Pačiame vasaros viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje buvo atidaryta paroda teisininko, literatūros tyrinėtojo ir ilgamečio bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau (1919-2005) 90-mečiui pažymėti.

Turiningoje ir prasmingoje J. Tornau biografijoje išskirtini keturi darbo ir veiklos etapai – laikraščio „Tiesa“ atsakingasis sekretorius (1947-1952), Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vedėjas ir vyriausiasis redaktorius (1952-1963), žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ atsakingasis sekretorius (1962-1968) ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius (1968-1985). Į parodos atidarymą susirinko daug garbaus amžiaus žmonių, bendradarbių iš visų J. Tornau darbaviečių, kolegų, bendraminčių, pažįstamų ir kaimynų. Visus sužavėjo išsamus ir nuoširdus J. Tornau nuo vaikystės pažinojusios klasės draugės Vaclovos Martinėnienės pasakojimas. Artimas J. Tornau šeimos draugas R. Skeivys, dailininkas prof. L. Katinas, literatūrologas dr. J. Mališauskas, V. Korkutis ir kiti kalbėjo apie J. Tornau siekius, charakterio tvirtumą, aštroką būdą, sėkmes ir nesėkmes, apie sekmadieninius šeimos pėsčiųjų žygius po Vilniaus apylinkes, veiklą teniso klube Vilniuje, fotografijos pomėgį. Apie geranorišką pagalbą žmonėms. Pasirodo, kad daugelis netgi senų, ilgą laiką kartu dirbusių jo bendradarbių direktorių pažinojome labai vienpusiškai, tik iš darbo bibliotekoje. O bibliotekoje J. Tornau dirbo 17 metų. Būtent šis laikotarpis plačiausiai ir buvo atspindėtas jubiliejinėje parodoje.

J. Tornau darbo bibliotekoje metais buvo pakeista bibliotekos struktūra, išplėstas mokslinės ir užsieninės literatūros, meno albumų ir rankraščių komplektavimas, pertvarkytas bibliotekos katalogas, organizuotas generalinio katalogo sudarymas. Buvo tobulinami knygų tvarkymo metodai ir procesai, skyrių darbo kryptys. Daug dėmesio jis skyrė bibliotekos darbuotojų kvalifikacijai, tiriamajam ir leidybiniam darbui, tarptautiniams knygų mainams. Direktorius nuoširdžiai rūpinosi kultūros paveldo išsaugojimu: jo dėka, kad būtų likviduota gaisrų padaryta žala, kad bibliotekos rečiausios knygos, rankraščiai ir unikalūs kartografijos rinkiniai būtų tinkamai saugomi ir laiku restauruojami, bibliotekoje buvo įkurtas Restauravimo skyrius. 1969 m. jo iniciatyva, pratęsiant bibliotekos tradiciją kaupti ir saugoti grafikos darbus, graviūras, ekslibrisus, piešinius ir eskizus, leidinius apie knygos meną, buvo įsteigtas Grafikos kabinetas. Dideli J. Tornau nuopelnai tinkamai pasiruošiant sutikti VU bibliotekos 400 metų jubiliejų, plačiai po pasaulį išgarsinusį senosios bibliotekos vardą, organizuojant bibliotekos priestato statybą ir įrengimą (1970) bei senųjų universiteto pastatų rekonstrukciją ir pritaikymą bibliotekos knygų saugykloms. J. Tornau paskelbė straipsnių literatūros, kultūros istorijos, bibliotekų darbo klausimais.

Išėjus į užtarnautą poilsį, atsiradus daugiau laiko kūrybai ir ne tarnybinių raštų rašymui, vienas po kito A. Telšio slapyvardžiu pasirodė istoriniai nuotykių romanai „Žveng žirgelis“ (I-II d., 1985, 1986), „Tarška barška pentinėliai“ (1990).

Ir toliau J. Tornau nepamiršo bibliotekos – užeidavo, aplankydavo restauratorius, Grafikos kabinetą, domėdavosi rankraštyno problemomis, pabrėždavo, kad reikia rūpintis universiteto mokslininkų archyvais – kaupti ir saugoti, kad jie išliktų ir būtų prieinami būsimų kartų mokslininkams.

Didelį J. Tornau ir jo šeimos archyvą dukra Rasa perdavė Vilniaus universiteto bibliotekai. Rankraščių skyriuje bus sudarytas J. Tornau asmeninis fondas, kuriame, be asmeninių dokumentų, yra tikrai įdomių dokumentų Lietuvos kultūros tyrinėjimams. Perduotame archyve daug nuotraukų: keliaudamas po Lietuvą, J. Tornau fotografavo Lietuvos peizažus, Žemaitijos ir Aukštaitijos miestelius, kaimus, ežerus, upelius, mažąją architektūrą, lankėsi Mažojoje Lietuvoje ir Oskaro Milašiaus gimtoje Čerėjoje… Fotoaparatas buvo nuolatinis jo palydovas laisvomis valandomis klajojant po Vilnių. Fotografijose, J. Tornau žodžiais tariant, atsispindi tikrasis nepraustas ir nešukuotas Vilnius, žmonės, įvykiai, kasdieniai miesto vaizdai.

J. Tornau archyvas ir didelis jo sukauptų grafikos darbų rinkinys bibliotekoje – tarsi simbolinis visų gerbiamo direktoriaus sugrįžimas į biblioteką, o ši paroda – jo išugdytų bendradarbių pagarbos ženklas, nusipelniusio bibliotekai ir Lietuvai žmogaus pristatymas visuomenei.