Praėjusią savaitę ekonomikos Nobelio premijos laureatu paskelbtas Angusas Deatonas. Iš Škotijos kilęs ir šiuo metu JAV gyvenantis mokslininkas apdovanotas už ekonominius vartojimo, skurdo ir gerovės tyrimus. Vis dėlto kaskart kyla diskusijų, kad ekonomika – ne mokslas. Tokių skaudžių rykščių ekonomistai gauna vien už tai, kad ne visuomet numato krizes ir pan. Apie ekonomikos Nobelio premiją, ekonomiką ir, žinoma, šių metų laureatą kalbamės su Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėju prof. Linu Čekanavičiumi.

Pradėkime nuo klausimo, ar ekonomistams skiriamą apdovanojimą galima laikyti „tikra“ Nobelio premija, ar tik mėginimu pasinaudoti Nobelio premijos „prekės ženklu“. Dažnai pabrėžiama, kad Alfredas Nobelis, savo testamentu įsteigęs kitus apdovanojimus, nenumatė premijų ekonomistams.

Išties A. Nobelis nepaliko pinigų ekonomikos mokslo plėtotojams premijuoti. Šią spragą užpildė Švedijos bankas, seniausias pasaulyje centrinis bankas, 300 metų jubiliejaus proga įsteigęs A. Nobelio atminimui skirtą Švedijos banko premiją už pasiekimus ekonomikos moksle (Sveriges Riksbank Prize in Economic Sciences in Memory of Alfred Nobel). Skirtingai nuo Nobelio įsteigtų premijų, ji mokama ne iš Nobelio palikto kapitalo prieaugio lėšų, bet iš Švedijos banko pelno. Tik tai skiria ekonomikos Nobelio premiją nuo kitų. Būdamas ekonomistas, galiu tik žavėtis sumaniu ir toliaregišku Švedijos banko vadovų sprendimu susieti savo teikiamą premiją su Nobelio „prekės ženklu“: šiandien sąvoka „Nobelio ekonomikos premija“ ne tik plačiai vartojama šnekamojoje kalboje, bet netgi oficialus Nobelio premijų tinklalapis mini ekonomistams teikiamą premiją kaip lygiateisę greta kitų penkių.

Dažnai Nobelio premija ekonomistams prieštaringai vertinama ir dėl to, kad ekonomistai neįstengia patikimai prognozuoti finansų krizių ir ekonomikos nuosmukių, neretai nesutaria vieni su kitais, o Nobelio premijos kartais duodamos priešingų pažiūrų ekonomikos mokykloms atstovaujantiems ekonomistams. Kai kas netgi išvis neigia ekonomiką esant mokslu…

Girdint tokias kalbas, taip ir maga tiesiai rėžti: tie, kurie taip šneka, menkai nutuokia ne tik apie ekonomikos mokslą, bet ir, drįstu teigti, apie mokslo esmę ir prasmę apskritai. Nenorėdamas įžeisti galbūt savo srityje nemažai pasiekusių mokslininkų, pasakysiu švelniau: neišmintinga žvelgti į kitų sričių bei krypčių mokslus iš savojo „dramblio kaulo bokšto“, vertinti juos tik pagal savo kurpalį.

Sakote, ekonomistai neįstengia patikimai prognozuoti ekonomikos nuosmukių ar finansų krizių? Taip, patikimai prognozuoti – tikrai neįstengia. O ar įstengia, pavyzdžiui, geobranduolinės fizikos specialistai patikimai prognozuoti žemės drebėjimus – jų vietą, laiką ir stiprumą? Ar sugeba medikai patikimai prognozuoti būsimas epidemijas ir jų aukų skaičius? Gamtininkai, kiek žinau, negali patikimai prognozuoti orų ilgesniam negu trijų savaičių laikotarpiui, o ir šio periodo prognozės toli gražu nėra visiškai patikimos – ar toks prognozių horizonto trumpumas ir jų nepatikimumas gamtininkus leidžia kvalifikuoti kaip „nemokslu“ užsiiminėjančius šarlatanus? Nemanau.

Negi mokslo krypties ar mokslinės teorijos moksliškumo kriterijumi laikomas tik gebėjimas prognozuoti? Antai Ch. Darwino gyvųjų organizmų evoliucijos teorija, aiškinanti evoliuciją vykus natūralios atrankos būdu, nepateikia jokių prognozių. Ar tai paverčia ją nemoksline ar „antimoksline“?

