ponas rūpinasi valstiečiais, duoda jiems gerti. Reikia įvertinti, kas svarbiau. Kartais dėl to tenka paaukoti pavadinimą. Bet ir šį žodį paaiškinau išnašose. Šiuo atveju nebuvau tokia drąsi, kad sugalvočiau naujadarus. Man atrodo, jie nebūtų pasiteisinę.

Ką Jums dabar apskritai reiškia ši poema ir Kristijonas Donelaitis?

Dar nepraėjo pakankamai laiko, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą. Dar tarsi gyvenu tame tekste.
Praeidama pro Donelaičio skulptūrą universitete, su ja pasisveikindavau ir prašydavau: „Kolega, padėk man“ (juokiasi). Donelaitis išties tapo artimesnis. Anksčiau jis buvo tik rašytojo vardas. Vienu metu daug galvojau ne tik apie tekstą, bet ir apie patį Donelaitį. Mąsčiau, kad gal ir Donelaičiui rašymas (kaip man vertimas) buvo poilsis, o ne pareiga?

Visą interviu skaitykite „Universitas Vilnensis“ balandžio mėn. numeryje.