„Sovietmečiu buvo įprasta, kad slaugytojos tiesiog vykdo iš gydytojo gautus nurodymus. Netgi tuomet, kai pacientas paklausdavo: „Sesute, ką jūs man leidžiate?“, dažniausiai pasigirsdavo atsakymas: „Klauskite gydytojo.“ Kitaip tariant, net ir žinodama slaugytoja neturėjo teisės atsakyti pacientui. Nors jau visame pasaulyje buvo pripažinta, kad būtent bendravimas yra geros slaugos pagrindas, tačiau Sovietų Sąjungoje slaugytojai su pacientais tiesiog nebendraudavo“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. Natalja Fatkulina.
Vis dėlto, jos teigimu, šiandien stereotipas, kad slaugytojo profesija yra žemesnio lygio ar prastesnė, nebėra toks gajus: „Visi supranta, kad be slaugytojų sveikatos priežiūros sistemos įsivaizduoti neįmanoma. Jie – pagrindinė ir didžiausia sveikatos apsaugos darbo jėga.“
Šiuolaikinis slaugytojas: žinios, įgūdžiai ir vertybės
Pasak prof. N. Fatkulinos, šiuolaikinis slaugytojas yra neatsiejamas nuo žinių, praktikos formuojamų įgūdžių ir vertybių. O asmuo, norintis tapti slaugytoju, visų pirma turi mylėti žmones ir būti orientuotas į pacientų dvasinę, psichologinę, fizinę ir emocinę gerovę.
„Kartais pamirštama, kad sveikatos priežiūros sistema yra sukurta būtent pacientui, jis priimamas kaip klientas ar asmuo, kuris trukdo personalui dirbti“, – sako profesorė ir su šypsena prisimena, kaip prieš 18 metų, besilaukdama antrosios dukros, vienoje iš konsultacinių ligoninių į panašią situaciją buvo patekusi ir pati.
„Sėdėjau sausakimšame koridoriuje laukdama konsultacijos, o dvi slaugytojos – viena viename koridoriaus gale, kita kitame – šaukia viena kitai: kodėl tie pacientai vaikšto ir vaikšto, ko jie čia nori? Jautėmės išties trukdantys dirbti toms dviem slaugytojoms. Tokių slaugytojų neturėtų būti. O jeigu vis dėlto pacientas slaugytojui trukdo, jam geriau slaugoje nedirbti“, – sako profesorė.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. Natalja Fatkulina
Jos teigimu, bendravimas – tiek su pacientais, tiek su kolegomis – yra viena svarbiausių slaugytojų kompetencijų: „Slaugytojas – tai tarsi ryšininkas tarp pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, gydytojas neturėtų tiek daug laiko skirti pacientui aiškindamas tam tikrus dalykus, kuriuos gali paaiškinti slaugytojas. Gydytojas yra visapusiškai brangus specialistas, kurio pagrindinis tikslas – tiksliai ir greitai nustatyti diagnozę ir paskirti veiksmingiausią, individualizuotą gydymą. Tuo tarpu sveikimo procesas tiesiogiai priklauso nuo slaugytojų. Bet kokiu atveju tai visuomet komandinis darbas.“
Daugiau praktikos – kolegijoje, o teorijos – universitete?
Paprastai teigiama, kad studijuojantieji kolegijose įgyja daugiau praktinių įgūdžių, o universitetuose – tvirtesnį teorinį pamatą. Paklausta, ar sutinka su šiuo teiginiu, profesorė sako, kad tai – prieš daugelį metų kolegijų sukurta legenda: „Sovietų Sąjungoje prie aukštojo išsilavinimo specialistų buvo priskiriami gydytojai, tuo tarpu slaugytojai buvo įvardijami kaip priklausantys viduriniam personalui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kaune (Lietuvos sveikatos mokslų universitete), vėliau – Vilniuje (Vilniaus universitete) ir Klaipėdoje (Klaipėdos universitete) atsirado galimybė įgyti aukštąjį slaugos išsilavinimą. Kolegijos pajuto augančią konkurenciją ir dėl to gimė mitas, kad jose stipresnė praktika, o universitetuose – teorija.“
Pašnekovė prisimena, kad studentams tekdavo susidurti ir su stereotipiniu ligoninių, kuriose atlikdavo praktiką, vadovybės ir darbuotojų požiūriu. Buvo manoma, kad universitetą baigę slaugytojai geriau parengiami vadovaujamoms pareigoms. Tuo tarpu kolegijų absolventai būdavo dažniau kviečiami įprastoms slaugytojo pareigoms eiti.
