Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų kolektyvas, vykdydamas projektą „Ekonominės krizės (recesijos) iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“, atliko tyrimą, kuriuo siekta nustatyti krizės poveikį šalies teisinei sistemai. Kol laukiama kolektyvinės monografijos, į kurią suguls tyrimo rezultatai, jo vadovas prof. Egidijus Kūris teigia, kad, kaip ir visos visuomenės, turime problemų, bet turime ir pamatus: teisės viešpatavimo standartai, nors padrebinti, iš tikrųjų nesugriauti. „U. V.“ kalbasi su prof. E. Kūriu apie šį tyrimą.

Trumpai pristatykite projekto esmę ir pagrindinius akcentus. Kokias išvadas jau galime daryti?

2008 m. Lietuvą užklupusi krizė paveikė visas teisės reguliuojamas sritis. Žmogaus teisių apsauga susiaurėjo, tam tikri lūkesčiai jau nėra, o gal ir nebegali būti apginami tokiu pat mastu kaip iki krizės. Vakarų teisės tradicija, kuriai mes priklausome, yra suformavusi teisinės valstybės standartus. Kėlėme klausimą, ar nepakito valstybės institucijų, visuomenės, teisinės bendruomenės požiūris į teisės viešpatavimą, ar minėti standartai nebuvo pažeminti, o jei taip, tai kiek. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad pesimistinė prognozė pasitvirtino tik iš dalies. Veikiau tam tikrus standartus imta taikyti lanksčiau, bet jų iš esmės neatsisakyta.

Atlikome reprezentatyvų visuomenės nuomonės tyrimą ir tikslinių grupių (profesionalių teisininkų, valstybės tarnautojų, profsąjungų veikėjų, žiniasklaidos atstovų) apklausą (ją atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija „Factus dominus“). Matome, kad visuomenės narių lūkesčiai ir žmogaus teisių samprata dėl krizės pakito tuo, jog mažiau tikimasi jų teisinės apsaugos iš valstybės, kita vertus, dėl tos apsaugos linkstama kai ką aukoti – gal net per daug. Pvz., nors visuomenei teisės viešpatavimas apskritai yra vertybė, parama demokratijai kaip valdymo formai sumažėjo.

Tai paradoksalu…

Taip. Didoka dalis respondentų ne itin vertina demokratiją kaip valdymo formą. Į klausimą, ar pasirinktų ekonominę gerovę, ar demokratiją, daug jų atsakė, kad ekonominę gerovę. Trumpa atmintis: pamiršome, kad dešimtmečius neturėjome ekonominės gerovės iš dalies dėl to, kad nebuvo demokratijos. Be to, nors ekonominė gerovė ne visada yra demokratinio valdymo padarinys, bet ji – ne vienintelė gerovė.

Turbūt krizė padarė nevienodą poveikį skirtingų teisių sampratai bei apsaugai ir įvairių teisės viešpatavimo standartų taikymui?

Krizės poveikis socialinėms teisėms akivaizdus: kai kurios jų nebegali būti ginamos tokiu pat mastu kaip iki tol. Nedarbas išaugo, socialinė apsauga sumažėjo. Politinėms ir asmeninėms teisėms poveikis mažesnis. Knygoje bus skyrius, skirtas neapykantos nusikaltimams. Dažnai sakome, kad esame netolerantiška visuomenė, bet netolerancijos apraiškų dėl krizės beveik nepadaugėjo (kaip kai kuriose kitose šalyse). Tačiau krizė sukliudė spręsti kai kurias įsisenėjusias asmeninių teisių užtikrinimo problemas. Pvz., Lietuva – viena „čempionių“ Europoje pagal kalinių skaičių, o kalinimo sąlygos, švelniai tariant, gerintinos. Tačiau negalima teigti, kad problemos nesprendžiamos vien dėl krizės: kartais ja dangstomas nenoras veikti. Taip pat ir dėl teisės viešpatavimo standartų: bandant įveikti krizę vienų iš jų buvo daugmaž laikomasi, kitų ne. Pvz., dažnai nesilaikyta vacatio legis principo, pagal kurį teisės akto išleidimą ir taikymo pradžią turi skirti toks laiko tarpas, kad teisės subjektai galėtų pasirengti reguliavimo pokyčiams. Vis dėlto 2008 m. pabaigos „naktinės reformos“ įstatymų konstitucingumas nebuvo nuginčytas Konstituciniame Teisme, nors mokesčių įstatymai galėjo būti keičiami ne vėliau nei likus 6 mėnesiams iki pakeitimų taikymo pradžios, o tie „naktiniai“ įstatymai įsigaliodavo iškart po priėmimo. Vertinant vien pagal raidę, galima buvo tikėtis jų pripažinimo antikonstituciniais. Teisės teorijos grandas Ronaldas Dworkinas teises vadino koziriais: turiu teisę – vadinasi, turiu kozirį, kad ir kokie būtų oponentų argumentai. Bet ekonominė neišvengiamybė „nukerta“ teisinius kozirius, įveikia teisę, ir Konstitucinis Teismas negalėjo to nepripažinti. Beje, ne vien Lietuvos Konstitucinis Teismas.

