A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius dr. Arūnas Sverdiolas mūsų visuomenėje pasigenda filosofinio diskurso, gelmės matmens. Tai mokslininkas laiko vienu iš viešosios sąmonės lėkštumo ženklų. Žiniasklaidos vaidmuo čia anaiptol ne antraplanis. Su mokslininku leidžiamės filosofiniais serpantinais ir ieškome šio reiškinio priežasčių.

Kalboje, pasakytoje atsiimant Lietuvos mokslo premiją, teigėte, kad filosofas mūsų viešojoje sąmonėje yra mįslinga figūra, šiek tiek panaši į ekstrasenso, astrologo, o galbūt ir šarlatano, kuris dumia akis. Ar ir Jūs taip jaučiatės?

Ne, visiškai nesijaučiu. Ši figūra atrodo mįslinga ir netgi dviprasmiška tada, kai žiūrima iš lauko. Žvelgiant iš filosofijos vidaus, vaizdas visiškai kitoks. Tai, ką darau, man atrodo būtina ir visiškai nerūpi, kas kaip į tai žiūri. Kadangi filosofinis diskursas mūsų visuomenėje labai silpnas, tai negali kalbėti adekvačiai, taip, kaip derėtų filosofui, tikėdamasis, kad būsi suprastas kaip filosofas. Filosofinė kalba menkai paplitusi ir nedaugelio suprantama. Mūsų kultūroje trūksta filosofinio matmens, nėra įprasta girdėti tokius argumentus, juos svarstyti, kritiškai reaguoti, todėl ieškoma egzotikos, sensacijos, skandalo. Kai Arvydas Šliogeris kartą pasakė, kad berniukai turi skaityti Herodotą, o mergaitės megzti, žurnalistai tuoj užkibo – tai jau „įvykis“. O paskui tokios šnekos laikomos filosofinėmis…

Kodėl filosofinis diskursas pas mus toks silpnas ir ką būtų galima padaryti, norint pakeisti situaciją?

Padaryti, pakeisti… Tai be galo sunkūs dalykai. Ne tiktai filosofijai. Kodėl, pavyzdžiui, Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ atkakliai vadinama „vamzdžiu“ ir laikoma akių dūmimu pinigams užsidirbti? Todėl, kad nesuprantama šiuolaikinės skulptūros plastinė kalba ir net nemėginama pamatyti šio kūrinio kaip arkos Neries krantinėje. O ją galima taip pamatyti, tereikia tik atsistoti tinkamoje vietoje. Tuo tarpu skulptūrinis kičas, kurio pilna pristatyta II Lietuvos Respublikos laikais, viešo pasipiktinimo nekelia. Filosofija įsirikiuoja tarp tokių nesusipratimų. Žmonės nepratę girdėti filosofų, skaityti jų tekstų, juos svarstyti. Vakarų visuomenėse kitaip. Tarkime, Prancūzijoje filosofai kone kasdien pasisako per televiziją aktualiais klausimais. Tai plačiosios publikos matomos ir atpažįstamos figūros. Pas mus toks šiek tiek turbūt tėra Leonidas Donskis.

Tarp Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų buvo nemažai filosofų. Kodėl šiandien jų vaidmuo nėra labai ryškus?

Įdomus klausimas. Iš tiesų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavo daug filosofų. Juk viskas prasidėjo nuo diskusijų klubų, svarstymų. Filosofai aktyviai dalyvavo kuriant partijas. Keistas istorinis paradoksas, kad net ir Sovietų Lietuvos sąlygomis filosofai, pasirodo, buvo išplėtoję normatyvinę sąmonę, suprato, kas yra valstybė, kokia ji turi būti, ką reikia padaryti, kad ji būtų, ir kaip tai padaryti teisingai. Jiems buvo aiškūs jos teoriniai, filosofiniai, etiniai pagrindai. Valstybės kūrimas yra fundamentalus darbas, reikalaujantis politinės filosofijos principų išmanymo ir įtraukiantis žmones, suprantančius savo etinę paskirtį. Tačiau tada, kai sava valstybė buvo atkurta, kristalizavosi partinė sistema, pasirodė, kad filosofai nebereikalingi, ir jie patys pajuto, kad tai nebe jų reikalas. Politinis gyvenimas sulėkštėjo, pavirto interesų grupių ar tiesiog šutvių stumdymusi. Tokioje tikrovėje filosofams vietos nėra. Atėjo visiškai kitokie žmonės.
Mėginu atsakyti į Jūsų klausimą ir pats suprantu, kad ne visai atsakau. Man pačiam neaišku, kaip politinė tikrovė pasidaro tokia, kad filosofui ar kokiam kitam idėjomis gyvenančiam žmogui nebeįmanoma į ją įsiterpti ir nėra ką joje veikti. Bet kaip tik šitaip yra atsitikę Lietuvoje.