„Šiandien, kai susiduriama su specialistų trūkumu, apie tai nebekalbama, tačiau stereotipinis mąstymas išlieka. Tiesa, jį sugriauti – labai paprasta, nes tiek kolegijos, tiek universitetai dirba pagal tą pačią direktyvą, kurioje nurodoma, kad pusė studijų laiko turi būti skiriama klinikinių praktinių įgūdžių ugdymui. Įvertinus, kad studijos kolegijose trunka 3 su puse metų, o universitete – 4 metus, galima teigti, kad universiteto absolventai yra ir geresni praktikai, ir geresni mokslininkai“, – sako prof. N. Fatkulina.
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad kolegijų ir universitetų slaugos bakalauro studijų programų absolventų kompetencijos skiriasi. 2015 ir 2021 m. patvirtinti studijų tvarkos aprašai apibrėžia universitetines studijas kaip aukštesnio lygio studijas. Tai atspindi ne tik studijų turinys, bet ir tolesnės perspektyvos sėkmingai užbaigus studijas. Pavyzdžiui, slaugos bakalauro laipsnį kolegijoje įgijęs asmuo tęsti studijas magistrantūroje gali tik po to, kai baigia papildomas kompensacines studijas. Tuo tarpu slaugos bakalauro laipsnį universitete įgiję asmenys į magistrantūros studijų programas gali stoti be jokių papildomų studijų.
Aukštasis išsilavinimas slaugytojui – būtinas
„Efektyvios sveikatos priežiūros sistemos yra tik tos, kuriose dirba aukštąjį išsilavinimą turintys slaugytojai. Tai akivaizdu pažvelgus į tokias valstybes kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Australija ar Naujoji Zelandija. Gausybė atliktų tyrimų rodo, kad lygiaverčiu komandos nariu gali būti tik aukštąjį išsilavinimą įgijęs slaugytojas. Kitu atveju specialisto atsakomybės laukas mąžta ir prastėja slauga. Tai reiškia, kad tiesiogiai prastėja paciento sveikimo procesas, didesnis krūvis tenka gydytojams, dėl specialistų trūkumo gali kilti problemų ir t. t. Tai silpnina sveikatos apsaugos sistemą“, – sako prof. N. Fatkulina.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. Natalja Fatkulina
Jos teigimu, tokios valstybės kaip Ukraina, Baltarusija, Rusija ar Moldova turi prastesnes sveikatos priežiūros sistemas būtent dėl šios priežasties – slaugytojai minėtose šalyse yra priskiriami vadinamajam viduriniam personalui. Tuo tarpu Kazachstanas, pertvarkęs slaugos sistemą pagal Europos direktyvą, padarė itin didelę pažangą.
„Galima sakyti, kad slauga perėjo tris pagrindinius procesus. XX a. pradžioje slaugytojai išsilavinimą įgydavo klinikinio mokymosi ligoninėse pagrindu. Vėliau buvo pereinamasis laikotarpis, kada slaugos studijos tarsi buvo blaškomos tarp neuniversitetinio ir universitetinio išsilavinimo. Galiausiai slauga buvo visiškai integruota į aukštąjį mokslą – įgiję slaugos bakalauro laipsnį asmenys gali tęsti studijas magistrantūros ir doktorantūros pakopose“, – pažymi pašnekovė.
Pokalbiui besibaigiant, Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. N. Fatkulina tikina, kad sveikatos priežiūros srityje nėra atsitiktinai dirbančių žmonių: „Net jeigu jie čia ir patenka atsitiktinai, ilgai neužsibūna – be pašaukimo būti slaugytoju tiesiog neįmanoma. Džiaugiuosi, kad mūsų studentai slaugytojų profesiją pasirenka kryptingai.“
Ji primena, kad šiuolaikinės slaugytojo profesijos pradininkė, aukštuomenės dama Florence Nightingale, per kurios gimtadienį minima slaugytojų diena, būtent ir buvo slaugytoja iš pašaukimo.
„Linkiu visuomet prisiminti, kad slauga yra aukštuomenės – protingų ir gerų žmonių darbas. Tegul slaugytojai būna laimingi! Jeigu pacientą slaugo laimingas žmogus, tuomet ir tas, kuriam reikalinga slauga, tampa laimingesnis. Laimingas slaugytojas lygu laimingas pacientas!“ – sako profesorė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!