Bet pažeidimų taip pat buvo nustatyta.

Teismai bylas dėl „antikrizinių“ įstatymų pažeistų teisių ir teisės viešpatavimo standartų nagrinėja gerokai vėliau, nei tie įstatymai išleidžiami. Tuo metu jau būna pradėjusios ryškėti tų skubotų sprendimų alternatyvos. Todėl nekeista, kad kai kurie standartai buvo taikomi griežčiau, tarkime, vacatio legis. Pvz., proporcingumo ir asmenų lygybės principai reikalauja krizės naštos nepaskirstyti labai netolygiai, juo labiau „iš akies“. Jei šio reikalavimo nepaisoma (o būtent taip ir buvo padaryta mažinant atlyginimus valstybiniame sektoriuje), antikonstitucingumo konstatavimas neturi stebinti. Hipotezė, kad krizės poveikis žmogaus teisių bei teisės viešpatavimo sampratai ir visai teisinei sistemai yra transformuojamasis, pasitvirtino tik iš dalies: tam tikrų standartų atžvilgiu jis buvo labiau transformuojamasis nei kitų, tačiau „apvertimo aukštyn kojom“ neįvyko. Be to, apklausos rezultatai rodo vyraujant įsitikinimą, kad jei nuo tam tikrų standartų buvo nukrypta, tai pateisinama tik laikinai, o ateityje dėl pažeistų teisių patirti praradimai turės būti tam tikru mastu kompensuojami. Kita vertus, nereikalaujama kompensuoti absoliučiai viską. Ir čia suvokiama, kad krizė labiausiai ir skausmingiausiai paveikia tuos visuomenės narius, kurie ir šiaip jau mažiau apginti, todėl ir kompensuojama jiems galėtų būti daugiau.

Kokį visuomenės portretą leidžia nupiešti tyrimas?

Susilaikysiu ir nepateiksiu bendro visuomenės apibūdinimo. Mes, teisininkai, ne kūrėme bendrą socialinę teoriją, bet buvome sociologinio tyrimo vartotojai. O savo asmeninį požiūrį esu išsakęs prieš kelerius metus kitose publikacijose. Viena jų vadinasi „Apie (ne)pagarbą teisei“. Teigiau, kad Lietuvoje daug teisinio nihilizmo. Deja, atsainus požiūris į teisės vertybes būdingas ne vien politinei klasei, bet ir teisinėms institucijoms, kai kada išradingai nusigręžiančioms nuo teisinių vertybių, ir visuomenei apskritai. Tačiau tai tik vienas visuomenės portreto štrichas. Kita vertus, nederėtų visko piešti juodomis spalvomis. Kaip ir visos visuomenės, turime problemų, bet turime ir pamatus. Teisės viešpatavimo standartai, nors padrebinti, iš tikrųjų nesugriauti.

Koks jūsų tyrimų rezultatų pritaikymas? Ar supažindinsite su tyrimo išvadomis ir pateiksite rekomendacijas Vyriausybei? Ar tyrimo išvados aktualios tik Lietuvai, ar jomis galime pasidalyti su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Graikija?

Na, Graikijai… nežinau, kas jai gali padėti. Turbūt ne mūsų tyrimas (šypteli).

O jei Vyriausybės nariai skaitytų mūsų knygą, kai ką joje rastų. Pvz., apie prastą komunikavimą su visuomene, apie proporcingumą, apie vacatio legis… Tai vienas pritaikymo aspektas. Kitas – akademinis: tyrimas apsiriboja Lietuva ir tam tikru laikotarpiu (2008–2014 m.), bet gali būti įdomus tiems, kas norės tirti šias problemas platesniu mastu, juo labiau kad knyga bus išleista ir angliškai.

Viename interviu esate minėjęs, kad sprendimai, kurie gali būti pateisinami ekonominio efektyvumo požiūriu, demokratinės visuomenės teisinių standartų požiūriu gali būti vertinami kitaip. Kodėl politiniai sprendimai prasilenkia su teisiniais standartais? Ar tai būdinga tik krizės laikotarpiams?

