Du 2011 metų Prezidento Antano Smetonos stipendininkus – rusų filologijos antro kurso magistrantę Ingą Mitunevičiūtę ir lietuvių filologijos bakalauro studijų ketvirtakursį Tomą Taškauską sieja ne tik studijos tame pačiame fakultete ar garbingas įvertinimas. Inga ir Tomas buvo pasirinkę kitas specialybes, tačiau metė mokslus ir įstojo ten, kur labiau traukė širdis. Pasirinkę studijuoti kalbas abu atrado dominančias sritis, atskleidė savo kūrybinius sugebėjimus ir ieško savęs toliau augdami bei tobulėdami. Kalbamės su jais apie stipendiją, mokslo veiklą, įdomius užsiėmimus ir ateities perspektyvas.

Inga Mitunevičiūtė: „Jeigu esi savo vietoje, tuomet tikrai gali daug pasiekti“

Inga, papasakok apie savo studijas, darbus ir veiklą, kuria domiesi.

Studijuoju rusų filologiją, domiuosi Lietuvos ir Rusijos ryšiais – ieškau tautų bendrumo bruožų kalbos, literatūros atžvilgiu. Manau, kad išsirinkau įdomią, bet probleminę sritį. Lietuvos ir Rusijos santykiai gana komplikuoti, todėl kultūrinių ir literatūrinių ryšių ieškojimas gali panaikinti senus stereotipus, fobijas.Kita sritis, kuria domiuosi, – tai vertimai. Bandžiau daryti tokį eksperimentą – išverčiau lingvistinių pasakaičių ciklą. Tai yra pasakos, parašytos išgalvota kalba, kuri yra sudaryta kurios nors kalbos pagrindu. Čia man buvo iššūkis: nors šie rašmenys pagrįsti rusų kalba, tačiau iš esmės jie neegzistuoja realybėje, todėl manoma, kad jų išversti nėra galimybės. Susidomėjau šiuo darbu, išnagrinėjau dėsnius, pagal kuriuos šita kalba sukurta, ir pabandžiau sukurti tokią pat netikrą, išgalvotą lietuvių kalbą. Taigi tokie eksperimentiniai kalbos žaidimai mane labai žavi, net straipsnį apie tai parašiau, jis buvo publikuotas.

Pastaruoju metu domiuosi vaikų literatūra, manau, kad užsiimsiu šia veikla rimčiau. Tyrinėju vaikiškumo sąvoką – ką reiškia vaikiškumas, kaip jis pasireiškia rašytojų kūryboje, jų elgesyje, kokių kyla problemų, nesusipratimų ir pan. Ši tema apima ne vien filologijos mokslą, čia gana daug psichologinių niuansų.

Ar sunkiai dirbi, kad pasiektum aukštų rezultatų?

Taip, visiems, kurie stengiasi mokytis, yra sunku. Bet tai natūralu – sunku turi būti, kitaip nebus jokio stimulo augti ir tobulėti. Mane sunkumas skatina dirbti ir gilintis daugiau – jei ko nors nesuprantu, galiu skaityti dešimt kartų, kol suvoksiu. Tai yra iššūkis, azartas, įrodymas sau, kad aš galiu.

Tai sutinki, kad geriausias gali būti tik tada, kai atrandi sritį, kuri domina, traukia ir yra sava?

Taip, būtent. Galiu papasakoti savo karčią studijų patirtį. Po mokyklos buvau įstojusi į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir ten mokiausi beveik metus, bet supratau, kad tai nėra mano dalykas ir aš ten netinku. Todėl mečiau ir įstojau į Filologijos fakultetą. Suvokiau, kad studijuodama sau netinkantį dalyką būsiu tik „varžtelis“ sistemoje ir neišsiskirsiu iš kitų. O jeigu esi savo vietoje, tuomet tikrai gali daug pasiekti.

Ką planuoji veikti baigusi magistrantūrą?

Dar gerai nežinau, bet jei viskas seksis, galbūt mokysiuosi toliau – sieksiu daktaro laipsnio. Universitetas man jau tapo antraisiais namais, keista būtų nustoti mokytis. Tiesiog iš inercijos žengiu į priekį.

Ką manai apie prezidentinių stipendijų idėją? Ar tai geras paskatinimas studentams?

Žinoma. Stipendija ne tik puikus stimulas mokytis. Tai atsakas tiems, kurie skundžiasi, kad labai sunku gyventi. Jeigu išbandei visas įmanomas galimybes ir vis vien nesiseka, tada skųstis yra normalu. Tačiau daugelis piktinasi blogu gyvenimu, nors nesistengia nieko pakeisti. Reikia nebijoti naujovių ir drąsiai dalyvauti visur, kur tik įmanoma.

