Pokalbis su filosofu Arvydu Šliogeriu apie dabarties iššūkius Vilniaus universitetui ir naująją jo knygą „Lietuviškosios paraštės“

Visų pirma sveikiname Jus, Profesoriau, su naujųjų mokslo metų pradžia. Su kokiomis mintimis pasitinkate šiuos mokslo metus ir ko norėtumėte palinkėti Vilniaus universiteto, ypač Filosofijos fakulteto, bendruomenei?

Man šie metai – ypatingi, kadangi tai paskutinė mano rugsėjo 1-oji. Kitais metais jau nebebūsiu universiteto profesorius – jeigu ir būsiu, tai profesorius emeritas. Mintys ir linksmos, ir liūdnos. Linksmos, nes nusibodo keturiasdešimt metų skaityti paskaitas. Aš nesu, kaip sakoma, iš prigimties pedagogas. Tačiau kartu ir liūdna: universitetas man jau tapo antraisiais namais. Per universitete praleistus metus neprisimenu nė vieno rimto konflikto, susidūrimo ar intrigų, kurios būtų man palikusios kartėlį, – tai yra stebuklas. Likimas man buvo maloningas, nes patekau tarp nuostabių žmonių, turiu omeny ir sovietmetį, kai Filosofijos katedrai vadovavo profesorius Eugenijus Meškauskas, ir nesenus laikus, kai vedėjas buvo profesorius Evaldas Nekrašas, ir dabartį, kai Filosofijos fakulteto dekanas yra Kęstutis Dubnikas. Labai gera dirbti universitete, o gera todėl, kad susibūrė labai protingų, padorių, laisvų, pakančių, atvirų žmonių grupė ir mūsų fakultete visą laiką tvyrojo laisvės atmosfera, – tikrai neprisimenu jokios bjaurios biurokratinės ar administracinės prievartos. Dar vienas svarbus dalykas – buvo švelniai amortizuojami visokiausi biurokratų sprendimai, ir mes galėjome ramiai atsidėti savo pagrindiniam darbui – filosofijai ir studentams. Taigi norėčiau palinkėti, kad fakultetas ir toliau taip gyventų, turint galvoje tai, kad užgriūva vadinamasis Bolonijos procesas pačiu šlykščiausiu biurokratinio teroro pavidalu, kaip aš vadinu, Kafkos dokumentų pavidalu, kada profesorius vis labiau verčiamas dirbti ne studentams, o biurokratams. Jeigu šitas procesas nebus sustabdytas, universitetas virs grynai biurokratiniu fabriku, imituojančiu ir simuliuojančiu realią veiklą, ir iš esmės bus sunaikintas. Labai tikiuosi – šito nenutiks, bent jau kol fakultete dirba dabartiniai žmonės: kalbant apie fakultetą – dekanas Kęstutis Dubnikas, apie mūsų katedrą – profesorius Marius Povilas Šaulauskas, taip pat žmonės kitose katedrose. Galbūt jie sugebės kažkaip atsilaikyti prieš šitą kafkiškos pilies terorą. Palinkėčiau, kad šitaip ir būtų.

Neseniai publikuota nauja, jau tryliktoji, Jūsų knyga „Lietuviškosios paraštės“. Filosofas Naglis Kardelis knygos pratarmėje teigia, kad „Lietuviškosiose paraštėse“ mes regime visą didingą Jūsų mąstymo panoramą, nors ir atsiveriančią kiek mažesniu masteliu nei didžiuosiuose veikaluose. Ar sutinkate su šiuo Kardelio vertinimu? Ar tai daugiau rinkinys autonomiškų tekstų, kurie gali būti nesunkiai suprasti ir skaitytojui, nežinančiam platesnio ir gilesnio Jūsų filosofijos konteksto? Pavyzdžiui, ypač tokie rinkinio tekstai kaip „Mažvydas ir Lietuva“ arba Vytautui Kavoliui skirtas „Laisvojo šaulio taku“?

