Lietuvos valstybės atkūrimo diena – ypatinga proga prisiminti savo šaknis, istoriją ir kultūrą. Šiais metais ją pasitikti kviečia išskirtinis muzikinis projektas – Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorės profesorės Renatos Bilbokaitės naujasis albumas „Viltis“. Tai jautrus ir autentiškas senosiomis kanklėmis atliekamų liaudies kūrinių rinkinys, kuris atgaivina praeities skambesį ir suteikia jam naują prasmę. Apie albumo idėją, kūrybinį procesą ir kanklių muzikos svarbą šiandienos pasaulyje kalbamės su pačia profesore.

Kaip gimė idėja sukurti albumą „Viltis“ ir kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Idėja gimė, kai prisikaupė tam tikras sukurtų kūrinių skaičius, keletą jų paskambinus, tradicinių kanklių kompozitorė ir atlikėja Žemyna man tiesiog patarė įrašyti albumą tam, kad liktų atminty ir galėtų klausyti žmonės, mėgstantys tokią muziką.

Sukurtus kūrinius nusiųsdavau profesionaliai kanklininkei Kristinai Kuprytei, kuri vis paragindavo kurti toliau, nes senaisiais instrumentais muzikuojančių nėra daug, trūksta repertuaro. Nebedelsti ir išleisti albumą ryžausi, kai suvokiau, kad kurti tą muziką man yra savotiška laisvė, mylėti tokią muziką taip pat yra laisvė.

Kanklių muzika turėtų kuo plačiau skambėti, nes tai mūsų šaknys – būti dabartyje ir gerbti savo šaknis yra labai svarbu, tai vitališkumo ir tikro vidinio skaidrumo pulsavimas. Įrašydama albumą skambinau meistro Alberto Martinaičio man padovanotomis iš Šiaulių miesto bulvaro arkų medžio pagamintomis kanklėmis – tai savotiška padėka ir jam už tuomet suteiktą viltį, kuri tapo albumu. Svarbu paminėti ir tai, kad senasis kanklių instrumentas per laiką buvo nepagrįstai nuvertintas, galbūt mano ar kitų kūrėjų albumai paskatins klausytojus labiau susidomėti kanklėmis ir jų skambesiu, atsiras daugiau norinčių jomis muzikuoti, dar labiau jausti savo šaknis ir kultūrą.

Kanklės – labai simboliškas ir senovinis instrumentas. Kodėl pasirinkote būtent jį?

Kanklės – mūsų senosios kultūros dalis. Mes tiek kalbame apie darnumą ir tvarumą, tačiau pamirštame, kad saugoti, puoselėti reikia ir tai, kas kultūriškai labai svarbu, nes aibė praeities elementų visiškai prarasta. Kanklės man yra protėvių palikimas – kaip galima jomis neskambinti? Šeimose taip džiaugiamasi, kad močiutė ar prosenelė paliko žiedą ar paveiksliuką, o kad mums visuotinai priklauso mūsų bočių kanklės kaip palikimas – pamirštame.

Manau, kad kanklės išlaisvina ir geriausiai skamba muzikuojančiojo rankose. Tai yra terapinis instrumentas, žmonėms buvo gera juo skambinti individualiai, šeimose, bendruomenėse. Aš linkiu, kad kanklėmis muzikuotų kuo daugiau norinčių patirti muzikavimo džiaugsmą.

Vis dar dominuoja stereotipas, kad kanklėmis skambinti galima tuos įprastus senovinius kompozicinius kūrinėlius, kurie nevisiškai paliečia žmonių širdis. Verta sklaidyti tuos kūrybiškumą ribojančius įsitikinimus – skambinti galima ir reikia tiesiog save, tai, kas viduje, tai, kuo gyvename.

Albumas pristatomas kaip skirtas Lietuvai ir nepriklausomybės atkūrimo šventei. Kokią žinią norite perduoti klausytojams šiuo darbu?

