Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė išrinkta Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto vicepirmininke. Tokios pareigos Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėsenos ir priežiūros sistemoje Lietuvos atstovui atiteko pirmą kartą.

Tiek profesorei, tiek mūsų šaliai tai didelis pasiekimas, suteikiantis progą plačiau pasikalbėti apie lyčių lygybės padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. Valstybėje teisinė bazė sukurta, tačiau dėl įsigalėjusių stereotipų ir politinės valios trūkumo iki faktinės lygybės iš tiesų dar toli. 

Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą sudaro 23 nepriklausomi ekspertai. Ar sunku į jį patekti? Ką Lietuvai suteikia tai, kad Jūs tapote vicepirmininke?

Procesas yra sudėtingas. Kandidatą nominuoja valstybė, ratifikavusi Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Būsimą kandidatą pasiūlo nacionalinė šalies narės vyriausybė. Ši informacija pateikiama Jungtinėms Tautoms, sudaromas sąrašas ir už asmenis balsuoja visos konvenciją ratifikavusios valstybės.

Vicepirmininkės pareigos visų pirma reiškia didelį Lietuvos matomumą. Mes, visi komiteto nariai, atstovaujame savo šalims – Lietuvos vardas visada keliauja su manuoju. Tačiau būtina pabrėžti, kad esame nepriklausomi ekspertai ir nacionalinių valstybių politika negali nulemti mūsų priimamų sprendimų. Kadangi vicepirmininką renka patys komiteto nariai, man tai – didžiulis pripažinimas.

Kaip ši organizacija prisideda prie globalios kovos už žmogaus teises?

Būtent šio komiteto pastangomis moterų teisės įtvirtintos kaip žmogaus teisių dalis. Tai buvo didelis poslinkis suvokiant lyčių lygybę. Toliau tuo užsiimti ir yra pagrindinis komiteto darbas.

Kaip tai įgyvendinama praktiškai? Šalys, ratifikavusios Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, kas ketverius metus pateikia ataskaitą, kaip įgyvendina šį dokumentą. Pagal pirmus 16 konvencijos straipsnių jos įvertina moterų padėtį ir lyčių lygybę savo valstybėje. Vyriausybinė delegacija atvyksta susitikti su komiteto nariais ir vyksta vadinamasis konstruktyvus dialogas, kurio metu mes aiškinamės problemiškiausias moterų teisių įgyvendinimo sritis. Vėliau komitetas formuluoja ir teikia rekomendacijas, kaip pagerinti situaciją.

Rekomendacijos teisiškai nėra privalomos, tačiau politiškai jų vaidmuo tikrai svarbus. Ar valstybės noriai į jas įsiklauso ir imasi įgyvendinti pokyčius?

Šiuo aspektu atsiranda nedidelė dviprasmybė. Mes sakome, kad konvencija ir komiteto rekomendacijos yra privalomos, tačiau nėra sukurtas mechanizmas, baudžiantis už jų nevykdymą. Kas iš tikrųjų nutinka, kai šalis atsisako vykdyti mūsų rekomendacijas? Ji tampa matoma. Nė viena valstybė nenori būti pastebėta neigiamoje šviesoje. Iš dalies tai ir yra mūsų, komiteto narių, menas įtikinti vyriausybes, kad įtvirtinus lyčių lygybę iš esmės gerėja visų – vyrų ir moterų – gyvenimas.

Kokios diskriminacijos formos labiausiai paplitusios?

Įvairios moterų diskriminavimo formos egzistavo ir egzistuoja šimtmečius, su jomis susiduriame ir dabar, tiesiog anksčiau nebuvo galimybių atkreipti į jas valstybių vyriausybių dėmesio. Ypač tai pasakytina apie smurtą šeimoje ir privačioje erdvėje. Tokių klausimų sprendimas mūsų komitetui kėlė didelį galvosūkį, nes ši konvencija yra vienintelis tarptautinis dokumentas, apimantis lyčių lygybės įtvirtinimą abiejose sferose: viešojoje erdvėje – politiniame, socialiniame gyvenime – ir privačioje – šeimoje.