Tikiuosi, nepasirodys, kad giriuosi, bet mano raštus gali suprasti ir vidutinio išsilavinimo žmogus. Drįstu teigti, kad aš esu geras stilistas, tai reiškia – rašau paprastai, aiškiai ir suprantamai. Elementariai kalbant, daug reikėjo suvalgyti duonos ir druskos, kad šitai pasiekčiau. Pavyzdžiui, mano pirma knyga „Būtis ir pasaulis“ parašyta dar sunkiu žargonu, bet nuo „Daikto ir meno“, man regis, rašau paprastai ir aiškiai, netgi vaizdingai. Nebent žmogus tingi, nenori skaityti arba mano, kad galima tokį veikalą kaip „Niekis ir Esmas“ suprasti iš kokios nors recenzijos ar perskaičius kokią lyrinę įžangą. Bet kuo čia aš dėtas? Esu ne Hegelis ar Heideggeris – štai jie geriausi žargonistų pavyzdžiai. Tikrai nenoriu sumenkinti nei Hegelio, nei Heideggerio: tai aukščiausio rango mąstytojai, bet norint juos suprasti reikia visų pirma išmokti žargoną, tuo tarpu mano žargonas yra minimalus. Ši rinktinė yra ypač dežargonizuota, nes daugiausia sudaryta iš atsitiktinių, proginių tekstų, skirtų „nemoksliniams“ leidiniams, todėl beveik nėra jokio žargono. Atvirai pasakius, tai rinktinei esu beveik abejingas. Pavyzdžiui, „Daiktą ir meną“ ar „Niekį ir Esmą“ labai mėgstu – tai knygos, atsiradusios po tikrai sunkių gyvenimo akimirkų ir gal todėl iš pačių mano egzistencinių šaknų, iš sielos tamsiojo centro. Grynai formaliai mano knygas galima suskirstyti į du tipus. Pirmas tipas – tai sisteminiai veikalai, ištisinės knygos: „Daiktas ir menas“, „Niekis ir Esmas“, „Alfa ir Omega“, „Filosofijos likimas“. O antras tipas yra tiesiog rinkiniai: tai būtų „Konservatoriaus išpažintis“, „Sietuvos“, „Niekio vardai“, na ir „Lietuviškosios paraštės“. Šios rinktinės tekstai jau buvo publikuoti įvairiuose leidiniuose, pavyzdžiui, tekstas „Tragiškasis herojus“ pirmą kartą spausdintas „Romuvoje“, „Patyrimo link“ – „Problemose“, „Tokia graži, tokia mirtinga“ – „Metuose“. Rinktinėje yra, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nesuderinamų tekstų, tarkim, lengvo stiliaus pokalbis su Augustinu Dainiu, publikuotas „Šiaurės Atėnuose“, ir grynai filosofinis tekstas „Patyrimo link“. Tačiau visą gyvenimą aš mąsčiau vieną mintį, turėjau pamatinę intuiciją, kurią galiu nusakyti labai paprastai – papasakoti apie tai, ką pamačiau savomis akimis, ir dargi be akinių, o ne tai, ką išskaičiau. Nepasakoju apie tekstus, nepasakoju, ką pasakojo Platonas, Heideggeris, Faulkneris, Kierkegaard‘as ar Herakleitas, o tai, ką patyriau, susidurdamas su pačiais bekalbiais daiktais, bet pasakoju, žinoma, padedamas didžiųjų filosofų, poetų ar mokslininkų. Per visas mano knygas pereina labai paprasta nuostata, kurią aš formuluoju kaip savo filosofijos pamatą, – aš matau. Ir šį principą supriešinu su visa Rytų ir netgi Vakarų tradicija, kadangi tose tradicijose pagrindiniai išeities taškai – aš mąstau arba aš tikiu. Man, kaip filosofui, tikėjimas ir mąstymas yra antraeiliai dalykai, nors mūsų kasdieniame gyvenime jie yra pirmaeiliai. Filosofas man pirmiausia yra matytojas, o tik po to mąstytojas ar tikėtojas. Šiuo požiūriu „Lietuviškosios paraštės“ yra vientisa knyga, nes per ją visą eina tas pamatinis principas – aš matau.

Kaip vertinate „Lietuviškąsias paraštes“ kitų dvylikos Jūsų knygų kontekste? Ar ši knyga, palyginti su kitomis, yra kuo nors išskirtinė?