Skaitant Jūsų viešus pasisakymus, akis vis užkliūva už kritikos strėlių, smingančių į žiniasklaidą. Ją esate pavadinęs lėkšta. Kodėl?

Kultūra, bet koks jos turinys skleidžiasi viešojoje erdvėje. Vienas jos matmenų – aukštybės ar gelmės, šiaip ar taip, vertikalus matmuo. Savaime jo nebūna. Šį matmenį sukuria ir palaiko literatūra, muzika, plastiniai menai, tikslieji ir humanitariniai mokslai, filosofija. Tokią kultūrą, kurioje aukštybės matmens nėra arba jis silpnas, aš ir vadinu lėkšta. Joje vyrauja tendencija viską suplokštinti, suprasti ir svarstyti vien tiktai buitinės sąmonės, naudingumo ir mėgavimosi lygmenimis.
Be minėtų kultūros sričių, esmiškai svarbi kultūros erdvės „stereometriškumui“ kurti ir palaikyti yra žiniasklaida. Masinėje visuomenėje, tokioje kaip mūsų, didžioji žmonių patirties dalis ateina per žiniasklaidą. Ji nustato vadinamąją dienotvarkę, lemia tai, kam leidžiama viešai pasirodyti, orientuodamasi į tai, kas, jos nuomone, įdomu plačiajai publikai. Tačiau kaip tik kūriniai pirmiausia sukuria savo publiką. Jei jie nerodomi, tai ir publikos jiems nėra ir niekada nebus. Tai, kad filosofija nepasirodo, nes manoma, kad ji niekam neįdomi – esminis viešosios sąmonės lėkštumo ženklas. Šitai tinka anaiptol ne tiktai filosofijai. Kas, pavyzdžiui, pas mus viešumoje pasirodo kaip sociologija? Vien tik apklausos, reitingai – žemiausias šio socialinio mokslo lygmuo. Jokios teorijos, jokių samprotavimų apie gilesnes visuomenės raidos tendencijas žiniasklaidoje nerasi. Užtat ir lieka linksminimas, liūdinimas, gąsdinimas, intrigavimas, kutenimas – tai, su kuo susiduriame kasdien. Žiniasklaidos kaltė dėl viešosios sąmonės lėkštumo labai didelė.

Minėjote, kad filosofijai, kitoms sritims neleidžiama pasirodyti viešajame gyvenime.

Žurnalistai gana ciniškai atsako, kad visuomenei gilumo nereikia, todėl jo ir nėra. Antra vertus, negali sakyti, kad žmonės būtų patenkinti žiniasklaida. Manau, lėkštumą bendromis jėgomis gamina ir publika, ir žurnalistai, kurie jai teikia peną. Tai ydingas ratas, kuris sukasi reprodukuojant banalybes bei šlamštą ir kaltinant dėl to vieniems kitus.
Esu nagrinėjęs tai, ką pavadinau korine mūsų viešosios sąmonės sąranga. Tiesą sakant, tai keista tikros viešumos alternatyva. Yra nedidelės tarsi korio akelės, kurioms būdingas minėtas vertikalusis matmuo, kuriose susirenkama, diskutuojama apie teorinius dalykus, reiškiasi išmanymas, analitiniai gebėjimai, subtilus humoras. Tokios yra kai kurios universitetų auditorijos. Bet anapus korio sienelių jų turinys neplinta, jos lieka pusiau privačios. Egzistuoja mažučiai mokslų, menų, filosofijos pasaulėliai, nesusieti į bendrą pasaulį, erdvę. Jų atstovai gyvena savo korio akelėse.

