Kovo 1 d. profesoriui Eugenijui Meškauskui būtų sukakę 100 metų.

1944 m. Vilniaus universitete jis pradėjo dėstyti filosofiją. 1947-1956 m. buvo Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, 1956-1959 m. – universiteto prorektorius, 1959-1987 m. – Filosofijos katedros vedėjas. Mirė 1997 m. spalio 9 d.

Savarankiška, racionalumu ir žmoniškumu grindžiama profesoriaus Eugenijaus Meškausko laikysena buvo tas veiksnys, kuris sovietmečiu lėmė nedogmatiško mąstymo proveržį Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje. Nors katedra dažnai sulaukdavo kritikos už ideologinius „nukrypimus” ir nepakankamą – sovietiškai interpretuojamą – „idėjiškumą“, vis dėlto nebuvo viešai kvestionuojamas jos vedėjo ir narių profesionalumas, dalyko išmanymas. Filosofijos katedroje buvo gerbiamos ir puoselėjamos senosios akademinės tradicijos. Šie profesiniai dalykai šiek tiek atsverdavo dogmatikų puolimus bei kaltinimus, ir katedra sunkiai, bet vis dėlto gyvavo pagal savus moralinius dėsnius. Vedėjas, pasinaudodamas savo autoritetu ir, kas be ko, asmeniniais ryšiais su valdžią turinčiaisiais, gynė kolegas ir atremdavo puolimus.

Tapęs vedėju, jis pirmiausia nuosekliai rūpinosi nacionalinių kadrų filosofijos srityje ugdymu. Iki tol katedrai vadovavo ir toną filosofijos dėstymui diktavo iš Maskvos atsiųsti darbuotojai, daugiausia besirūpinę stalininės marksizmo versijos apologetika. E. Meškausko vadovavimui įsibėgėjus katedrą jau beveik sudarė vietoje išaugę dėstytojai, kurių disertacijų vadovas dažniausiai buvo pats vedėjas arba jo mokiniai. Negana to, ir kitose aukštosiose mokyklose filosofiją dėstė ar katedroms vadovavo taip pat daugiausia buvę E. Meškausko mokiniai bei aspirantai. Šios aplinkybės sudarė pagrindą kalbėti apie „Meškausko mokyklą“. Ją išėję ar jos kritiško filosofavimo dvasios įkvėpti ir savarankiškais tyrimų arba filosofijos klasikos veikalų vertimo ir leidybos keliais nuėję asmenys vėliau tapo Lietuvos atgimimo sąjūdžio aktyviais dalyviais ir ryškiai prisidėjo prie krašto nepriklausomybės iškovojimo.

Atėjęs dirbti į universitetą E. Meškauskas, be kitų dalykų, skaitė ir filosofijos istorijos kursą. Pradėjo nuo senovės graikų mąstytojų. Prieš kiekvieną paskaitą dvi dienas jai ruošdavęsis, susidarydavęs aiškią loginę nagrinėjamos temos atskleidimo grandinėlę, kurios kalbėdamas stengdavęsis laikytis, nors kartais dėl vienų ar kitų netikėtai kilusių minčių nuklysdavęs į šoną. Kurso dėstymo metu taip įsitraukęs į senovės autorių veikalus, kad iki semestro pabaigos buvo likusios dvi savaitės, o dėstytojas dar aiškinęs antikinę filosofiją. Nuo tada profesorius taip pamėgo šią filosofiją, kad, jo paties žodžiais tariant, visada, kada gyvenime iškildavę sunkumų ar nemalonumų, jis prisimindavęs, jog pasaulyje yra graikų filosofija, ir pasidarydavę lengviau. Kaip tik tada susiklostė profesoriaus nuostata žiūrėti į dėstymą kaip į mokslo tiriamąjį darbą. Šį požiūrį jis stengėsi perduoti ir jaunesniems kolegoms būdamas katedros vedėjas ir disertacijų vadovas.

1955 m. E. Meškauskas buvo komandiruotas į Maskvą rašyti disertacijos. Iš karto naujokas gavo iš mokslinio vadovo prof. Aleksejaus Gagarino užduotį – recenzuoti gynimui įteiktą disertaciją. Radęs darbe grubaus nemokšiškumo apraiškų, E. Meškauskas parašė triuškinamą recenziją, manydamas, kad vadovas jos niekam nerodys. Bet vadovas, „dar kažką pats pridėjęs“, įteikė recenziją pagal adresą. Nors disertacija buvo formaliai apginta, bet netrukus tarybos sprendimas buvo anuliuotas. Ši patirtis suteikė E. Meškauskui pasitikėjimo savo jėgomis. Per metus jis parašė ir sėkmingai apgynė savarankiškai parengtą darbą iš pažinimo teorijos.

