Vilniaus universitete (VU) lapkričio 13–15 d. lankėsi profesorius Danas Michmanas, Tarptautinio Holokausto tyrimų instituto vadovas, Johno Najmanno Holokausto studijų centro Yad Vashem profesorius, Bar-Ilano (Izraelis) universiteto profesorius.

Didžiausia prof. D. Michmano vizito dalis buvo skirta Istorijos fakulteto studentams. Profesorius kaip kviestinis lektorius skaitė paskaitas modulio „Etniniai ir teritoriniai konfliktai Vidurio ir Rytų Europoje“ studentams. Keturiose paskaitose D. Michmanas aptarė geto ir Holokausto terminologiją, jų variantus ir interpretacijas, taip pat, pasitelkęs kritinius tekstus, plačiau supažindino studentus su Holokausto tyrimų specifika, atminties politika, vykdoma nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio.

„Dokumentų, susijusių su Holokaustu, buvo neįtikėtini kiekiai. Amerikiečiai po karo iš savo Berlyno pusės išsivežtus dokumentus nuskenavo ir septintajame dešimtmetyje grąžino į Vakarų Vokietiją. Jie užėmė šešis konteinervežius laivus. Sovietai iš savo Berlyno pusės taip pat pasiėmė dokumentus ir nuvežė juos į specialųjį archyvą Maskvoje, kurio niekas negalėjo pasiekti iki dešimtojo dešimtmečio. Jų dokumentai nugulė į tris kilometrus archyvo“, – apie Holokausto dokumentų kiekį pasakojo profesorius.

Dvi iš keturių savo paskaitų D. Michmanas skyrė terminologijai. Ypač daug dėmesio sulaukė getai. Pasak profesoriaus, šio žodžio reikšmė yra nepastovi, besikeičianti priklausomai nuo konkretaus konteksto, kuriame jis yra vartojamas: nuo ankstyvųjų getų viduramžių Europoje, nacių sukurtų getų užgrobtose teritorijose iki afroamerikiečių kvartalų JAV ir ekstremalios juodaodžių segregacijos Pietų Afrikoje.

Pirmieji getai buvo įkurti Venecijoje XVI a. Juose gyveno iš žemyno į Veneciją atvykę žydai, kai Venecijos valdžia įsakė atskirti juos nuo kitų miesto gyventojų. „Viduramžiais daugybė miestų turėjo žydų kvartalus ar gatves. Tai nebuvo neįprasta ar nenormalu, tam tikru atžvilgiu tai buvo labai pozityvus dalykas. Kai prasidėjus kontrreformacijai popiežius liepė atskirti žydų gyvenvietes nuo krikščionių įkuriant getus, daugybė natūraliai susiformavusių žydų bendruomenių tiesiog buvo pavadintos getais“, – teigia mokslininkas.

Pasak D. Michmano, labai svarbu suprasti, kad getai nebuvo tiesiog fiziniai barjerai, sienos, atskiriančios žydus nuo visų kitų žmonių. Egzistavo ir metaforinis getas – kai grupė žmonių buvo morališkai atskirta nuo likusios visuomenės. Profesorius šią mintį iliustravo iš rabino Joachimo Prinzo kalbos, pasakytos 1935-ųjų balandį, perskaityta ištrauka:

„Tai, kad mes gyvename gete, pradeda skverbtis į mūsų sąmonę. „Getu“ mes vadiname tai, ką patiriame būdami žydais Vokietijoje – tai, kad gyvename valstybėje, kurioje nuolatos aiškiai parodoma, kad Vokietijos žmonėms mes esame našta. (…) Viduramžių getai vakarais buvo uždaromi, žmogus išeidavo iš „pasaulio“ ir įeidavo į getą. Šiandien yra atvirkščiai. Kai mūsų namų durys užsidaro mums už nugaros, mes paliekame getą ir įeiname į savo namus (…). Getas nebėra geografiškai apibrėžta vieta (…). Getas – tai „pasaulis“. Visa išorė mums yra getas. Getas yra visur.“

Danas Michmanas yra daugybės knygų ir straipsnių autorius, rašantis apie žydų istoriją Belgijoje, Olandijoje ir Izraelyje, labiausiai tyrinėjantis Holokausto laikotarpį – getus, žydų tarybas ir religinį gyvenimą, pabėgėlių ir emigrantų problemas, pasipriešinimą, išgyvenusiuosius ir Holokausto poveikį Izraelio visuomenei ir religinei žydų bendruomenei.