Ne vien krizės. Tai platesnė problema: efektyvumas v. teisėtumas. Sprendimų priėmėjai kartais pasiduoda pagundai nepaisyti priimamo sprendimo teisėtumo reikalavimo, jei tas sprendimas žada būti efektyvus ar, jų manymu, socialiai teisingas. Krizė tokią pagundą padidina ir taip paaštrina šią amžiną problemą. O kadangi teisės standartus saugo (kai kada sėkmingai, kai kada ne) teismai, arba, kaip Lietuvoje mėgstama sakyti, „teisėjų klanas“, tai ieškoma, kaip įveikti nepageidaujamus teismų sprendimus, kuriais politiniai sprendimai pripažįstami neteisėtais. Kilus krizei politika labiau stengiasi pažaboti teisę. Įtampos tarp politikos ir teisės esama visada, bet Vakarų teisės tradicijoje maždaug nuo XI a. įsitvirtino suvokimas, kad politika turi paisyti teisės. Tuo grindžiama ir konstitucinės kontrolės idėja. Vienas iš paskutinių atvejų, kai politika (deja, sėkmingai) pabandė pažaboti teisę, – vengrų konstitucinė reforma, apribojusi Konstitucinio Teismo galias tirti vadinamųjų ekonominių įstatymų konstitucingumą. Krizės metu keli aukšti mūsų pareigūnai, įskaitant tuometinį premjerą ir Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininką, pasiūlė šiuo keliu eiti ir Lietuvai – neleisti tirti, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai, turintys didelę finansinę reikšmę šaliai. Aš paskaičiavau: tuo metu iš Konstituciniame Teisme nagrinėjimo laukusių prašymų didelę finansinę reikšmę šaliai turėjo apie 90 proc. Be to, kiekvienas įstatymas kam nors turi finansinę reikšmę. Tuometinė opozicija smarkiai sukritikavo šitą iniciatyvą. Bet štai dabartinis to komiteto pirmininko pavaduotojas pasiūlė daryti tą patį. Pasakysiu tiesiai: pasiūlyta griauti valstybės teisinius pamatus, nes atsirastų sritis, kur politinių sprendimų teisėtumas būtų nekontroliuojamas. Bet šioje liūdnoje situacijoje galima įžvelgti vieną komišką momentą: tie siūlytojai neskaito Konstitucinio Teismo nutarimų, antraip žinotų, kad dar 2006 m. vadinamojoje cukraus kvotų byloje Konstitucinis Teismas išaiškino, kad jis netiria įstatymų ekonominio tikslingumo.

Kokie teisiniai klausimai normaliais laikais laikomi tarsi savaime suprantamais, bet krizės akivaizdoje permąstomi?

Jų ne vienas. Pvz., mirties bausmės klausimas: padaugėja siūlymų ją sugrąžinti, tarsi tai ką nors išspręstų. Arba siūloma netaikyti senaties vadinamiesiems ekonominiams nusikaltimams – prieš keliolika metų net siūlyta dėl to skelbti referendumą. Bet senaties netaikymas ekonominiams nusikaltimams prilygintų juos genocidui, nusikaltimams žmogiškumui… Be to, kas yra ekonominis nusikaltimas? Turbūt mokesčių slėpimas ar pan., bet gal ir vagystė? Tai neapibrėžta sąvoka. Negalima tautai siūlyti iniciatyvos, kuri gali būti interpretuojama šimtu būdų. Per krizę padaugėja populistinių iniciatyvų. Geresniais laikais galvos būna ne tokios karštos.

Kuo jums patiems buvo netikėti tyrimo rezultatai?

Pirmiausia tuo, kad visuomenės ir profesinės teisinės sąmonės pokyčiai dėl krizės nebuvo tokie negatyvūs, kaip buvo galima spėti. Transformuojamojo poveikio būta, bet būta ir atsparumo. Buvo ir nuviliančių atsakymų, kaip jau minėtas nepasitikėjimas demokratija. Kita vertus, autorių, rašiusių atitinkamas knygos dalis, negalima buvo labai nustebinti, nes jie yra tų sričių specialistai. Mane patį nustebino ir nuvylė, kad didelė dalis visuomenės sutiktų, jog teismai būtų kontroliuojami politinės valdžios ir jai pavaldūs (nuomonės išsiskiria, kam pavaldūs: Prezidentui, Vyriausybei ar Seimui). Priklausomas teismas – antkaklis teisinei valstybei. Kryžius. Bet kai klausi, ar respondentas norėtų, kad jo paties bylą spręstų priklausomas teismas, atsako: „Ne!“ (šypteli). Smagus dalykas tie kontroliniai klausimai. Jie kai ką pasako apie visuomenės (ne)mąstymą, bet tai jau ne teisės sritis.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai vykdo projektą „Ekonominės krizės (recesijos) iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-085), finansuojamą Europos socialinio fondo lėšomis pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ VP1-3.1-ŠMM-07-K priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (Visuotinė dotacija)“.

Rytoj Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vyks mokslinė konferencija „Ekonomikos krizė ir teisės viešpatavimas“. 

Konferencijos programa

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (rugsėjis, Nr. 5).