Aukštojo mokslo reforma keičia ne tik studijų finansavimo principus, bet ir universiteto valdymą. Vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymu visos valstybinės aukštosios mokyklos iki šių metų pabaigos turi persitvarkyti pagal numatytą modelį. Universitetams lemta tapti viešosiomis įstaigomis, kurias valdo aukštųjų mokyklų bendruomenių ir švietimo ir mokslo ministro sudarytos tarybos. Tarybų kompetencijai taip pat priklauso ir aukštųjų mokyklų vadovų – rektorių – rinkimai.

Nors absoliuti dauguma universitetų jau aktyviai vykdo numatytą pertvarką, Vilniaus universitetas neskubina įvykių. Kol kas VU žengė tik pirmą pertvarkos žingsnį – parengė ir pateikė Seimui naują Vilniaus universiteto Statutą (VU siekia, kad, remiantis tradicija, Statutas būtų patvirtintas įstatymu, o ne Seimo nutarimu).

Apie universiteto valdymo pertvarkos aktualijas kalbame su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu prof. habil. dr. Vytautu Nekrošiumi.

Kodėl Vilniaus universitetas siekia, kad jo Statutas būtų patvirtintas įstatymu?

Čia yra keletas svarbių niuansų. Pirmiausia tai – tradicija. Jau nuo 1990 m. mūsų Statutas buvo įtvirtintas įstatymu. Antras dalykas – įstatyminė Statuto galia garantuoja tvirtesnę aukštosios mokyklos autonomiją. Tai reiškia, kad Statutas gali būti keičiamas tik su Senato sutikimu. Taip mes automatiškai apribojame politikų galimybę pagal jų norą ir politinę konjunktūrą kaitalioti universiteto bendruomenės gyvenimą.

Svarbu ir tai, kad įstatymu patvirtintas Statutas labai gražiai konkuruoja su Mokslo ir studijų įstatymu, nes tai yra du vienodo lygmens aktai. Be to, universiteto Statutas turi specialaus įstatymo statusą, o tai reiškia, kad jam yra teikiama pirmenybė. Nematau problemos, jei Vilniaus universitetas būtų vertinamas kitaip negu visos kitos aukštosios mokyklos. Manau, kad, atsižvelgiant į jo indėlį į mokslą, studijas ir vertinant jo svarbą visuomenei, VU galėtų būti numatytas ir tam tikras specifinis reguliavimas.

Prasidėjus aukštojo mokslo reformai buvo kalbama, kad iš tikrųjų pertvarka suteikia politikams galimybę kištis į aukštųjų mokyklų gyvenimą, kad universitetų tarybos gali tapti politizuotu organu. Jūs irgi dabar paminėjote šią grėsmę. Kiek, Jūsų manymu, ji yra reali?

Šioje vietoje aš visiškai pritariu Leonido Donskio išsakytoms mintims, kad ši naujoji sistema atveria kelią ir suteikia galimybes tokiam kišimuisi. Kitaip sakant, mes tampame priklausomi nuo to, ar Lietuvoje yra protingas, ar neprotingas švietimo ministras. Pavyzdžiui, ateis koks nors „didysis privatizatorius“, pakeis tarybos sudėtį, o paskui paaiškės, kad universitetams reikia pusę savo turto parduoti ar kam nors padovanoti. Kitas variantas – taryba gali iškviesti išrinktą rektorių ir paprašyti, kad jo žmonės nešnekėtų valdžiai nemalonių dalykų. Būtų baisu, jei tokios situacijos taptų realybe. Nebūtinai taip turi įvykti, bet galimybių tam yra. Čia atsiranda labai didelis pavojus autonomijai ir apskritai saviraiškos laisvei, kuri universitete yra ypač vertinga. Todėl reikia kovoti už savo teises.

Dar vienas labai svarbus dalykas – tai, kad politikai, priimdami Mokslo ir studijų įstatymą, nesivargino atsižvelgti į ankstesnius Konstitucinio teismo (KT) sprendimus. Pavyzdžiui, nuo 2001 m. KT tris kartus yra pasisakęs universiteto autonomijos klausimu ir konstatavęs, kad autonomija taip pat apima ir teisę valdyti universitetą. Tai yra pasakyta vienareikšmiškai. Todėl dėl savo autonomijos mes irgi turime kovoti.