Koks yra lietuvių kultūros filosofijos vaizdas? Kokias išvadas galėtumėte padaryti?

Lietuvių filosofija, jei ją suprantame kaip tai, kas pamąstyta, pasakyta ir parašyta lietuvių kalba, yra labai jauna. Lietuvos filosofija, žinoma, turi daug ilgesnę istoriją. Stebėtinas dalykas, kad nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo sugebėta „iš nieko“ sukurti terpę – filosofinę kalbą, kurioje gali skleistis visavertis filosofinis mąstymas. Juk kasdienė kalba pati savaime netinka filosofinei minčiai reikšti. Kai Talis pasakė, kad „viskas yra iš vandens“, jis turėjo omenyje ne fizinį, o vien tiktai mąstomą pradą. Daugybę dalykų reikėjo išmokti įvardyti, įžvelgiant ir iškeliant lietuvių kalboje slypėjusius išteklius. Tai padaryta nepaprastai greitai. Buvo išmokta filosofuoti ir mokyti filosofuoti kitus lietuviškai. Taip prasidėjo mūsų filosofinė tradicija.
Lietuvių filosofams visą laiką rūpėjo kultūros problematika. Manau, šis rūpestis pradžioje priklausė nuo lietuvių tautinio atgimimo reikmių, o paskui filosofinė kultūros teorija buvo plėtojama todėl, kad problemos išliko aktualios – sakyčiau, iki šių dienų. Kultūros filosofijos srityje daugiausia nuveikė Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas. Įdomu, kad ši tendencija buvo pratęsta išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo gerokai skirtingomis socialinėmis aplinkybėmis – ne tiktai Maceinos, bet ir Juozo Girniaus, Vinco Vyčino, Algio Mickūno, sociologo Vytauto Kavolio. Algirdo Juliaus Greimo semiotikoje taip pat aiškiai viešpatauja kultūros problematika. Galbūt čia galima įžvelgti tam tikrą lietuvių filosofinio mąstymo savitumą.

Kaip pritaikomi Jūsų susisteminti hermeneutinio ir fenomenologinio filosofavimo principai?

Fenomenologiškumas ir hermeneutiškumas reiškia, kad mąstyti galima pradėti nuo tiesioginės dalyko patirties. Fenomenologija reikalauja, kad būtų aptikti reiškiniai arba tai, kaip vienas ar kitas dalykas reiškiasi sąmonei. Mąstyti reikia „iš“ savos situacijos ir patirties, atsižvelgiant į ją ir ją apmąstant. O hermeneutika prideda, kad ši situacija ir patirtis gali būti išplėsta einant prie to, kas tiesiogiai nėra tavo situacija ir patirtis, jas plečiant. Jei nori nagrinėti reiškinius, kurie tavo paties situacijai nepriklauso, turi dėti hermeneutines pastangas, kad priartintum tolimus dalykus ar pats prie jų priartėtum. Sakysime, imi antikos mąstytojus ir mėgini jų padedamas svarstyti tam tikrus rūpimus klausimus. Štai man dabar rūpi dirbinio dirbdinimas. Kas tai yra, svarstau atsiklausdamas Platono, Aristotelio, Martino Heideggerio ir daugelio kitų.

Kaip apibūdintumėte kultūros filosofijos, kurią plėtojate, hermeneutiškumą?

