Vilniaus universitete viešėjo Nobelio literatūros premijos laureato, Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcíos Márquezo biografas Dasso Saldívaras. Užsienio kalbų instituto organizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje jis skaitė pranešimą. Prieš tai Dasso Saldívarą pakvietėme pokalbio, per kurį pašnekovas atskleidė, kiek laiko rašė Gabrielio Garcíos Márquezo biografiją, kaip į ją reagavo pats rašytojas, koks autobiografinių detalių santykis su jo romanais ir kodėl biografas galiausiai ėmė rašyti pats.

Gabrielio Garcíos Márquezo biografija „El viaje a la semilla“ („Kelionė šaknų link“ – vert. past.), pasirodžiusi 1997 m., yra ne tik išversta į ne vieną pasaulio kalbą, bet ir neretai vadinama geriausia Kolumbijos rašytojo biografija. Už ją esate gavęs premijų, manyta, kad knygą galima skaityti kaip romaną. Ar galima teigti, kad esate tas, kuris geriausiai pažįsta jo gyvenimą ir kūrybą?

Nemanau, kad yra toks žmogus, kuris galėtų būti vadinamas geriausiai pažįstančiu Márquezo gyvenimą, nes jis neišsemiamas. Tiesa, kad pats daug metų dirbau prie Márquezo gyvenimo, daugiau nei tris savo veiklos dešimtmečius paskyriau šiai temai tirti. Daugiausia tyrinėjau santykius tarp Márquezo veikalų ir jo biografijos detalių. Norint pasiekti šį tikslą, man teko ne tik domėtis jo gyvenimo faktais, bet ir ne vieną kartą skaityti visus rašytojo romanus. Autorius niekada nėra tas, kuris gali gerai įvertinti savo darbą. Tai padaryti turi skaitytojai. Tas pats taikytina ir mano atvejui. Negalėčiau pasakyti, kad mano parašyta biografija yra išsamiausia iš visų egzistuojančių Márquezo biografijų. Kita vertus, galiu teigti, kad ji yra ta, kuri labiausiai patiko pačiam Márquezui. Praėjus 11 metų po knygos pasirodymo, jis man paskambino ir pasakė, kad knyga labai patiko ir kad jis nesupratęs, kaip galėjau taip gerai apie jį parašyti, jo beveik nepažinodamas.

Kokiais šaltiniais rėmėtės rašydamas Márquezo biografiją?

Beveik visais įmanomais šaltiniais: rašytiniais, žodiniais ir tiesiog detalėmis iš gyvenimo buities. Medžiagą šiai knygai pradėjau rinkti 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu apie Márquezą nebuvo daug rašyta, jo biografija dar nebuvo labai gerai pažįstama. Važiavau į Arakataką, rašytojo gimtąjį kaimą, bendravau su jo šeima, kalbinau tėvus, kitus artimuosius ir taip rinkau informaciją. Gal neatrodysiu kaip pagyrūnas sakydamas, kad buvau tas pirmasis, arba pionierius, Márquezo biografijų rašyme. Kitaip tariant, žengiau pirmąjį žingsnį.

Dar prieš pradėdamas rašyti biografiją, buvau perskaitęs ne tik Márquezo romanus, bet ir apsakymus, žurnalistinius reportažus, straipsnius. Netgi atmintinai mokėjau nemažą dalį fragmentų iš tų knygų. Biografas apie asmenybę, apie kurią rašo, turi žinoti absoliučiai viską.

Taigi su pačiu biografijos „kaltininku“ nebuvo daug bendrauta?

Ne, su juo vis dėlto bendravau, bet tai įvyko daug vėliau, praėjus beveik 8 metams po to, kai pradėjau rinkti medžiagą jo biografijai. Tai nutiko 1979 m. Taigi prieš pasirodant knygai su Márquezu Meksikoje praleidau du ilgus vakarus. Mūsų pokalbiai truko daugiau nei šešias valandas. Per juos stengėmės kruopščiai susipažinti su pirmaisiais 20 rašytojo gyvenimo metų – vaikyste ir jaunyste. Iki tol šis Márquezo gyvenimo laikotarpis skaitytojui buvo nepažįstamas.

Koks apskritai Márquezo vaidmuo Kolumbijoje ir jos literatūros kontekste?

