VU ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Aleksandras Laucevičius tapo 2009 m. rektoriaus mokslo premijos laureatu. Profesorius gerai žinomas ne tik universiteto bendruomenėje, bet ir tarp Lietuvos ir užsienio kardiologų, pelnė nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, parengė daug kardiologijos srities mokslinių straipsnių ir pranešimų tarptautinėse konferencijose. Profesorius labai užsiėmęs, turi daugybę pareigų, skiria daug dėmesio ligoniams, yra universiteto Senato narys, bet laiko pokalbiui pavyko rasti.

Kodėl pasirinkote kardiologiją? Ar tai buvo tėvo įtaka?

Pasirinkti galėjau kardiologiją arba gastroenterologiją. Pasirinkau kardiologiją, nes labai tikėjausi, kad galėsiu dirbti probleminėje laboratorijoje Antakalnio klinikose pas prof. A. Marcinkevičių. Apgyniau disertaciją dar dirbdamas Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ir Eksperimentinės klinikinės medicinos institute, bet tema buvo skirta kardiologijai. O kai apsigyniau, mano svajonė išsipildė – patekau pas prof. A. Marcinkevičių.

Ar galima Jus vadinti medikų dinastijos atstovu? Jūsų tėvas taip pat dirbo VU Medicinos fakultete. O vaikai ar tęs šeimos tradiciją?

Taip, dvi mano dukros pasuko į  mediciną. Viena jau baigusi studijas, studijavo dermatologiją, kita mokosi antrame Medicinos fakulteto kurse. Tradicija tęsiama, tai jau bus trečioji karta. Galima būtų sakyti net ketvirta, net tėvo senelis buvo felčeris.

Ar niekad nesigailėjote pasirinkęs kardiologiją?

Tikrai ne. Niekada nesigailėjau. Galbūt galėjau rinktis ką nors kita, ne mediciną. Bet jei jau pasirinkčiau mediciną, tai rinkčiausi ir vėl tik kardiologiją.

Kardiologija visuomet buvo labiau pažengusi. Lietuvos kardiologai, kardiochirurgai buvo gerai žinomi ir sovietmečiu. Dabar jau ir kitos medicinos sritys pasitempė, bet anksčiau kardiologai labai išsiskyrė iš kitų. Kardiologai ir dabar labai sparčiai juda į priekį. Turime du projektus, kurie gerokai keičia kardiologijos situaciją. Viename jų, jau užbaigtame, ir man teko dalyvauti ir prisidėti prie jo kūrimo strategijos. Tai projektas, sutvarkęs visos Rytų Lietuvos kardiologijos infrastruktūrą rajonuose.  Šio projekto tęsinys – Vakarų ir Centrinės Lietuvos kardiologijos  projektas. Manau, kad 2012–2013 m. kardiologija Lietuvoje niekuo nesiskirs nuo kardiologijos Švedijoje ar Vokietijoje.

Kas Jums Jūsų darbe sunkiausia?Esate VU ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius jau antrą kadenciją. Jums, kaip medikui, administracinis darbas nėra svetimas?

Sunkiausia viską suderinti. Manau, kad savo gyvenimo kelią baigsiu kaip kardiologas, o ne kaip administratorius. Mėginu nepamiršti kardiologijos, nors administracinis darbas, didžiulės ligoninės reikalai atima labai daug laiko ir jėgų. Administracinis darbas man nėra svetimas. Pradėjau jį dirbti nuo 1989 m., kai kūrėme universiteto ligoninę, rezidentūrą. Paskui 9 metus dirbau Medicinos fakulteto prodekanu klinikiniams reikalams. Taigi, kai daktaras A. Vinkus nusprendė pasukti diplomato keliu, jis man ir pasiūlė tapti direktoriumi. Pritarus fakultetui ir rektoratui tarsi buvau komandiruotas tapti ligoninės direktoriumi.

Vadovauti didelei ligoninei nėra paprasta. Reikia geros komandos, reikia motyvuoti komandą, o tai sudėtinga, nes nuolat vyksta permainos. Man pasisekė, kad kaip palikimą gavau neblogą komandą, dar įtraukėme naujų žmonių, nes atsirado papildomų sričių, reikėjo rašyti projektus, atsirado naujų vadybos niuansų. Gerai komandai galima suteikti daugiau savarankiškumo, nereikalaujant atsiskaityti už kiekvieną smulkmeną.

Nelengva suderinti administratoriaus ir gydytojo darbą. Be to, turiu ir kitų pareigų. Priklausau Lietuvos kardiologų draugijos, Lietuvos širdies asociacijos valdybai, esu Lietuvos  hipertenzijos draugijos prezidentas.

Kokius matote pasikeitimus medicinoje pastaraisiais metais?

Pasikeitimai didžiuliai. Susitvarkė infrastruktūra. Mūsų naudojama įranga dabar nebesiskiria nuo Vakarų Europoje naudojamos. Visai pasikeitė vaistų arsenalas. Turime pakankamai vienkartinių priemonių. Mūsų gydytojai pakankamai gerai parengti ir gali įsidarbinti visame pasaulyje. Na, buitis dar šlubuoja, bet pagrindo dideliam pesimizmui nėra. Jei valdžia turėtų stabilesnį planą, ką daryti, ir jei būtų perimamumas keičiantis valdžiai, būtų daug geriau. Reikia dar padaryti keletą žingsnių: įgyvendinti kelių lygių draudimą, optimizuoti įstaigų tinklą, sutvarkyti pacientų ir gydytojų buitį, kad geri profesionalai nebėgtų uždarbiauti į užsienį.

Ką patartumėte tiems, kas dabar renkasi mediko profesiją? Studijos VU? Kardiologija?

Patarčiau blaiviai įvertinti situaciją dėl įsidarbinimo Lietuvoje. Reikalingų specialistų skaičius nėra begalinis. Antra, pasirenkant specialybę pasižiūrėti, ar baigus ją bus kartų kaita, nes jei dirba jauni, neseniai mokslus baigę specialistai, tai gali negauti norimų darbo vietų, gali tekti išvažiuoti ar palūkėti. Todėl reikia blaiviai įvertinti situaciją. Manau, tikrai verta studijuoti mediciną Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Tai puikios tradicijos, demokratiška atmosfera, sena ir žinoma mokykla.

Kas jums yra Vilniaus universitetas?

Esu vilnietis, Vilniuje gimiau ir visą laiką čia gyvenau. Taigi esu Vilniaus patriotas, o Vilniaus universitetas – neatsiejama Vilniaus dalis. Daugybę metų dirbu VU ir nelabai įsivaizduoju  gyvenimo ir pažangos be jo. Nežinau, kaip galėtum būti reikalingas ir ko nors pasiekti nebūdamas universiteto bendrijos nariu.

Kaip įsivaizduojate VU po 50–100 metų?

Manau, jis bus kiek paprasčiau valdomas, nebus centralizuotas, galės geriau atsiskleisti vadybinę gyslelę turintys žmonės. Matyt, bus daugiau konsorciumų tarp įvairių įstaigų, neužsidarysime savyje, ieškosime ryšių su kaimynais. Bus daugiau tarptautinio bendradarbiavimo, Vilniaus universitetas – patraukli vieta studijuoti užsieniečiams. Manau, bus daug tarptautinių mokslo projektų.