Kultūros filosofijos hermeneutiškumas, kaip jį suprantu, reiškia, kad jos konceptualines priemones mėginu išgauti iš pačios Vakarų mąstymo tradicijos. Ne tiktai filosofinės, bet ir teologinės, poetinės, istoriografinės ir kitos, kokią tik pajėgiu atrakinti. Todėl analizė kaskart plėtojama dviem lygmenimis: konkrečioje teminėje plotmėje, susijusioje su vienokiais ar kitokiais kultūros tekstais (mitiniais, epiniais, traginiais, poetiniais, religiniais, filosofiniais), kurie atrodo svarbūs ir įrikiuotini į vieną ar kitą kultūros kismo profilį, taip pat su įvairių kultūros istorijų bei teorijų metodais. Kartu kaskart mėginu užčiuopti pamatinę kultūros filosofijos problemą: kaip reiškiasi vieno ar kito kultūros buvinio buvimo būdas. Laiko akiratyje tai reiškia – kaip šie buviniai randasi, tveria ir nyksta. Tiesioginė teminė nagrinėjamo teksto plotmė ir klausimai, kuriuos jam užduodu, kartais labai skiriasi. Pavyzdžiui, nagrinėdamas nuodėmės sampratą keliuose apaštalo Pauliaus laiškuose, mėginau rekonstruoti jo policentrinės kultūros erdvės bei laiko sampratą ir trijų žmogiškųjų bendrijų – žydų, graikų ir krikščionių – išdėstymą šiuose erdvės ir laiko matmenyse. Du esminius kultūros aspektus įvardijau kaip steigtį ir saugą. Jie nusako kultūrinės ir socialinės žmonių bendrijos pagrindus: jų kūrimą, išradimą, konstravimą ir palaikymą, saugojimą, atkūrimą, rekonstravimą, sklaidą ir plėtrą, pagaliau jų naikinimą, kritiką ir dekonstravimą. Visa tai aptinkama istorijoje.

Hermeneutika atsirado ankstyvaisiais laikais, iš religinių tekstų aiškinimo, interpretavimo. Koks religinių tekstų vaidmuo šiandieninėse civilizacijose? Kokias prasmes jie atskleidžia?

Hermeneutikos pavadinimas buvo kildinamas iš dievo Hermio. Etimologiškai tai neteisinga, bet graikai manė, kad Hermis yra tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jis atneša mįslingus dievų žodžius ir aiškina žmonėms, nes kitaip šie nesuprastų. Bibliniai tekstai patenka į hermeneutikos akiratį todėl, kad Dievas taip pat kalba žmonėms. Tas, kuriam rūpi tikėjimo klausimai, kreipiasi į Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir juos aiškinasi. Tačiau religiniai tekstai šiandien gali būti svarbūs ir kitu atžvilgiu. Vakarų tradicijoje aptinkame dvi svarbiausias gijas ar ištisus jų pluoštus – graikų kultūrą ir jos paveldą – filosofiją, retoriką, istoriografiją – ir žydų tikėjimą, išlikusį krikščioniškojo tikėjimo pamatuose. Šios gijos susipina ir viduramžiais sudaro pynę, o naujaisiais laikais ima išsipinti. Bet, norint suprasti Vakarų tradicijos šaknis, grįžti prie jos pagrindų, be krikščionybės niekaip neišeis. Taip pasidaro svarbūs religiniai tekstai ir jų aiškinimo procedūros. Panašiai aptinkama bei hermeneutiškai aktualizuojama ir graikiškoji Vakarų tradicijos gija.
Jei žmogus tiesiog gyvena ir jam nekyla klausimų apie tai, kas slypi jo gyvensenos gelmėje, kuo jo gyvenimas iš tiesų remiasi, jam visa tai nereikalinga ir tiesiog beprasmiška. Tačiau kai kuriems iškyla klausimų apie prasmę. Vis dėlto esminis dalykas yra ne atsakymai į prasmės klausimus. Sokratas sakė, kad jis žino tik tai, kad nieko nežino. Tačiau sokratiškas nežinojimas numato įtampą ieškant tiesos, kuri skatina nuolat judėti pirmyn. Kad kažką supratai, suvoki tik tam tikru momentu, kai tai, kas nebuvo aišku, staiga nušvinta. Bet tik trumpam, ir reikia eiti toliau.

Lietuvos mokslo premija prof. dr. A. Sverdiolas įvertintas už darbų ciklą „Hermeneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“.