Šių metų pradžioje išleista Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininko prof. Andriaus Vaišnio monografija „Žurnalistikos potvynis: Lietuvos žiniasklaidos sistemos kaita, 1986–1990“. Šioje knygoje profesorius nagrinėja, kaip iro komunistinis žiniasklaidos modelis kintant jo priemonių turiniui ir darbuotojų požiūriams vienu iš radikaliausios transformacijos laikotarpių – 1986–1990 m. Remdamasis medijų turinio analize, archyvinių fondų dokumentais, mokslininkas bando atsakyti į pamatinį klausimą, kodėl Atgimimo metais pakilus žurnalistikos bangai buvusios propagandinės sistemos dalyviai gebėjo visiškai pakeisti turinį ir, jai atslūgus, išlikti naujomis aplinkybėmis.

Kaip atrodė sovietinė žiniasklaidos sistema ir kaip ji funkcionavo?

Kadangi „masinės informacijos ir propagandos priemonių“ sistema buvo sukurta pagal vienos valdymo jėgos – Komunistų partijos struktūrinį modelį, kad kiekvieno teritorinio lygmens žiniasklaidos priemonę tiesiogiai prižiūrėtų atitinkamas struktūrinis vienetas – komitetas, ji aprėpė visą SSRS teritoriją pagal socialines grupes, kalbas ir profesinius interesus. Tačiau vienoda priežiūra, grįsta ideologiškai formaliais štampais, būtų buvusi nepakankama neįvertinus dar dviejų veiksnių – visuotinės cenzūros ir agentūros. SSRS santvarka rėmėsi didžiuoju išsigalvojimu – Paslapties saugojimu: tai buvo ne tik teisės aktais apibrėžtas procesas, kurį prižiūrėjo Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba, bet ir moralinio smurto išraiška, skatinanti savicenzūrą, saviapgaulę, prisitaikymą, politinės kritikos baimę. Manau, tai tiesiogiai žmogaus sąmonę žalojantis veiksnys.

O apie KGB žaismą su spaudos darbuotojais anksčiau žinojau tik iš intelektualų, pasakodavusių per radiją „Svoboda“ („Laisvė“) susidūrimus su šia kontora; rašydamas knygą jau įsitikinau, kai skaičiau archyvinius dokumentus, kurie liudija, kad KGB nepriklausomai nuo laikraščio pavaldumo atitinkamam Komunistų partijos komitetui ar net CK biurui redakcijose turėjo agentus manipuliaciniams tekstams rengti pagal atitinkamos KGB valdybos nurodymą. Tai itin profesionaliai ir kūrybiškai daryti darbai. Nors tik dabar, ieškodamas medžiagos, pirmą kartą atsidūriau buvusiuose KGB rūmuose, kur yra ši Ypatingojo archyvo dalis, net ir 30 metų senumo dokumentų skaitymas palieka slogų įspūdį apie sistemos funkcionavimą. Net Sąjūdžio metais ji neatrodė tokia daugialypė. Kita vertus, informacijos siekęs gyventojas turėjo tam tikrą pasirinkimą – jis galėdavo įvairiomis kalbomis pasiklausyti užsienio radijo stočių, priklausomai nuo to, kurios laidos būdavo rečiau ar silpniau slopinamos.

Kiek laisvi ar suvaržyti žurnalistai buvo sovietmečiu?

Žurnalistų sąjunga vienijo žmones, dirbusius toje masinės informacijos ir propagandos priemonių sistemoje, kuri turėjo daug žanrinių raiškų. Kai kurios raiškos teikė galimybę pasakyti kiek daugiau, pavyzdžiui, kino filmo recenzija. Bet šiukštu nė vienas žurnalistas negali drįsti nusitaikyti į komunistinę vadovybę. Pati sąjunga skyrėsi nuo kitų vadinamųjų kūrybinių sąjungų (Rašytojų, Kompozitorių) tuo, kad etatinis korespondento, redaktoriaus darbas sistemoje ir teikė teisę būti Sąjungos nariu. Bet nei Sąjunga, nei kuris redaktorius nebūtų galėję apginti nė vieno asmens, kuris pakritikuotų režimą. Antai taip nutiko su Gintautu Iešmantu – jis buvo išsviestas iš dienraščio. Žinoma, žurnalistai sužinodavo daug ir pirmi, bet skelbti jie privalėdavo tiek, kiek leidžia SSKP CK, o paskui atitinkamai – LKP CK.