Be jokių abejonių, visi kolumbiečiai jį laiko didžiuoju ir pačiu svarbiausiu Kolumbijos rašytoju. Nors, kita vertus, retsykiais kyla diskusijos dėl jo politinių pažiūrų, dėl kurių Márquezas neretai kritikuojamas. Tačiau jo kūryba nekvestionuotinai laikoma šedevru. Márquezas taip pat yra didysis visos Lotynų Amerikos ir visų ispanakalbių šalių rašytojas. Todėl galėtume sakyti, kad nuo Ispanijos iki Argentinos ir toliau Márquezas yra didysis rašytojas ir didysis literatūros atradėjas – pirmasis toks po Miguelio de Cervanteso.

Turime ir kitą garsenybę – Jorgę Luísą Borgesą, kuris taip pat laikomas vienu didžiausių Lotynų Amerikos rašytojų. Ir net pats Márquezas save yra vadinęs Borgeso mokiniu. Kita vertus, yra šioks toks skirtumas tarp Borgeso ir Márquezo. Pastarasis yra neabejotinai geriausias ispanakalbis pasakotojas, o Borgesas specifinis savo žaidimais kalba, visų kalbos resursų panaudojimu literatūroje.

Kaip galėtumėte pakomentuoti Márquezo autobiografinių detalių santykį su jo romanais?

Tų santykių yra labai daug. Iš esmės beveik visa Márquezo kūryba pagrįsta jo patirtimis, išgyvenimais, kurie nutiko iki tol, kol jam suėjo 10 metų. Beveik visos detalės, visi personažai paimti iš vaikystės. Márquezas yra sakęs, kad svarbiausias žmogus jo gyvenime buvo senelis Nicolásas Márquezas. Jis labai mylėjo savo anūką, kurį vadino Gabitu. Šiam esant dar labai mažam, tėvai išsikraustė į kitą miestą – Barankiliją ir norėjo su savimi pasiimti sūnų, bet senelis neleido. Senelis, galima sakyti, aprodė anūkui pasaulį: vesdavosi į cirką, maudytis į Arakatakos upę, rodė jam miestus, kaimus ir taip pažindino su pasauliu, žmonėmis, kuriuos vėliau Márquezas reprezentavo savo kūriniuose.

Rašytojas yra sakęs, kad negali užmiršti vaizdo, kaip senelis, paėmęs už rankos, vedasi į cirką arba kiną. Arba kai senelis pirmą kartą parodė, kas yra ledas. Márquezas „United Fruit Company“ parduotuvėje pamatė šaldytas žuvis ir jas prilietė. Ledas nudegino pirštą, pasidarė labai šalta, o vaikas nebuvo anksčiau pažinęs šio jausmo. Senelis jam paaiškino, ką reiškia sušaldymas ir ledas. Šie vaizdiniai perkelti į „Šimtą metų vienatvės“. Nors ne tik perkelti. Jie tapo impulsu šiai knygai.

Kitas svarbus žmogus, kurio negalima užmiršti – močiutė Tranquilina Iguarán. Ji buvo visai kitokia negu senelis: prietaringa, senų pažiūrų. Vienas svarbiausių dalykų, vėliau nusėdęs Márquezo kūryboje, ypač kūrinyje „Šimtas metų vienatvės“, buvo tai, kad senelė nuo mažų dienų anūkui dainuodavo, pasakodavo pasakojimus apie mirusius žmones. Tos dainos paskatino vaiko galvoje įsivaizdavimą, kad visas pasaulis ir jų namai pilni dvasių. Márquezas nuo mažų dienų daug klausinėdavo. Senelei tai atsibosdavo. Jau kokią šeštą valandą vakaro ji pasodindavo anūką kambaryje ant kėdės ir sakydavo: „Dabar tylėk, nebekalbėk, jau esu pavargusi. Jeigu vis tiek kalbėsi, ateis dvasios.“ „Šimte metų vienatvės“ žmonės gyvena dvasių apsupti ir jos turi didelę reikšmę.

Pasodinto ant kėdės vaiko, išsigandusio, bijančio, negalinčio nieko pasakyti dėl to, kad bijo ir mano, jog aplink daug dvasių, įspūdis tiesiogiai perkeltas ir į pačius pirmuosius Márquezo kūrinius. Dar svarbiau tai, kad „Šimte metų vienatvės“ yra personažas vardu Melkiadas. Jis tarsi paties autoriaus alter ego, mat romane Melkiadas yra poetas, kūrėjas, rašantis savo pergamentuose ir turintis ryšį su anapusiniu pasauliu. Jis iš esmės nutrina ribas tarp fikcijos ir realybės, tarp gyvenimo ir mirties.