Filosofijoje E. Meškauskas reikšmingais laikė tokius darbus, kurie analizuoja kokią nors teorinę problemą ir kuriuose galima panaudoti bei įvertinti kitų mąstytojų indėlį ją sprendžiant. Atskirų personalijų nagrinėjimas jam nebuvo patrauklus, bet tolerantiškai pripažino, kad ir tokie darbai mokslui reikalingi. Vertingiausias filosofinio traktato bruožas, pasak E. Meškausko, yra tai, kiek autorius sugebėjo įsigilinti į pasirinktą problemą, kiek perleido ją per savo patirties prizmę bei praturtino ir kokias naujas pagrįstas išvadas savarankiškai padarė. Kiek katedroje buvo svarstyta disertacijų, neatsimenu nė vienos, kurios įvado (o jo paskirtis – aiškus problemos formulavimas) ir išvadų nebūtų kritikavęs. Panašius kriterijus taikė ir paskaitoms. Neigiamai vertino tuos lektorius, kurie vien tik perpasakodavo kitų pažiūras. Kartą E. Meškausko paskaitos klausėsi tikrintojas iš Maskvos ir kritikavo dėstytoją už tai, kad rankose turėjęs tik mažą užrašų knygutę ir nepateikęs nė vienos citatos. Mat citavimas tuo metu, vyraujant dogmatizmui, buvo nepaprastai išplitęs lyg kokia epidemija. E. Meškauskas tai laikė nemaža blogybe, slėpimusi už autoritetų ir savo nuomonės neturėjimu. Tik labai retais atvejais, esant būtinam reikalui, jis tiksliai pacituodavo kokią nors svarbią vieno ar kito filosofo mintį, bet ir tai dažniausiai polemikos ar kritikos tikslais.

Filosofijos paskirtį E. Meškauskas siejo su mokslinio mąstymo kultūros ugdymu. Filosofija turinti mokyti mąstymo aiškumo, apibrėžtumo, nuoseklumo, o ne pasklidumo, miglotumo, sakydavo jis. Pats studijavo teisę ir kaip tik tada išmokęs mąstymo griežtumo, o ko nors daugiau jam, kaip filosofui, jurisprudencijos studijos nedavusios. Moksliškumą E. Meškauskas apibrėžė kaip kelių lygmenų principų taikymą analizuojant gamtos ir visuomenės reiškinius. Filosofija formuluojanti bendriausius metodologinius principus, nusakančius, kaip reikėtų prieiti prie tiriamos problemos. Bet šių principų nepakanka sprendžiant vieną ar kitą konkretų klausimą – dar reikalingi bendrieji teoriniai tam tikros žinojimo srities principai: gamtotyroje – determinizmo, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose – determinizmo ir teleologijos. Bet ir to per maža – dar reikia specialiųjų konkrečios žinojimo srities principų.

Metodologinio filosofijos vaidmens pabrėžimas, galima sakyti, tuo metu buvo tam tikras skydas, kuris padėjo totalitarinėje valstybėje šiek tiek apsaugoti filosofiją nuo perdėto politizavimo, dogmatiškumo, nemokšiško profiliavimo ir pajungimo konjunktūriniams, nieko bendro su filosofija neturintiems tikslams. Tokias apraiškas E. Meškauskas nuolat kritikuodavo, stengėsi apginti savarankišką filosofijos statusą.

1968 m. pradžioje E. Meškauskas, kalbėdamas apie savo pažįstamą, tuo metu ką tik mirusį scenos grandą Kiprą Petrauską, pasakė, kad velionis per ilgai „užsigyveno”, nes paskutinius 10-15 metų buvęs labai senas, todėl toks ir išliksiąs atmintyje daugelio jaunesniųjų, kurie artisto sceninio žydėjimo periodu negirdėjo jo kerinčio balso ir nematė jo iškilaus stoto. Tuo ilgu užsibuvimu jis pakenkęs savo nuostabiai reputacijai – štai kokį verdiktą liūdnu balsu ištarė profesorius.

Prisiminiau šį epizodą dėl to, kad panašus likimas ištiko ir patį profesorių. Tiesa, iš jo paties lūpų tokių žodžių, kokius ištarė įžymaus solisto adresu, aš negirdėjau, bet juos paliudijo kolega Krescencijus Stoškus: „Esu seniena. Per ilgai gyvenu.“

Paskutiniais profesoriaus darbo metais, jau atgavus nepriklausomybę, vieno fakulteto prodekanas prasitarė, kad studentai apskundė profesorių, esą jis dėsto pasenusias tiesas, remiasi senais vadovėliais.

