Nuo spalio 29 d. analoginę antžeminę televiziją Lietuvoje keičia skaitmeninė. Tai numatyta LR Vyriausybės patvirtintoje Analoginės antžeminės televizijos išjungimo ir skaitmeninės televizijos skatinimo Lietuvoje programoje. Skaitmeninės ir analoginės antžeminės televizijų veikimo principų skirtumus komentuoja VU Fizikos fakulteto habil. dr. prof. Pranas Juozas Žilinskas.

Atėjo televizijos perversmo metas, kai senieji judančio vaizdo perdavimo principai kinta iš esmės. Kinta optinių vaizdų keitimas elektriniais signalais, signalų perdavimo ir priėmimo būdai, nors pagrindiniai vaizdų elektrinių signalų apdorojimo ir tankinimo principai, kurie buvo taikomi nuo televizijos atsiradimo pirmųjų žingsnių, išlieka, taip pat kinta priemonės, kurios padeda tai atlikti – prasideda skaitmeninės televizijos amžius.

Televizijos istorija įdomi tuo, kad vaizdams perduoti technika buvo pritaikyta prie žmogaus akies savybių. Jau kino atradimas parodė, kad jei ant sienos suprojektuoti skirtingi nejudantys vaizdai bus greitai keičiami, tai žmogaus akyse susidarys judančio vaizdo iliuzija. Televizijai reikėjo dar daugiau: tą vieną vaizdą dar susmulkinti iki smulkučių dalelių, kurias tam tikra tvarka būtų galima paeiliui paversti elektriniu signalu ir toliau perduoti iki žiūrovo.

Iš pradžių vaizdas turėjo tik juodą ir baltą spalvas. Geresnės kokybės vaizdui perduoti pradėjo nebeužtekti įprastų radijo stočių dažnių intervalų, skirtų garsui perduoti. Atsirado įvairių standartų, nusakančių televizijos vaizdų parametrus: vienuose užteko vaizdą skaidyti į 405 eilučių, kituose reikėjo 625 eilučių, dar kituose – 819 eilučių. Kiekvieną eilutę turėjo sudaryti taškų skaičius, artimas eilučių skaičiui. Per sekundę perduodamų vaizdų skaičius buvo 60 ar 50. Visa tai įvertinus, pasirodė, kad vienai vaizdo programai perduoti reikia nuo 5 MHz iki 8 MHz dažnio intervalo. Taigi teko didinti dažnius, plėsti dažnių juostas vaizdams perduoti.

Atsiradus poreikiui perduoti dar ir spalvas, prireikė spalvų signalus įterpti į televiziniam signalui skirtą dažnių juostą. Ši problema buvo išspręsta vėl įvertinus akies savybę – akiai būdinga mažesnė skiriamoji geba spalvoms negu nespalvotam vaizdui – ir šiuolaikinės radiotechnikos galimybes kitaip nei nespalvotą vaizdą moduliuoti virpesį, skirtą spalvai perduoti. Buvo sukurtos kelios spalvotosios televizijos sistemos, apie kurias turbūt daug kas girdėję – tai amerikietiškoji NTSC, prancūzų SECAM ir vokiečių PAL. Plečiantis televizijos programų pasiūlai pradėjo trūkti dažnių, todėl juos reikėjo skirstyti taip, kad viena stotis netrukdytų kitai, o tai kliudė televizijos plėtrai. Buvo pastebėta, kad aprašomos analoginės sistemos energiškai neišnaudoja skirtos dažnių juostos, o taikant šiuolaikinius signalų skaitmeninės moduliacijos būdus galima to išvengti.

Prasidėjo skaitmeninės televizijos era. Skaitmeninės televizijos principai leido viename televizijos kanale, skirtame analoginei televizijai, sutalpinti, pavyzdžiui, aštuonias tos pačios kokybės skaitmenines programas. Be to, skaitmeninius signalus šiuolaikinėmis priemonėmis lengva užkoduoti, todėl prasidėjo intensyvi prekyba televizijos vaizdais.

Plačiau – habil. dr. prof. Prano Juozo Žilinsko tinklaraštyje.