Turinio analizė rodytų skirtingą kūrybiškumo ir atvirumo sampratą – nelygu sovietmečio laikotarpis: stalinizmas, „atšilimas“, brežnevizmas, „perestrojka“. Tačiau dokumentai rodo, kad žurnalistas iš tikrųjų, o ne teoriškai buvo traktuojamas kaip „partijos parankinis“. Ir galiausiai reikia priminti, jog kiekvieno teritorinio leidinio vyriausiasis redaktorius būdavo partinės nomenklatūros sąraše – tai reiškė ne tik socialinės padėties privilegiją, bet ir dalyvavimą valdant visuomenę.

Kas lėmė pokyčius sovietinėje žurnalistikoje „perestrojkos“ metu?

Pats įdomiausias, fenomenalus „perestrojkos“ reiškinys yra žmogaus transformacija viešojoje erdvėje. Tam, kad minėtoji propagandos sistema pasikeistų, aplinkybes objektyviai turėjo įvertinti patys redaktoriai, žurnalistai. „Perestrojka“, paskelbta ekonomikai pertvarkyti, tų pačių auditorijų buvo pakeista į viešumo instrumentą ir tos auditorijos vertė propagandinę žiniasklaidą keistis. Labai svarbu atsiminti, kad drąsiausieji, kurie jautėsi ne tik užgniaužti, bet ir nebijojo skelbti tiesos, nuolat reikalaudavo užtikrinti žmogaus ir tautos apsisprendimo teises.

Tai ryškiausiai liudija 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingai Rygoje, Taline, Vilniuje, kurių dalyvius bei organizatorius, vaidindama viešumą, valdžia pirmą kartą persekiojo jau po renginio, o ne jo metu. Sovietinė žurnalistika iš pradžių tuos organizatorius šmeižė, bet, visuomenei rodant vis atviresnį nepasitenkinimą valdžios veiksmais, ypač ta vieša isterija dėl istorinės atminties neigimo ir istorijos faktų iškraipymo, pamažu ėmė keisti turinį. Jei nebūtų keitusi – būtų žlugusi.

Kaip „perestrojkos“ metu žiniasklaidoje buvo nušviečiami įvykiai, kurie nepatikdavo oficialiajai valdžiai? Ar žiniasklaidoje buvo vietos socialinei kritikai?

Sovietmečiu negalėjo būti toleruojama tiriamoji žurnalistika, kuri būtų turėjusi domėtis nomenklatūros nusikaltimais ekonomikos, finansų valdymo srityse. Socialinė kritika negalėdavo būti nukreipta aukštesniu – partinės nomenklatūros adresu, užtat plito pašaipa apie „vis dar pasitaikančias negeroves“, už kurias esą buvo atsakinga smulkioji valdininkija. Tai paliudija sovietmečio rašytinė ar vaizdo dokumentinė satyra. Bet „perestrojka“ padrąsina tas „negeroves“, nors ir fragmentiškai, atskleisti kiek plačiau, ir kritiškų publikacijų atsirado tiek apie miliciją, tiek apie sporto funkcionierius. Žinoma, net kai tai publikuojama „Šluotos“ žurnale, nomenklatūra pyksta: pavyzdžiui, prokuroras tiesiogiai kreipiasi į LKP CK reikalaudamas bausti ir vyriausiąjį redaktorių, ir autorių. O žurnalistė, atskleidusi sporto valdininkijos nemokšiškumą, buvo pakviesta aiškintis LKP CK, kuris turėjo pripažinti ją teisią – bet, žinoma, todėl, kad buvo rengiamasi jau daugiapartiniams rinkimams.

Kas darė įtaką žmonių kritiškam požiūriui į to meto propagandinę žiniasklaidą?

Sovietmetis, ypač postalinistinis, ilgainiui verste vertė žmogų skaityti. Knyga, įskaitant klasikinę grožinę literatūrą, daugeliui išsilavinimo siekusių žmonių buvo draugė. Knygynuose nusidriekdavo eilės, kai atveždavo naują, nedideliu tiražu išleistą kūrinį. Taip žmogus galėjo supriešinti kelis vertybinius aspektus: tą iš gerų knygų, formuojamą masinės propagandos ir iš asmeninės patirties. „Spauda meluoja“ yra žodžiai, ištarti Vidurio ir Rytų Europoje dar 1968 m., todėl tereikėjo progos, kad būtų galima perrikiuoti ir persirikiuoti viešosios erdvės žaidėjams. Dešimtmečius ši žiniasklaida nutylėdavo skriaudas, kurias režimas padarė visuomenei, bet kai kurių rajonų spauda po Romo Gudaičio publikacijos „Mes iš sušaudytų dainų krašto“ 1988-aisiais tiesiog pratrūko ir itin įsiutino KGB pirmininką Eismuntą bei šimtus stribų, kurie ėmė rašyti kolektyvinius laiškus į LKP CK.