Tomas Taškauskas: „Kiekvienas turi savą gero mokymosi receptą“

Tomai, kodėl nusprendei pretenduoti į stipendiją?

Sužinojau apie stipendiją perskaitęs VU naujienų skiltį, pagalvojau, kad papildomi pinigai studentui niekada nepakenks, be to, pamačiau, kad atitinku reikalavimus – mano studijų rezultatai geri ir esu šį tą nuveikęs laisvu nuo studijų metu.

Papasakok plačiau apie savo veiklą.

Mano veikla – kūrybinė. Dalyvauju jaunųjų literatų veikloje, mano kūryba yra publikuojama. Daugiausia kuriu poeziją. Nuo 2007 m. mano publikacijos skelbiamos kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“, „Kultūros barai“, „Ateitis“). Leidiniuose pasirodė ir originalios kūrybos, ir vertimų, kadangi dar viena mano veiklos sritis – tai vertimai iš prancūzų kalbos. 2006 m. buvau apdovanotas VPU „Literatūrinio pavasario“ prizu. Eilėraščiai spausdinti 2008 m. „Poezijos pavasario“ almanache. 2008 m. „Versus aureus“ leidykla išleido mano pirmąjį „Debiutų“ serijos poezijos rinkinį – „Audrapaukščio monologas“. Taip pat dalyvauju įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Pernai vykusiame festivalyje „Poezijos pavasaris“ patekau į ekipą su Viktorija Daujotyte. Kita sritis, kuria šiek tiek domiuosi, – žiniasklaida. Neseniai pradėjau dirbti internetinėje žiniasklaidoje – techniškai prižiūriu naujienų tinklalapį. Esu paruošęs laidą apie Bronių Krivicką radijo stočiai „Marijos radijas“. Šiek tiek užsiimu renginių organizavimu universitete. Taigi neapsiriboju vien menine veikla.

Koks tavo gero mokymosi ir sėkmingų rezultatų receptas?

Manau, kad receptas kiekvienam yra individualus. Visų pirma, aš užsiimu „nesąžininga“ konkurencija, nes prieš tai trejus metus studijavau istoriją Vilniaus universitete. Taigi akademinis gyvenimas ir studijų sistema man gerai pažįstami, todėl daug kas yra lengviau. Stoti tuomet į filologiją mane sustabdė mintis, kad būsiu užgožtas kaip menininkas, o istorijos studijos pagal mano prioritetų skalę buvo antroje vietoje. Džiaugiuosi perstojęs, nes studijuojamoje programoje pasirinkau artimą dalyką – literatūros atšaką.

Tai turbūt nepasirinksi pedagogo kelio?

Kodėl ne? Kaip tik neseniai atlikau pedagoginę praktiką Pasvalyje. Nuo pat mokyklos baigimo mane yra apėmusi viena mintis – mokyti, mokyti, mokyti… Dar turiu šiek tiek laiko apsispręsti, nenoriu priimti skubotų sprendimų, nes mokytojo darbas nėra lengvas, bet vis dėlto labai įdomus. Mano lietuvių kalbos mokytoja yra pasakiusi: „Pirmus penkerius metus mokaisi mokyti, vėliau taip pat mokaisi, bet nebe taip intensyviai.“

Protingi, veiklūs ir įdomūs žmonės visada bus pastebėti, tačiau svarbiausia, kad jie nestovi vietoje ir nelaukia, kol „kalnas ateis pas Mahometą“. Toks veiklumas galėtų įkvėpti studentus ieškoti sau artimos srities, atradus – daug dirbti, o tada galbūt pretenduoti į jau aštuonioliktąją prezidentinę stipendiją šiais metais.

Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtos trijų Lietuvos prezidentų – Antano Smetonos, Kazio Griniaus ir Aleksandro Stulginskio – vardinės stipendijos įteikiamos studentams, daugiausia pasiekusiems humanitarinių, socialinių mokslų, menų studijų, biomedicinos ir fizinių bei technologijos mokslų srityse.

Planuojama, kad nuo 2012 metų Lietuvos studentai galės pretenduoti nebe į trijų buvusių prezidentų, bet į penkių prezidentų stipendijas. Be Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus stipendijų bus mokamos Jono Žemaičio ir Algirdo Mykolo Brazausko stipendijos. Penkias vardines J. Žemaičio stipendijas gaus technologijos mokslų studijų srities studentai, penkias vardines A. M. Brazausko – socialinius mokslus pasirinkę jaunuoliai. Tai numatantį Vyriausybės nutarimo projektą parengė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).

2011 m. Lietuvos Respublikos prezidentų vardines stipendijas laimėjo 12 Vilniaus universiteto studentų.