Konvenciją ratifikavo 189 šalys. Sąrašas varijuoja nuo labiausiai atsilikusių iki pažangiausių Vakarų visuomenių. Kokią vietą moterų teisių užtikrinimo srityje užima Lietuva?

Lietuva yra ES narė, jos teisinė bazė atitinka lyčių lygybės principus. Jeigu lygintume su konfliktų kamuojamais regionais, jokiu būdu negalėtume sakyti, kad situacija apverktina. Tačiau turėtume lygiuotis į kitas šalis. Galėtume lyginti save su Suomija arba Balkanų šalimis. Moterų dalyvavimas parlamento veikloje šiose valstybėse daug ryškesnis. Net buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, Vidurinės Azijos respublikose, įvesta kvotų sistema. Šiame kontekste Lietuva atrodo gana vidutiniškai.

Kaip vertinate Lietuvoje daug diskusijų kėlusį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą?

Dviejuose pagrindiniuose lyčių lygybę įtvirtinančiuose šalies įstatymuose – Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme (1998 m.) ir Lygių galimybių įstatyme (2003 m.) – egzistuoja nuostata, kad jie nėra taikomi šeimos ir privataus gyvenimo srityse. Vienintelis įstatymas, reguliuojantis smurto šeimoje panaikinimą, yra būtent šis dokumentas, priimtas 2011 m.

Galėčiau pasakyti, kad jis labai pažangus, nes tikrai nedaug šalių prieš smurtautoją taiko priemones net jeigu auka to neprašo. Norėčiau pabrėžti, kad Teisingumo ministerijoje pačių teisininkų prašymu bandoma įteisinti nuostatą, kad šiam įstatymui būtų taikomas mediacijos principas. Tai reiškia, kad prieš bylai patenkant į teisėsaugos organus atitinkamos institucijos stengtųsi sutaikyti auką ir smurtautoją. Mūsų šalis nukentėjusiąją mokytų jam atleisti. Man teko kalbėti su keliasdešimt Lietuvos teisėjų iš įvairiausių miestų ir miestelių ir beveik visų jų nuomonė dėl šio principo taikymo buvo labai pozityvi. Vadinasi, netgi teisėjai nesupranta pagrindinių lyčių lygybės nuostatų.

2014 m. Lietuva gynėsi savo penktąją ataskaitą. Komiteto nariai rekomendavo jokiu būdu  įstatymo nekeisti ir nepridėti mediacijos principo.

Pagrindinės rekomendacijos Lietuvai buvo susijusios su silpnu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vaidmeniu moterų padėties gerinimo srityje, valstybės iniciatyvų dėl lyčių stereotipų keitimo trūkumu, nepakankama smurto prevencija, prekybos žmonėmis mastu ir kitomis kompleksinėmis problemomis. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad moterų dalyvavimas viešajame ir politiniame gyvenime yra nepakankamas, šalis paraginta užkirsti kelią prieigos prie saugaus ir legalaus nėštumo nutraukimo ribojimui. Kaip Lietuvos valdžia reaguoja į šią kritiką? Ar pastebite pastangas situaciją gerinti? 

Po šios ataskaitos gynimo buvo surengtas ne vienas susitikimas su Seimo Žmogaus teisių komiteto nariais. Diskutuoti sutikta labai geranoriškai, iš tikrųjų įsigilinta į pateiktas rekomendacijas. Konvencijos atžvilgiu turbūt pirmą kartą Lietuvoje įvyko toks konstruktyvus dialogas. Dalyvavau aš, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovai, Seimo nariai, rekomendacijos aptartos ir tarpministerinėje Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijoje.