Vis užsimenate apie senelių įtaką Márquezo gyvenimui. O koks buvo tėvų vaidmuo?

Labai svarbus. Visų pirma dėl to, kad jį pagimdė (šypsosi). Mama Luisa Santiaga Márquez svarbi kuriant Ursulos Iguaran personažą „Šimte metų vienatvės“. Pavyzdžiui, kai kurie rašytojo tėvo Gabrielio Eligio Garcíos charakterio aspektai padalyti tarp Chosė Arkadijo Buendijos ir Melkiado personažų. Romane pasitelkiamos tėvo biografijos detalės. Jis buvo smuikininkas, poetas, gydytojas homeopatas kaip ir Melkiadas. O Márquezo tėvų sužadėtuvės, meilės istorija aprašoma kūrinyje „Meilė choleros metu“. Bet vis dėlto seneliai buvo svarbiausi. Atrodo, kad be jų ugdymo ir įtakos Márquezas arba nebūtų tapęs rašytoju, arba būtų buvęs visai kitoks kūrėjas, negu yra dabar.

Kuris Márquezo kūrinys Jums arčiausiai širdies?

Žinoma, kad „Šimtas metų vienatvės“. Tai ne tik geriausias Lotynų Amerikos kūrinys, bet ir geriausias ispanų kalba rašytas veikalas po Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“. Apskritai tai – pasaulinio masto romanas, turėjęs nežmonišką įtaką visame pasaulyje. Pavyzdžiui, mano parašytos Márquezo biografijos vertėjai į kinų kalbą papasakojo, kad Kinijoje „Šimtas metų vienatvės“ yra vienas skaitomiausių Vakarų literatūros kūrinių, turėjusių ir turinčių didžiausią įtaką. Paskutinis Nobelio premijos laureatas iš Kinijos (dabar nepamenu jo pavardės) yra minėjęs, kad būtent „Šimtas metų vienatvės“ buvo kūrinys, pakeitęs jo požiūrį į literatūrą, ir pasukęs kita linkme jo paties rašymą.

Kita vertus, kiekvieną kartą, kai skaitau kitus Márquezo šedevrus, kad ir „Pulkininkui niekas nerašo“, „Išpranašautos mirties kroniką“ arba „Generolą savo labirinte“, atrodo, kad tai jie geriausi šio klasiko kūriniai. Manau, tai tiesa, tik dar reikia pridėti ir „Šimtą metų vienatvės“.

Nutolkime šiek tiek nuo Márquezo ir jo kūrybos. Teko girdėti, kad šiuo metu domitės Simóno Bolívaro mylimąja Manuela Saénz, rašote jos biografiją. Kokių dar personalijų gyvenimus norėtumėte aprašyti?

Yra labai daug žmonių, kuriuos norėtųsi aprašyti. Kita vertus, dabar save laikau labiau rašytoju nei biografu, nes rengdamas Márquezo biografiją supratau, kad noras rašyti pačiam stipresnis už norą aprašinėti kitus. Man patinka domėtis kitų gyvenimais, bet labiausiai patinka būtent rašymo procesas, todėl man buvo ir sunku, ir malonu rašyti šitą biografiją, nes reikėjo ne tik kurti, bet ir atitaikyti chronologines detales, sukurti nuoseklumą.

Rengdamas Márquezo biografiją, perskaičiau Manuelos Saénz biografiją, kuri mane labai sudomino. Joje buvo įdomiai aprašytas Manuelos Saénz gyvenimas Paitos kaimelyje šiaurės Peru po Simóno Bolívaro mirties, kur ji praleido 20 metų. Tame kaimelyje Manuela Saénz susipažino su „Mobio Diko“ autoriumi Hermanu Melville‘u, Giuseppe Garibaldi. Mane taip sudomino paskutiniai jos gyvenimo metai, kad norėjau apie juos sužinoti kuo daugiau. Pradėjęs tuo domėtis pamačiau, kad išlikusios informacijos nėra daug. Todėl reikėjo įsivaizduoti, kaip ir kas galėjo būti. Nenorėčiau būsimos knygos vadinti biografija. Veikiau tai bus romanas, nes jame daug išgalvotų dalykų.