Kodėl, Jūsų manymu, dabartinė valdžia taip priešinasi VU Statuto įtvirtinimui įstatymu?

Visos valdžios vienaip ar kitaip nori turėti įtaką universitetuose. Jos nori turėti politinę įtaką, kad būtų galima paskirti lojalų rektorių, nori turėti įtaką, kad būtų galima valdyti universitetus pinigais, kad universiteto bendruomenė bijotų šnekėti apie valdžiai nemalonius dalykus ir pan. Tai yra elementaru. Mūsų reikalas – pasipriešinti tam ir išsaugoti laisvę, kurią turėjome ir turime šimtmečiais. Manau, mums pavyks tai padaryti.

Ar tikrai reforma siūlo pažangesnį aukštųjų mokyklų valdymo modelį? Ką manote apie universiteto valdymo perdavimą tarybai?

Mums – universiteto bendruomenei – yra sakoma, kad tarybos – tai vakarietiškas modelis. Noriu nesutikti su šiuo teiginiu. Mūsų tarybos vakarietišku modeliu net nekvepia. Štai JAV į universitetų tarybas skiriami mecenatai – žmonės, kurie į šitą aukštąją mokyklą yra investavę ne vieną milijoną dolerių. Kitaip tariant, jiems iš tikrųjų rūpi, kas vyks universitete.

Europinė praktika yra kiek kitokia. Kai kalbama apie tarybos sudėtį, daugeliu atvejų sprendžiamąjį balsą turi būtent universiteto Senatas. Taip, tarybos narius skiria ministras, bet šiuo klausimu visą laiką vyksta dialogas su universitetu. Mums siūloma tvarka yra kitokia. Pas mus iš esmės viską sprendžia ministras. Jis deleguoja pusę tarybos narių ir dar vieną narį bendru sutarimu su rektoriumi. Tai reiškia, kad ministras, sėdėdamas savo kabinete, gali reguliuoti, kas bus universitetų rektoriais. Gerai, jeigu ministras geras, o jeigu prastas? Jokių saugiklių tuo atveju nėra.

Iš esmės galima neprieštarauti, kad tarybos narius skirtų ministras, bet tai turi būti daroma paritetiniais pagrindais kartu su universitetu. Taip turėtų būti formuojama visa taryba. Reikia, kad į ją ateitų ne žmonės iš gatvės, o žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi universitetas.

Kokioje teisinėje padėtyje atsidurtų Vilniaus universitetas, jeigu nespėtų ar nepanorėtų persitvarkyti pagal aukštojo mokslo reformos reikalavimus iki šių metų pabaigos?

Šiandien galiojantis Statutas yra patvirtintas įstatymu. Tai yra specialusis įstatymas. Jo niekas nenaikina ir negali panaikinti be mūsų Senato sutikimo. Jūsų minėtoje situacijoje tiesiog ir toliau galiotų dabartinis Statutas. Jokių čia problemų. Aišku, tokiu atveju būtų visokiausių bandymų vienaip ar kitaip mus paveikti, paspausti, bet mūsų pozicijos yra tvirtos. Čia tikrai nebūtų jokios didesnės bėdos.

Yra žinoma, kad savo žodį dėl tam tikrų Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų dar turi tarti ir Konstitucinis teismas. Ar aukštojo mokslo reforma gali būti sustabdyta?

Nemanau, kad reforma gali būti sustabdyta. Sakyčiau, kad ji gali būti pakoreguota, atsižvelgiant į tai, ką pasakys Konstitucinis teismas. Nenoriu dabar prognozuoti, kaip viskas galėtų būti. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, bet nenorėčiau jos viešinti, kol KT dar nepriėmė sprendimo. Vienu žodžiu, pažiūrėsime.

Galvoju taip: rimčiausias dalykas, kuris gali įvykti – reformos korekcija. Teoriškai, žinoma, gali atsitikti ir taip, kad jokių pokyčių nebus. KT gali pasakyti, kad viskas gerai, kad jokių įstatymo prieštaravimų Konstitucijai nėra, tačiau abejoju, kad taip bus, nes KT jau anksčiau yra gana vienareikšmiškai pasisakęs šiais klausimais.