Studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų. Jie buvo pagerbti rektoriaus padėkomis.

Filosofijos fakulteto profesorius Zenonas Norkus Vilniaus universitete dėsto jau 29 metus. Šiuo metu profesorius skaito istorijos filosofiją bakalaurams ir tris kursus magistrams: racionalaus pasirinkimo sociologiją, šiuolaikinę lyginamąją istorinę sociologiją, šiuolaikines socialinių mokslų metodologines problemas.

Kokie Jūsų dėstymo principai, metodai, ką labiausiai vertinate per paskaitas?

Ypatingų metodų neturiu, šiais laikais viską reikia vos ne minutės tikslumu nurodyti dalykų aprašuose, kurių formos vis sudėtingesnės ir detalesnės. Paskaitų aš kaip sykis stengiuosi skaityti mažiau, dažniausiai būna seminarai. Paskaitas skaityti keblu ir dėl to, kad šiuolaikiniai studentai atprato konspektuoti, nebent skaidres pasižiūri. Bėda ta, kad vaizdai studentui sukelia aiškumo ir paprastumo įspūdį, kuris dažnai būna apgaulingas.

 Ko sau niekada neleistumėte bendraudamas su auditorija?

Viskas labai tiksliai reglamentuota Vilniaus universiteto akademinės etikos kodekse. Stengiuosi jam nenusižengti.

 Kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti dėstytojas?

Šiuo metu man atrodo, kad svarbiausia – arklio sveikata. Turbūt kažkas negero (gal dėl besaikio antibiotikų vartojimo) vyksta mūsų mikroorganizminėje aplinkoje, nes „sezono“ (t. y. semestro) metu vos ne visą laiką tenka dirbti negaluojant virusine kvėpavimo takų infekcija. Studentui gerai – jeigu jis/ji ne pirmūnas ir „nesiplėšo“, pakanka per užsiėmimą tik sykį kitą prasižioti.

Kokių studentų savybių ir poelgių netoleruojate? Kokie studentai Jus žavi?

Anksčiau netoleruodavau studentų, užsiėmimo metu trukdančių aplinkiniams. Dabar, virtualiųjų socialinių tinklų laikais, problema savaime išsisprendė – jeigu studentui neįdomu ar jis negali susikaupti, tai tyliai ramiai „laikinasi“ su „Veidaknygės“ draugais arba žiūri „Youtube“. Žavi studentai, kurie šiais persisotinimo greitai ir lengvai prieinama paviršutiniška informacija laikais vis dėlto kažkuo domisi. Ir nepasakyčiau, kad tokių studentų mažėja.

Būti geru lektoriumi – Dievo dovana ar ilgo darbo rezultatas?

Apskritai geriausio dėstytojo nominacija man buvo visiškai netikėta – vis dar įtariu kokią nors studentų klastą ar pokštą. Geru dėstytoju savęs nelaikau. Žmonės su Dievo dovanomis auditorijose nevargsta, o taikosi kur nors aukščiau ir patogiau. Štai dirbantiems mokslinių tyrimų institutuose nereikia kasdien alsuoti virusuotu oru, jie gyvens vidutiniškai kokiais 15–20 metų ilgiau. Na, o tiems, kam Dievas to nedavė, lieka darbas, darbas, darbas…