Ar alternatyvi žiniasklaida buvo prieinama Lietuvos gyventojams? Jeigu taip, kokia ir ar ji buvo plačiai naudojama?

Žinoma – ne. Nors komunikaciniu požiūriu žinią, surašytą „Katalikų bažnyčios kronikoje“, išgabentą slapta į Vakarus ir perskaitytą per Vatikano radiją, galime vertinti kaip prieinamą tuometiniam Lietuvos gyventojui, jeigu jis klausydavosi užsienio stoties. KGB dokumentai rodo, kaip sovietinis saugumas vertino „priešų“, „ekstremistų“, „buržuazinių nacionalistų“ ir „kosmopolitų“ informaciją ir kaip kūrė metodus susekti ne tik skleidėjus, bet ir apskritai kritiškai nusiteikusius žmones. Iš KGB dokumentų galima susidaryti įspūdį, kad vis dėlto buvo „daug“ klausytojų, tačiau nėra aišku, kiek.

Kaip kito žurnalistų vaidmuo prasidėjus „perestrojkai“, Sąjūdžio metu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Tada ir prasideda spaudos „potvynis“: greta minėtos masinės informacijos ir propagandos sistemos atsirandanti Sąjūdžio spauda verčia pačią sistemą įsivertinti. Antai jaunas sovietinės ELTA korespondentas Virgaudas Gudas 1988 m. tiesiai šviesiai klausia direktoriaus, kodėl ELTA dezinformuojančią informaciją pateikia kaip savo nuomonę.

Pokyčių metas kupinas paradoksaliausių sprendimų: dienraštis „Tiesa“, vos tik sulaukęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės raginimo jo neskaityti, padaro interviu su iki tol jo puslapiuose niekintos Katalikų bažnytinės provincijos hierarchu apie dvasinių vertybių prioritetą. Ir aukštas Bažnyčios tarnas pasirodo besąs konformistas, jei jau tą interviu duoda. Vis dėlto ne mums kaltinti Bažnyčią konformizmu. Mat reikšmingiausias juridinis sprendimas buvo 1990-aisiais, kai, likus mėnesiui iki Nepriklausomybės, buvo priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, nors veikęs tik 6 metus, bet iš tikrųjų nulėmęs Lietuvos žiniasklaidos modelį ir ypač žurnalisto statusą dešimtmečiams.

Pirma, juo cenzūros įstaiga buvo pertvarkyta į spaudos kontrolės įstaigą – išradingas „apskritojo stalo“ žaidimas, kai cenzoriai iš dalies liko sistemoje. O antra – žurnalistas tuo įstatymu apibrėžtas tik kaip asmuo, renkantis visuomenei reikšmingą informaciją. Ir kur liko jo profesinės teisės bei santykis su darbdaviu? Ir kokie jam keltini profesiniai reikalavimai? Paaiškėjo, kad žurnalistu gali būti bet kas, nes tai naudinga naujam darbdaviui. Taigi žinome, kad vėliau stambiausiose žiniasklaidos priemonėse žurnalistams ir nepavyko sukurti profesinių sąjungų – įstatymų leidėjas rasdavo atsakymą, kad esą patys tokį įstatymą parašėte, nors tai ne visai teisinga. Na, tikrai, projektas buvo derintas su LSSR žurnalistų sąjunga.

Trečia – tas, kaip ir 1996-ųjų, įstatymas niekaip nederėjo su švietimo sistemą reglamentuojančiais įstatymais, todėl informacinis raštingumas liko pačios visuomenės reikalas. Be to, partijų įvairovė ilgainiui taip pat tapo mitinė, nes jos buvo ir tebėra praradusios teisę leisti laikraštį (leisti – o ne pirkti), kad žiniasklaidos rinkoje dalyvautų kaip skaidrūs juridiniai asmenys, kurie buria žmones pagal įsitikinimus. Tai iš esmės iškreipia politinės komunikacijos dalyvių atsakomybę. Ką gi, įstatymų leidėjas dažniausiai trokšta būti matomas, todėl jį lengva „paimti“ – pakanka dažniau parodyti ekrane ir jis jau nekels iniciatyvos sustiprinti žurnalistikos, o ne jos savininko vaidmenį. Tik skaitmeninio amžiaus virsmas, prasidėjęs prieš 20 metų, mus „išgelbėjo“ nuo dviejų dienraščių dominavimo – ne įstatymų leidėjas.