Viena iš svarbiausių problemų – per mažai dėmesio Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Neatrodo, kad artimiausiu metu turėsime šios institucijos vadovą. Tai rodo politinės valios stoką. Galbūt kažkam nelabai reikia, kad vadovas būtų skubiai išrinktas. Antras svarstytas klausimas – formaliai sukurtas, tačiau realiai nevisavertis nacionalinis lyčių lygybės mechanizmas. Lietuva yra vienintelė ES šalis, kurioje nė viena aukštoji mokykla neturi lyčių studijų programos. Beveik skandalinga situacija. Jei nėra programos, vadinasi, valstybėje nėra rengiami lyčių lygybės specialistai ir ekspertai, kurie savo žiniomis ir darbu galėtų papildyti tą mechanizmą. Be to, buvo paminėta, kad Lietuvoje nepakanka prieglaudų smurtą patiriančioms moterims.

Neigiami lyčių lygybės stereotipai vis dar trukdo moterims aktyviau dalyvauti viešajame ir politiniame gyvenime. Paskutinis politinis įvykis – savivaldybių rinkimai, per kuriuos iš 60 merų postų tik 4 atiteko moterims. Ši statistika neatitinka jokių ES reikalavimų. Kodėl susiklostė tokia situacija? Priežasčių galima rasti daug, tačiau viena pagrindinių – specialiųjų laikinųjų priemonių netaikymas. Neįmanoma į viešąją, politinę ir socialinę erdvę įtraukti daugiau moterų, jeigu tose srityse nėra kvotų sistemos. Didžiausia problema, kad šis principas Lietuvoje įgavęs labai neigiamą konotaciją. Žmonės įsivaizduoja, kad jeigu parlamento ar savivaldybių rinkimuose bus įvestos kvotos, tai į šias institucijas pateks bet kokios, kad tik moterys. Kvotų supratimas Lietuvoje – politinių partijų lygmeniu ir versle – labai primityvus. Pagrindinė šios priemonės idėja – kad valstybės valdymo, verslo ir kitose srityse dalyvautų pačios gabiausios ir talentingiausios moterys. Pavyzdžiui, jei tokia sistema būtų taikoma kurioje nors partijoje, suvažiavimo tikslas būtų ne automatiškai surašyti narių moterų pavardes, bet į sąrašo viršų pastūmėti kompetentingiausias atstoves.

Viešojoje Lietuvos erdvėje apie lyčių lygybę kalbama. Tačiau tą diskursą galima pavadinti saugiu, kadangi tam tikra dalis moterų ir jų problemos vis dar išlieka paraštėse. Kodėl taip yra?

Viena didžiausių mūsų šalies problemų – marginaliai suvokiama lyčių lygybė. Kai kurių valdžios atstovų manymu, ji turi saugias ir pavojingas temas. Tarkim, kalbėti apie prostituciją nėra garbinga ir moralu. Lietuvoje labiau linkstama gvildenti ne tokius svarbius klausimus. Viena tokių temų – moterų padėtis tiksliuosiuose ir techniniuose moksluose. Tai problema, bet juk turime daug didesnių bėdų, ir jei įvyks struktūriniai pokyčiai, tuomet keisis moterų padėtis ir tiksliuosiuose moksluose.

Šiandien turime kalbėti apie smurtą prieš moteris, menką jų dalyvavimą politiniame gyvenime ir šalies valdyme, darbo ir šeimos derinimą, aktyvesnį tėvo vaidmenį. Šioms problemoms dar reikia daug dėmesio, darbo ir politinės valios.

Smurto prieš moteris šeimoje klausimas turėtų būti sprendžiamas gerokai aktyviau. Lietuva stokoja profesionalios pagalbos smurto aukoms, o prevencija taip pat dažnai ribojasi proginiais veiksmais. Viena priemonių, kurią vyriausybė privalo užtikrinti, yra koordinacinio centro įkūrimas. Jis padėtų sukurti efektyvią prevencinę sistemą ir pagerintų pagalbos smurto aukoms teikimą. Lietuvos nevyriausybinės moterų organizacijos tam pasirengusios. Trūksta tik politinės valios.