Nemanau, kad studentų kaltinimai buvo objektyviai pagrįsti. Veikiau čia turime situaciją, panašią į tą, kurią aprašė prancūzų filosofas Alexandre‘as Kojevas. 1968 m. Prancūzijoje vyko vadinamoji studentų revoliucija. Studentai paklausė savo filosofijos profesoriaus, ką jiems dabar daryti, kokios veiklos imtis. A. Kojevas atsakė: „Skaitykite Platoną!“ Toks atsakymas studentus nuvylė, ir profesorius liko nesuprastas. Jaunuoliai buvo užsidegę revoliuciniu entuziazmu, jiems imponavo nebent Karlas Marxas ir Herbertas Marcuse.

Tačiau visuomenės negalima pakeisti vien entuziazmu, nežinant filosofijos ir idėjų istorijos. Pats E. Meškauskas jaunystėje buvo savarankiškai, niekieno neverčiamas susidomėjęs marksizmu ir visą gyvenimą gilinosi į K. Marxo teoriją, tikrino ją kaip vieną iš abstrakčių konstruktų. Jau nepriklausomybės metais pokalbyje su prof. Vytautu Kavoliu jis pasakė: kada K. Marxas kaip ekonomistas tyrė socialinę struktūrą, jis buvo mokslininkas, o kada naują (socialistinę) struktūrą ėmė kildinti iš klasių kovos, jis nuėjo nuo mokslinio pagrindo. V. Kavolis jam pritarė sakydamas, kad šiuo atveju klasių kova yra tas pat, kas antikinėje dramoje buvo Deus ex machina.

E. Meškauskas kalbėjo ir dėstė mintis, išoriškai žiūrint, labai paprastai, bet už paprastos formos slypėjo giliai permąstytas ir išjaustas turinys, kuriam perimti reikėjo intensyvaus paties klausytojo darbo. Profesorius visą gyvenimą liko ištikimas savo jaunystės dienų priesakui „Nekalbėk gražiai!“, t. y. venk įmantrių žodžių ar frazių, o visada gilinkis į dalyko esmę. Ir kalboje, ir elgesyje, ir gyvenimo būde jis nemėgo puošnios formos, madų vaikymosi, buvo tikras nonkonformistas, neskubėjo pritarti naujovėms. Man reikia pagalvot, aš negaliu „na ura”, sakydavo. Nenuostabu, kad nepriklausomybės pradžioje, visuotinio socialinio ir dvasinio pakilimo metu, rami, mąsli ir skeptiška profesoriaus laikysena jaunimui atrodė neatitinkanti laiko dvasios. Bet profesorius visada buvo toks. Kada mokėsi gimnazijoje ir į Raseinius atvyko operos pažiba K. Petrauskas, visi puolė jo klausytis, visi tik apie tai kalbėjo. „O aš nėjau – neleido charakteris“, – sakė profesorius.

E. Meškausko demokratiškumas pasireiškė vienodai pagarbiu santykiu su kiekvienu asmeniu – suaugusiu ar mažu. Kalbėdamas apie bendravimo ir diskusijų kultūrą, jis dažnai prisimindavo kolegą prof. Vosylių Sezemaną, kuris, pasak E. Meškausko, ir su pačiu kvailiausiu kalbėdavo kaip su Platonu. Ypač atgrasūs profesoriui buvo visokie iškilmingi minėjimai, sukakčių šventimai, apdovanojimų pabrėžimai. Kartą, pakviestas į panašaus pobūdžio renginį, atėjo be medalių, nors tuometinis etiketas to reikalavo. Rengėjai ir kai kurie dalyviai ėmė priekaištauti. Teisinausi kaip paauglys pameluodamas, sakė filosofas: „Rytą išeidamas pamiršau raktą, o kai grįžau persirengti, žmona dar nebuvo parėjusi…“

Profesorius buvo ypač draugiškas studentams, laikė juos kolegomis. „Mūsų tuometinis dekanas filosofas E. Meškauskas buvo studentų švenčių siela”, – prisimena savo studijų metus rašytoja Marija Macijauskienė. Studentai per Vėlines ar Vasario 16-ąją Rasų kapinėse uždegdavo žvakutes ant dr. Jono Basanavičiaus kapo. Valdžios organai už tai kritikavo universiteto vadovybę, o KGB reiškė nepasitenkinimą, kad rektorių Juozą Bulavą ir prorektorių Eugenijų Meškauską studentai laiko „savais žmonėmis“. Dėl tokios laikysenos ir kitų „politinių klaidų” abu universiteto vadovai buvo atleisti iš pareigų.

Permainingas laikas daug kartų bandė palenkti profesorių į savo pusę, bet jis visada buvo savimi. Buvo vaikščiojanti universiteto dvasia.