Derėtų suvokti, kad bet kuri mokslinė teorija tėra tikrovės modelis, sudarytas remiantis tuo metu turimomis žiniomis apie modeliuojamą objektą. Kinta žinios – kinta ir modeliai. Be to, bet kuris modelis atsižvelgia tik į tas tiriamo objekto savybes ir įtakos jam veiksnius, kuriuos modeliuotojas (tyrėjas) laiko esminiais. Tad visi, ne tik ekonomikos, modeliai yra daugiau ar mažiau „netikslūs“, nes greta veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgta formuluojant modelio prielaidas, visada yra ir tokių, nuo kurių buvo eksplikatyviai ar implikatyviai atsiribota. Socialinių sistemų, tarp jų – ekonomikos, modeliuotojų darbą apsunkina tai, kad socialinės sistemos yra labai „lakios“, kintančios nepalyginamai sparčiau negu daugelis fizikos, technikos ar biologijos mokslų tiriamų sistemų. Pacituosiu taiklią ankstesnio Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano mintį: „Bendra taisyklė: atminti, kad jei kai kurios mokslo kryptys atrodo mažiau išplėtotos negu jūsiškė, tai tikėtina, kad taip yra ne dėl to, kad tų krypčių tyrėjai yra mažiau protingi negu jūs, bet todėl, kad jų tyrimo objektas yra sudėtingesnis.“

Už ką ekonomikos Nobelio premiją gavo šiųmetinis laureatas Angusas Deatonas?

A. Deatono gautąja Nobelio premija gali pagrįstai didžiuotis ir britai, ir amerikiečiai, nes šis Škotijoje gimęs, bet pastaruosius tris dešimtmečius Amerikoje gyvenęs ir dirbęs ekonomistas turi ir Jungtinės Karalystės, ir JAV pilietybes. Dar daugiau priežasčių džiaugtis ir didžiuotis A. Deatonui suteikta premija turi Kembridžo (Anglija) ir Prinstono (JAV) universitetai: šis įvykis didina ir taip aukštą jų prestižą, stiprina jų abiejų pozicijas ARWU reitinge. A. Deatonas yra Kembridžo augintinis (ten baigė visų trijų pakopų studijas) ir Prinstono universiteto profesorius.

Apibendrintai apibūdinant A. Deatono indėlį į ekonomikos mokslą, galima pasakyti, kad jis buvo ir yra sumanus bei metodiškas tiltų tarp mikroekonomikos ir makroekonomikos atšakų tiesėjas. Mikroekonomika tiria individų bei firmų priimamus ribotų išteklių paskirstymo sprendimus, o makroekonomika nagrinėja agreguotus ekonomikos reiškinius šalies, regiono ar globaliu mastu. A. Deatono tyrimų leitmotyvu tapo mintis, kad makroekonominiai reiškiniai gali būti geriau suprasti ir paaiškinti tiriant juos ne statistinių agregatų (BVP, nedarbo, infliacijos, vartojimo ir pan.) lygmeniu, bet remiantis empiriniais mikroekonominiais, t. y. individų bei ūkio subjektų elgesio, tyrimais. Vaizdžiai tariant, A. Deatono požiūrį į ekonomiką galima glaustai apibūdinti šv. Augustino žodžiais: „Ex pluribus unum“ (iš daugelio – viena [visuma]).

Nors dažnai mėgstama padejuoti apie „vartotojišką visuomenę“, suteikiant vartojimui negatyvų reikšminį atspalvį, ekonomisto akyse vartojimas yra esminis ekonominės gerovės determinantas. Vartojimas didžiąja dalimi lemia paklausą, o pastaroji skatina gamybos augimą ir apskritai ekonominį aktyvumą. Maža to, turint konkrečias pajamas, tam tikros jų dalies paskyrimas vartojimui kartu apibrėžia ir santaupų dydį, o nuo pastarųjų priklauso investicijos, taigi – vartojimas ateityje.

Iki A. Deatono vartojimo tyrimuose vyravo požiūris „iš viršaus – į apačią“: naudojant agreguotus (šalies ar regiono mastu) vartojimo išlaidų, apimčių ir vartojimo kainų duomenis, ekonometriniais metodais buvo identifikuojama agreguota (bendra visiems vartotojams) paklausos funkcija, atstovaujanti vieno hipotetinio „reprezentatyvaus“ ir racionalaus vartotojo pasirinkimams. Taip sukonstruota paklausos funkcija pasižymėjo keliomis „natūraliomis“, logiškai išvedamomis savybėmis: kartu padvigubėjus prekių kainoms ir vartojimo išlaidoms, paklausos struktūra ir perkamų prekių apimtys turi išlikti tos pačios, kokios buvo anksčiau. Tačiau stebima ūkinė praktika dažnai smarkiai skyrėsi nuo standartinės vartojimo teorijos implikacijų.

