Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedroje dirbantis prof. habil. dr. Axelis Holvoetas yra kilęs iš Belgijos, bet jau tris dešimtmečius jo asmeninis ir profesinis gyvenimas susijęs su Rytų Europa. Nuo 1982 m. jis, kaip slavistas, dirbo mokslinį darbą Lenkijoje, o nuo 1992 m. susidomėjo ir baltistika. Šiandien A. Holvoetas aktyviai dirba Vilniaus universitete, tačiau nepraranda ryšių ir su akademiniu Lenkijos pasauliu. Prof. habil. dr. A. Holvoetas dalijasi su skaitytojais savo pamąstymais apie sunkumus, su kuriais susiduria Lietuvos humanitariniai mokslai šiandien, ir artimiausiais ateities planais.

Kas paskatino Jus susidomėti lietuvių kalba? Ar sunku buvo ją išmokti?

Susidomėjimas kalba atsirado ne tik dėl profesinių, bet ir dėl asmeninių priežasčių – mano žmona yra lietuvė. Negalėčiau pasakyti, kad buvo ypač sunku išmokti kalbėti lietuviškai, nes mano profesija – tirti kalbas. Bet, žinoma, gerai išmokti bet kokią kalbą labai sunku ir aš negaliu sakyti, kad tobulai išmokau kalbėti lietuviškai, tačiau mano žinios pakankamai geros, kad galėčiau laisvai bendrauti.

Būtų įdomu sužinoti apie Jūsų profesinę veiklą Lietuvoje.

Tarp įdomesnių projektų norėčiau paminėti tarptautinę kalbotyros vasaros mokyklą „Academia Grammaticorum Salensis“, kurią mes su žmona Gina Kavaliūnaite nuo 2004 m. pradėjome rengti Salų dvare, Rokiškio rajone. Į ją atvažiuoja mokslininkai baltistai (ir ne tik jie) iš įvairių pasaulio šalių. Iš pat pradžių oficialus šių mokyklų ir konferencijų organizatorius buvo Lietuvių kalbos institutas, vėliau jas perkėlėm į VU Filologijos fakultetą.

Šių vasaros mokyklų tikslas – atnaujinti lietuvių kalbotyrą, nes šis mokslas labai ilgai plėtojosi uždaroje, izoliuotoje erdvėje. Suprantama, kad taip nutiko dėl istorinių priežasčių. Sovietmečiu lietuvių kalbotyra neturėjo ryšių su Vakarų Europos kalbotyros mokyklomis, todėl mūsų vasaros mokyklų siekis – sukviesti skaityti paskaitas profesorius ir dėstytojus iš įvairių šalių. Vėliau tų paskaitų pagrindu yra leidžiamos knygos. Taip įgyvendinamas siekis padaryti tam tikrą įnašą į lietuvių kalbotyrą, padėti jai atsinaujinti ir atsiverti pasauliui.

Žinau, kad dabar Jūs pradedate vykdyti naują projektą. Ar galėtumėte papasakoti apie jį?

Jau šiais metais pradedamas vykdyti projektas „Valentingumas, argumentų raiška ir gramatinės funkcijos baltų kalbose“. Tai plataus masto tiriamasis projektas – jame dalyvauja daugiau kaip dvidešimt tyrėjų iš įvairių Europos šalių, taip pat iš JAV. Šis projektas skirtas baltų kalboms tirti įvairiais teoriniais požiūriais. Savo jėgas sujungs žmonės ne tik iš įvairių šalių, bet ir iš įvairių lingvistinių mokyklų. Tai taip pat turi tapti įnašu į lietuvių kalbotyrą. Tikiuosi, kad projektas parodys, kaip galima tirti baltų kalbas įvairių lingvistinių mokyklų požiūriu. Antra vertus, jis turi parodyti, ką baltų kalbos gali duoti kalbų tipologijai ir kalbotyrai. Vykdant projektą planuojama išleisti tris mokslinių straipsnių rinkinius ir dvi monografijas.

Pagrindinis šio projekto vykdytojas yra Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas. Esu labai dėkingas už tai, kad šis fakultetas stengiasi sudaryti kuo geriausias sąlygas man čia dirbti savo darbą. Taip pat labai vertinu fakulteto siekį orientuotis į tarptautinį mokslą ir aukštą mokslinį lygį.

Jūs neprarandate ryšio ir su Lenkijos akademiniu pasauliu? Ar jis labai skiriasi nuo Lietuvos mokslo pasaulio?

Sakyčiau, kad skiriasi nežymiai. Problemos iš dalies yra panašios, tačiau galbūt tik mastas kiek kitoks, nes Lenkija tiesiog yra didesnė šalis. Didelėje šalyje kyla mažiau grėsmių užsisklęsti savyje. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir Lenkija, ir Lietuva sovietmečiu buvo uždaros šalys. Lenkija gal kiek mažiau, nes jai neteko būti Sovietų Sąjungoje. Tačiau ir Lenkijos, ir Lietuvos humanitarai turi problemų integruotis į tarptautinį mokslinį diskursą. Kalbu būtent apie humanitarus, nes tiksliųjų mokslų atstovams ta problema nėra tokia aktuali. Humanitariniai mokslai buvo labiau ideologizuoti ir jie labiau nukentėjo nuo uždarumo. Galbūt iš to kyla ir Lietuvos mokslą kamuojanti dilema – ar atsiverti ir tiesiogiai integruotis į tarptautinį mokslinį pasaulį, ar toliau puoselėti tam tikras nacionalines tradicijas. Lenkija pasirinko orientaciją į Vakarų mokslinį pasaulį. Suprantama, tas persiorientavimas nėra lengvas, tačiau manau, kad būtina pasiekti tam tikrą kompromisą. Negalima visiškai atsisakyti nacionalinių tradicijų ir teigti, kad jos nėra vertingos, tačiau man atrodo, kad vietinė specifika Lietuvoje šiandien yra pernelyg sureikšminama. Galima ir reikia puoselėti paveldą, bet reikia tą paveldą tirti naujoviškais metodais. Iš užsienio mokslininkų galima perimti jų patirtį ir remiantis ja tirti lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją.