Vasario 10 d. Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro organizuotame seminare pristatyta naujausia VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėjos prof. Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“. Praėjusių metų gruodžio mėnesį pasirodžiusi knyga atskleidžia tai, apie ką, autorės manymu, visuomenė nelinkusi kalbėti ir analizuoti – praėjusiame šimtmetyje lietuvių tautos patirtų traumų padarinius dabartinėje visuomenėje.

Ilgą laiką savižudybių problemas tyrusi ir psichologinių sunkumų bei emocinių sutrikimų turinčius žmones konsultavusi profesorė yra ir knygų „Aš myliu kiekvieną vaiką“, „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“, „Savižudybių prevencijos idėjos“, „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai“, taip pat keleto psichologijos vadovėlių autorė ir bendraautorė. Jau nuo 1998 m. profesorė ėmė brandinti idėjas tirti ne tik atskiro žmogaus, o ir visos lietuvių tautos psichologiją, siekiant įsitikinti ir įrodyti, kad XX a. patirtų represijų padariniai yra ilgalaikiai ir jaučiami iki šiol. Pačiai autorei atrodo, kad tyrinėti ir bandyti perprasti tautos psichologiją sudėtingiau nei vieno konkretaus žmogaus – tenka atsakingiau ir kruopščiau daryti išvadas, apibendrinti.

Kaip gyvena tie žmonės?

„Lig šiol tyrimų apie sovietinio režimo traumas beveik nebuvo, nes komunistinė ideologija, skirtingai nei nacistinė, vis dar nėra pasmerkta tarptautinės bendruomenės ir nepripažinta nusikaltusi. Žinoma, kad maždaug 33 proc. Lietuvos gyventojų buvo nužudyti, patyrė politines represijas arba emigravo 1940-1953 m. laikotarpiu. Žuvusių partizanų kūnų, numestų „atpažinti“ gyvenvietės aikštėje, ar kitokios fotografijos sukrečia beveik kiekvieną. Tad kaip turėjo ir turi gyventi žmonės, kurie tai matė savo akimis ir kurie užaugo matydami tokius vaizdus? Lietuvoje yra labai daug psichologiškai traumuotų žmonių ir tos traumos ilgalaikės. Kodėl dabar tai nėra įdomu specialistams? Juk holokausto aukų traumoms visame pasaulyje buvo ir yra skiriama daug dėmesio.“ Tokiomis mintimis pristatymo pradžioje dalijosi knygos autorė. Noras iškelti šiuos klausimus ir aptarti ne vien su psichologais, bet ir su kitų specialybių atstovais ir buvo akstinas autorei imtis tyrimo, o vėliau ir parašyti knygą.

Padariniai jaučiami iki šiol

Naujojoje knygoje aprašyti tyrimai patvirtino autorės nuostatas: sunkus ilgalaikis traumavimas sukelia sunkius ilgalaikius padarinius, kurie jaučiami iki šiol. Tai masinio savęs žlugdymo paplitimas (alkoholizmas, savižudybės, smurtas), sveikatos sutrikimai, psichologinės problemos – didelis pažeidžiamumas, jautrumas, moralinės traumos. Kaip dar vieną padarinį autorė įvardijo ir žmonių nenorą pasakoti, prisiminti. O kalbėti, anot autorės, būtina, nes tik taip įmanoma sumažinti tų padarinių, kurie šitaip ryškiai matyti mūsų dabartinėje visuomenėje, mastą.

Apie tai reikia kalbėti

Pristatyme dalyvavo profesorės kolegos, buvę studentai, taip pat žmonės, užaugę šeimose, kurios tiesiogiai patyrė sovietinio režimo baisumus. Seminaro dalyviai pažėrė autorei klausimų, pasidalijo savo pačių apmąstymais ir negailėjo padėkos žodžių. Jie sutiko su autorės nuomone, kad šia tema reikia kalbėti, diskutuoti, o iki šiol tai buvo daroma per mažai.