A. Deatonas pasuko vartojimo tyrimus priešinga kryptimi, „iš apačios – į viršų“, vadovaudamasis pažiūra, kad vartojimas makroekonominiu lygmeniu yra individualių heterogeninių (specifinių konkretiems vartotojams ar jų grupėms) vartojimo sprendimų agregatas. Šių individualių vartojimo sprendimų heterogeniškumą lemia daugelis veiksnių, pvz., demografinės vartotojo charakteristikos (amžius, šeimos sudėtis), skolinimosi galimybės. Pasitelkęs namų ūkių tyrimų duomenis, A. Deatonas ne tik sugebėjo identifikuoti specifines paklausos funkcijas skirtingoms vartotojų grupėms, bet ir parodyti, kad jas tinkamai agregavus galima paaiškinti daugelį anksčiau pastebėtų praktikos ir standartinės vartojimo teorijos neatitikimų.

Jau minėjau, kad vartojimo sprendimai turi du pjūvius: vartojimo paskirstymą laike (kiek pajamų skirti vartojimui dabar, kiek atidėti ateičiai, t. y. taupyti) ir erdvėje (kam ir kiek išleisti dabarties vartojimui skirtų lėšų). A. Deatonas vartojimo paskirstymo laike klausimus nagrinėjo nuosekliai laikydamasis principo, kad agreguoti vartojimo ir kaupimo (taupymo) rodikliai traktuotini kaip integruotas individualių vartojimo sprendimų, paskirstant skirtingų individų (ar jų grupių) gaunamas skirtingo dydžio pajamas, rezultatas. Čia jo darbai irgi padėjo „sutaikyti“ dažnus ankstesnius teorijos ir empirikos neatitikimus.

Reikšmingas A. Deatono indėlis ir į vystymosi ekonomikos (development economics) plėtrą. Jis sugebėjo anksčiau vyravusius makrolygio, besiremiančius nacionalinių sąskaitų duomenimis, vartojimo besivystančios šalyse tyrimus pasukti, kaip dabar madinga sakyti, „veidu į žmogų“. Daugiausia būtent A. Deatono dėka besivystančių šalių vartojimo studijose šiandien dominuoja mikroekonometriniai tyrimai, besiremiantys namų ūkių vartojimo duomenimis. Paties A. Deatono darbai leido patikrinti ne vieną vystymosi ekonomikos hipotezę – ir kai kurias jų atmesti.

Kadangi žemesnio išsivystymo šalyse šeimos labiau vertina sūnaus, o ne dukros gimimą, ilgą laiką manyta, kad mergaitės šeimoje patiria santykinę diskriminaciją: jos prasčiau aprūpinamos už berniukus. A. Deatonas pasiūlė originalų būdą tai patikrinti: jeigu diskriminacijos hipotezė teisinga, gimus berniukui, šeimos išlaidos „suaugusiųjų prekėms“ (suaugusiųjų drabužiams, alkoholiui, tabakui), perskirstant padidėjusios šeimos biudžetą, turėtų sumažėti daugiau, negu gimus mergaitei. Atlikęs palyginamuosius šeimų ūkių išlaidų tyrimus keliose besivystančiose šalyse, A. Deatonas nerado priklausomybių, liudijančių minėtos dukterų diskriminacijos hipotezės naudai.

A. Deatono tyrimai turėjo didžiulę reikšmę tobulinant skurdo lygio matavimo metodologiją. Remdamasis atliktais empiriniais tyrimais, jis sugebėjo parodyti (ir paaiškinti kodėl), kad tradiciniai statistiniai skurdo tyrimai dažnai pervertina skurdo mastą pasaulyje ir sumenkina skurdo mažėjimo rodiklius.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad A. Deatono tyrimai išsiskiria ne tik mokslinių interesų platumu ir gilumu, bet ypač tuo, kad jis nuosekliai siekė suartinti empirinius duomenis su ekonomikos teorija, pastarąją patikrindamas ir patobulindamas empiriniais statistiniais tyrimais.