Penktadienį, gegužės 20 d., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko seminaras „Mediakratija – naujos galios ir nauji metodai politikoje“. Kaip teigė seminaro organizatorius doc. dr. Lauras Bielinis, šiandien žiniasklaidos ir politikos santykiai yra tokie glaudūs, kad kartais labai sunku atskirti, kur baigiasi žiniasklaida ir prasideda politika. „Atrodo, jog be žiniasklaidos politika tiesiog neegzistuoja“, – sakė L. Bielinis.

Nuo „Paleotelevizijos“ iki realybės šou

Televizija šiandien vis dar išlaiko masiškiausios ir populiariausios žiniasklaidos priemonės poziciją, tačiau nuo savo atsiradimo momento iki mūsų dienų ji išgyveno rimtas transformacijas. Apie tai seminare kalbėjo VU Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Žygintas Pečiulis. Pasak jo, televizija praėjo tris pokyčių etapus. Senoji – „Paleotelevizija“ – teikė paprastiems žmonėms informaciją, o pats televizijos pasaulis buvo uždaras, į jį galėjo patekti tik išrinktieji. Ją pakeitusi „Neotelevizija“ tapo savotišku veidrodžiu – ji pradėjo kviesti dalyvauti laidose paprastus žmones, rodyti jų gyvenimą. Pasak Ž. Pečiulio, šiandien mes gyvename „Realybės televizijos“, atliekančios „rakto skylutės“ funkciją, laikais – ji siūlo ne žiūrėti, o slaptai stebėti (realybės šou žanras ir pan.).

Keičiantis televizijos principams keičiasi ir politinių asmenybių reprezentavimo ekrane principai. Pasak Ž. Pečiulio, šiandien rimtoji politika labai mažai reprezentuojama televizijoje. Kaip ir pridera „Realybės televizijos“ erai, politikai su didesniu noru dalyvauja dainų ir šokių šou laidose nei rimtose diskusijose.

Žiniasklaida kuria „laisvos diskusijos iliuziją“

L. Bielinis savo pranešimu „Politiniai žiniasklaidos galimybių raidos etapai“ bandė kiek provokuoti auditoriją. Jis pažymėjo, kad iš politinės žiniasklaidos tradiciškai reikalaujama objektyvumo, tačiau šis principas jau yra pasenęs. „Šiandien žiniasklaida intensyviai bendradarbiauja su politika ir politikais. Kartais ji pati pradeda modeliuoti politinį peizažą“, – sakė L. Bielinis. Jis pabrėžė, kad čia kalbama ne apie propagandą, bet apie „lygiavertę partnerystę“.

Pasak L. Bielinio, šiandien žiniasklaida sukuria laisvos diskusijos iliuziją. „Mes priprantame žinoti apie politiką, bet nepriprantame būti joje“, – sakė L. Bielinis. Žiniasklaida stipriai veikia visuomenę. L. Bielinio nuomone, žmonės pradeda argumentuoti savo poziciją ne asmeniniais pamąstymais, o tuo, ką jie matė televizoriuje, girdėjo per radiją ar skaitė spaudoje. „Esame televizijos kanalų ir laikraščių nuomonių agentai“, – konstatavo L. Bielinis. Jo teigimu, ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios „sugebės būti panašios į televizijos kanalą ar informacinį tinklalapį“. Šiandien, L. Bielinio teigimu, politikas yra „virtualus žiūrovo bendrininkas“, jei įtinka jam, ar priešas – jei neįtinka.

Naujųjų medijų vaidmuo

Seminare buvo aptartas ne tik teorinis, bet ir praktinis „mediakratijos“ lygis. VU Žurnalistikos instituto lektorius dr. Deimantas Jastramskis kalbėjo apie politikų ir žiniasklaidos atstovų sąveiką kaip apie „patronų ir klientų“ bendravimą. Ekonominės krizės sąlygomis žiniasklaida vis labiau tampa priklausoma nuo politikų, kurie atlieka reklamos užsakovų vaidmenį. Pasak D. Jastramskio, pastaraisiais metais padidėjo būtent ekonominės politikų įtakos žiniasklaidai mastai. Be to, ne tik politikai siekia „susidraugauti“ su žiniasklaida, bet ir žiniasklaidos atstovai neretai nevengia palaikyti ryšių su politikais. „Žiniasklaidos savininkai yra priversti turėti politinių ryšių, kad gautų kontraktų iš valstybės“, – pažymėjo D. Jastramskis.

Tačiau šiandien politikai turi daug platesnes komunikacijos galimybes. Apie tai, kad vis daugiau politikų naudojasi naujųjų medijų platformomis, kalbėjo net keli seminaro pranešėjai. VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto mokslo darbuotojas Andrius Šuminas pabrėžė, kad socialinės medijos suteikia galimybę politikams tiesiogiai pasiekti savo rinkėjus, išvengiant žiniasklaidos barjero. Jis taip pat pažymėjo, kad prieš kelerius metus buvo optimistiškai galvojama, jog socialinių medijų priemonės taps terpe tikrai demokratijai (kol kas tokios prognozės neišsipildė). Šiandien socialiniai tinklai įgyja vis daugiau įtakos. Turimais duomenimis, šiandien socialinio „Facebook“ tinklo profilius turi apie 920 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų apie 733 tūkst. yra vyresni nei 18 metų, t. y. potencialūs rinkėjai.

Tačiau nors Lietuvoje jau nemažai politikų noriai naudojasi naujausiomis medijomis kovoje dėl rinkėjų simpatijų, tai dažniausiai yra mados reikalas, o ne tikrų galimybių išmanymas. Apie tai kalbėjo politologė Neringa Vaisbrodė. Pasak jos, dauguma politikų socialinių medijų srityje veikia labai diletantiškai. „Jie beveik nenaudoja interaktyvumo galimybių. Atrodo, kad politikai dažnai kuria noro bendrauti fikcijas, bet patys iš tikrųjų interaktyviai bendrauti nenori“, – tvirtino N. Vaisbrodė. Ji taip pat pažymėjo, kad virtuali visuomenė labai greitai perpranta, kas nori naudotis socialinių medijų galimybėmis realiam bendravimui, o kas tik naudoja šias medijas reklamai.

Socialinių medijų įtraukimas į politinius procesus turi ir dar vieną aspektą. Jų platforma yra naudingesnė atskiriems kandidatams, kurie gali pasireikšti šioje terpėje kaip asmenybės, nei politinėms partijoms. „Sunku įsivaizduoti kokio nors interaktyvaus forumo dalyvį, kuris vadintųsi, pavyzdžiui, „Konservatorių partija“. Visiems iškiltų klausimas, su kuo konkrečiai yra kalbama“, – pažymėjo N. Vaisbrodė.