Esate sakęs, kad tokių grandų kaip Jorge Luísas Borgesas, Juanas Rulfo ir Gabrielis García Márquezas akivaizdoje pačiam kurti nematote prasmės. Tačiau vis dėlto esate išleidęs esė rinkinį, poezijos knygą.

Taip, tikra tiesa, kad sunku įeiti į šitą rašymo pasaulį po tokių didžiųjų ispanų kalba rašiusių rašytojų, bet man svarbūs ne tik jie. Taip pat esu skaitęs daug Kafkos, Prousto, Tolstojaus, kitų autorių. Iš jų labai daug pasiėmiau, nes juos gerbiu. Kai esi apsiskaitęs ir turi galvoje šių autorių lygį, jeigu nori rašyti ir turi tam poreikį, stengiesi išlaikyti šį lygį. Antra vertus, pradėdamas rašyti tarsi mėgdžiojau šiuos autorius, pasiimdamas jų stiliaus dalelę. Didysis originalumas yra tada, kai atrandi savo paties balsą, net ir perėjęs visas įtakas. Iš esmės visi didieji rašytojai rašė apie tris dalykus: gyvenimą, meilę ir mirtį. Kažkur tarp jų slypi vienatvės tema. Tikru rašytoju virtau tada, kai pajutau atradęs savo kalbą, savo kalbėjimo būdą, savo stilių ir tiesiogiai nebesekiau nė vienu iš didžiųjų klasikų.

Visa tai atradau rašydamas Márquezo biografiją. Turbūt mano stilius susiformavo jau tada. Po šios knygos ėmiausi rašyti savo pirmąjį romaną apie vaikystę „Los soles de Amalfi“ („Amalfio saulės“ – vert. past.). Tai užtruko 4–5 metus. Turbūt galėčiau tvirtinti, kad romanas tikrai parašytas mano stiliumi, nors nori nenori jame juntamos tos pačios įtakos: Borgeso, Faulknerio, Rulfo, gal net Homero. Bet minėtoje knygoje jau kondensuojasi ir mano paties rašymo stilius.

Dasso Saldívaras nėra Jūsų tikrasis vardas ir pavardė. Kokie motyvai paskatino pasirašinėti slapyvardžiu? Gal jis turi kokią nors reikšmę?

Iš pradžių buvau per daug drovus, nepasitikėjau savimi ir, nenorėdamas, kad draugai matytų, jog rašau, nusprendžiau pasirašinėti slapyvardžiu. Bėgant laikui, taip su juo susigyvenau, kad ką nors pasirašyti savo tikruoju vardu atrodė per daug sunku. Šis žaidimas virto realybe, kažkuo labai rimtu. Tad slapyvardis visam laikui liko kaip tikrasis vardas.

Jis neturi kokios nors ypatingos reikšmės. Dasso sudarytas iš pirmųjų mano vardo raidžių (tikrasis autoriaus vardas yra Darío Antonio Sepúlveda Ochoa – vert. past.), tik pridėta papildoma „s“ raidė. Kadangi labai mėgau Pablo Picasso, o jo pavardė rašoma su dviem „s“, pagalvojau, kad gražiai atrodytų, jei ir mano pseudonime būtų dvi „s“, o ne viena. Kai kurie skaitytojai, žinodami mano tikrąjį vardą, klausia, ar gali juo kreiptis. Atsakau, kad gali mane vadinti kaip nori, tai nesvarbu.

Pabaigoje norėčiau paklausti, kokių dar turite kūrybinių planų?

Šiuo metu stengiuosi užbaigti minėtą biografiją apie Manuelą Saénz, kurią rašau beveik tiek pat laiko kiek Márquezo biografiją. Paskutiniu metu taip pat dirbu prie savo knygelės, kuri vėlgi bus susijusi su Márquezu. Surinksiu 7 ar 8 trumpas esė apie jo kūrybą. Jas rašiau iš skaitytojo, o ne literatūros kritiko patirties. Knyga vadinsis „Skaitytojas Makondo šalyje“. Dar esu suplanavęs net penkis romanus, todėl darbo man netrūksta.

Už pagalbą vertėjaujant dėkojame Užsienio kalbų instituto Romanų kalbų katedros lektorei Aistei Kučinskienei.