Kaip sekėsi SSRS laikų žurnalistams integruotis į naują žiniasklaidos modelį Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Taigi puikiai. Kas pakeitė pažiūras – iš šmeižiko tapo buvusių disidentų liaupsintoju, o kas iš redaktoriaus – savininku. Tiek paskelbus 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo organizatorius triuškinantį straipsnį, tiek vėliau suteikus jiems žodį, autoriui buvo galima tapti palyginti populiariu viešosios erdvės dalyviu. Ir ne todėl, kad visuomenės atmintis trumpa, bet todėl, kad Michailas Gorbačiovas, „perestrojkos“ architektas, matydamas, kaip „pavojingai“ kinta visuomenė, pasiūlė per vieną vizitą Vokietijoje tą „apskritojo stalo“ modelį. Tai reiškė, kad reikėtų sutarti, jog galima kalbėti apie tai, kas skauda, bet negalima reikalauti už sukeltą skausmą atsakomybės. Ir Lenkijos komunistų vadovai pirmieji sėkmingai adaptavo tą modelį.

Lietuvos žiniasklaidoje taip pat buvo pranešimų apie tokius nusikaltimus kaip Rainių žudynės ir prokurorai tarsi turėjo ne tik apklausti, bet ir liepti sulaikyti žudikus, gyvenusius Lietuvoje. Bet spauda tada tiek daug nereikalavo, o žudynių organizatoriai galėjo susidėti daiktus ir išvykti. Toks tad persitvarkiusios medijų sistemos „apskritasis stalas“.

Ar kišosi ir kaip kišosi politikai į tuo metu SSRS vykdomas žurnalistikos studijas?

Pirma, žurnalistikos studijos buvo vertinamas kaip prioritetinis minėtai sistemai reikalingų žmonių parengimo uždavinys, todėl ne tik jų turiniui skirdavo daugiau dėmesio, bet ir infrastruktūrai. Pavyzdžiui, pastatas dabartinėje Maironio g. 7 buvo skirtas specialiai žurnalistikos studijoms vykdyti ir tyrimų padaliniams dirbti. Tačiau – kaip ir daug kur anuometinėje visuomenėje – tarp studijų turinio ir tikrovės buvo skirtumas: tai, kas buvo skaitoma tam tikrose paskaitose, nebūtų galėję atsirasti viešose publikacijose. Skirdavosi netgi dalykų pavadinimas ir turinys: tarkime, Broniaus Raguočio „Buržuazinės žurnalistikos istorijoje ir kritikoje“ nebuvo tos „buržuazinės kritikos“.

Antra, dar 1989-aisiais Vilniaus valstybinio universiteto prorektorius prof. Rolandas Pavilionis sudarė darbo grupę visuomenės mokslams ir studijoms pertvarkyti; jau tais pačiais metais nuo rugsėjo 1 d. ši pertvarka atsispindėjo ir žurnalistikos vientisųjų studijų programoje. Trečia, universiteto taryba 1991-aisiais įsteigė Komunikacijos fakultetą ir šios tarybos nutarime buvo įrašytas sprendimas įkurti Žurnalistikos institutą.

Ar šiandieninė žiniasklaida kuo nors primena sovietinę žiniasklaidą?

Turėčiau nusijuokti, kad mes esame toli nuo „Tiesos“, bet yra amžina politikos ir žiniasklaidos ryšių problema. Politika nuolat siekia korumpuoti medijas, ir tai lygiai taip pat problemiška, kaip sovietmečiu korumpuota komunistinė nomenklatūra naudodavosi propagandos priemonių tarnyste.

Kokį vaidmenį žurnalistai atlieka XXI a.?

Jie ir tik jie mums užtikrina viešosios informacijos atranką – net ir tada, kai daro klaidų. Žmogus, apsigyvenęs socialiniuose tinkuose, nei sau, nei jokiai auditorijai nesuteiks žinių įvairovės, nors influenceriai ir bando tokią iliuziją įpiršti. Kita vertus, virtę „projektų visuomene“, nesame linkę lėtai analizuoti to, ką žurnalistika praneša, nes ir pati XXI a. žurnalistika verste verčiama būti tam tikru teminiu projektu.