Šioje knygoje yra tai, ko nebuvo kitose knygose, – etiudų apie fotografiją. Nors, griežtai kalbant, tai vėlgi ne etiudai apie fotografiją, o bandymas papasakoti, ką aš pamačiau pasiėmęs fotoaparatą į rankas. Fotoaparatas suintensyvino ir praplėtė mano regimąją patirtį. Dabar manau, kad rašydamas „Niekį ir Esmą“ aš dar nesuvokiau kai kurių patirtinių niuansų, tiesiog iš paskutinių knygos skyrių matyti desperatiški bandymai išeiti „prie pačių“ daiktų. Tą unikalų, neinstrumentinį matymą man davė būtent fotoaparatas, apie tai kalbu antrame „Lietuviškųjų paraščių“ skyriuje „Dievo akis“.

Pabaigoje norėtųsi paklausti: kodėl „Lietuviškosios paraštės“? Kodėl pasirinktas būtent toks knygos pavadinimas?

Pasakysiu, ko galbūt nereiktų sakyti, nes, ko gero, būsiu pasmerktas už „išdidumą“, kaip pasakė viena dama, arba net už „pasipūtimą“, kaip išsitarė vienas mano kolega. Aš manau, kad esu vienintelis žmogus per visą Lietuvos kultūrą, kuris pabandė įeiti į tai, ką kartu su Mickūnu ir Kavoliu vadinu „lietuviškuoju galvojimu“. Apmąstyti lietuviškojo galvojimo unikalumą milžiniškame Vakarų ir Rytų kultūrų kontekste – štai mano likimas ir ambicija. Visa, ką galvojau, ką rašiau, yra savotiškas bandymas nusikratyti svetimų įtakų, kurios yra svetimos iš tikrųjų, tiesiogine to žodžio prasme. Nereikia naiviai manyti, kad čia yra kažkoks visiškai unikalus galvojimas, ne, veikiau tai niuansai, tačiau daug kur lemtingi niuansai. Galima sakyti, kad lietuviškasis galvojimas daug kuo sutampa su vokiškuoju, su rusiškuoju, su graikiškuoju ar net su norvegiškuoju. Bet vis dėlto yra taškas, kuriame lietuviškasis galvojimas yra unikalus. Puikiai žinote garsųjį Stasio Šalkauskio traktatą „Tarp dviejų pasaulių“ ir jame išskleistą mintį, kad lietuvių kultūra privalo atlikti Vakarų ir Rytų kultūrų sintezę – tokia, anot Šalkauskio, lietuvių kultūros ir, žinoma, lietuvių filosofo misija. Neplėtosiu čia nei tos minties, nei polemikos su ja. Tai, ką aš bandau apmąstyti lietuviškojo galvojimo akiratyje, nėra nei Rytai, nei Vakarai. Man svarbiausia tai, kas mane skiria ir nuo Rytų, ir nuo Vakarų, o ne tai, kas mane sieja. Žinau, kas sieja, tai yra taip banalu, kad nėra prasmės apie tai kalbėti. Man labai brangūs ir Vakarų, ir Rytų mąstytojai: ir didieji graikai, ir Hegelis, ir Heideggeris, ir Marcelis Proustas, ir Williamas Faulkneris, bet lygiai taip pat brangūs ir Dostojevskis, ir Zhuangzi, ir netgi Sidharta Gautama. Tačiau man yra svarbiausia (nežinau, galbūt čia mažos, tragiško likimo, labai skriaustos tautos mažo žmogelio kompleksas), kad galbūt Lietuvos žmogelis, t. y. aš pats, kaip tyroji pasaulio akis, intensyviai įėjęs į lietuviškąjį daiktų matymą ir lietuviškąjį pasaulio mąstymą, būtent dėl to, kad be kompromisų atsiduoda lietuviškojo galvojimo stichijai, pasmerktas pamatyti tai, ko jokie hegeliai, jokie platonai, jokie zhuangziai, jokie budos nepamatė ir, galimas daiktas, net ir negalėjo pamatyti.

Knygos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-4-32).