Pirmasis albumo kūrinys „Viltis“ gimė prasidėjus Rusijos karui su Ukraina. Šio kūrinio pavadinimas perkeltas ir į albumo pavadinimą. Man tai buvo didelės šviesos žiburys viduje, kad neprarastume vilties, tikėtume ir dar labiau mokytumės mylėti ir vertinti tai, ką turime. Mes labai stengiamės bėgdami ir lėkdami ieškoti datų, kad kažką permąstytume ir tarsi atkreiptume dėmesį, kurio neskiriame kasdienybėje. Nepriklausomybės diena – be galo svarbi tautai ir kiekvienam jos piliečiui, bet kur kas svarbiau, kad įvertintume, kas kiekvienam iš mūsų yra vidinė laisvė, ką reiškia man, kaip asmeniui, jaustis visapusiškai laisvam, kas trukdo ne tik jausti, mąstyti, bet ir išreikšti save, savo būtį, patirti vidinę darną savyje ir skleisti ją aplinkai? Skambinti kanklėmis, o ne populiarėjančia ukulėle irgi yra laisvas pasirinkimas ir savotiškas leidimas sau būti ten, kur nori, akimirkomis, kurių tiek maža darbų sūkuryje.

Albumas „Viltis“ yra apie tai, kad žmogui patiriant įvairias gyvenimo aplinkybes ir būsenas Dievas suteikia viltį, nes esame visi be išimties verti besąlyginės Meilės ir visa apimančio gėrio, darnos, malonės. Man laisvė yra apie besąlyginę meilę, kurią mes visi mokomės patirti ir dovanoti, nebijodami eiti savu keliu, vildamiesi, kad išmoksime ir vieną dieną bus tas taip visų trokštamas vidinis rojus.

Ar albumo kūrimo metu buvo kokių nors ypatingų įkvėpimų ar momentų, kurie formavo jo skambesį?

Žinoma. Albumo kūriniai gimė per dvejus metus, kiekvieno jo atsiradimą lėmė įvykiai, būsenos ir atkaklus tikėjimas, kad viltis yra labai svarbus mūsų visų gyvenimo dėmuo. Kiekvienas kūrinys turi savo atsiradimo priežastį, bet kadangi muzika yra melodija, o ne žodžiai, tegul kiekvienas ją girdi savitai, nežinodamas konkrečių faktinių aplinkybių, bet jas jausdamas širdimi.

Kokia buvo kūrybinė proceso eiga? Ar buvo kokių nors iššūkių, su kuriais teko susidurti kuriant šį albumą?

Galėčiau išskirti įvairius procesus, visuose juose būta iššūkių: muzikos kūrinio sukūrimas, jo įgrojimas, revizija ir tik tuomet jau leidybos procesas. Kaip atsiranda melodija? Labai natūraliai – muzikos kūrinys gimsta arba ne ir racionalumo čia labai mažai. Atsiranda pajauta per vidinę būseną, kad reikia groti, ir melodija tarsi nusileidžia pirštuose. Būna, kad vakare gimsta kelios melodijos vienu metu, o būna, kad mėnesiais kanklėse gyvena tyla. Man labai svarbu, kad tai būtų išjausta, išgyventa, išmąstyta, suvokta ir man turėtų prasmę ne tik melodija, bet ir mintis joje. Kūrinio įrašymas yra labai greitas procesas, bet prisiruošti, susirepetuoti tą kūrinį sugroti tinkamai, kad būtų išgauta ir perteikta norima būsena, vėl reikia tinkamo momento – nuotaikos, laiko ir pasiruošimo. Po įrašų yra daroma gan didelė pauzė, nes kūriniai turi išgyventi vakuume, kad po kokio pusmečio iš naujo klausydama pasitikrintum, ar verta įtraukti į albumą.

Kaip, tikitės, klausytojai reaguos į albumą?

Kadangi tai nėra populiarioji ar pramoginė muzika, masinio susidomėjimo būtų neobjektyvu tikėtis. Albume yra natūralūs įrašai be jokių filtrų ir efektų, muzika yra konceptuali, joje daug etniškumo simbolių ir paties skambesio, tai tikėtina, kad jos klausysis etno, konceptualios, terapinės muzikos mėgėjai. Tikiuosi, kad albume bus kūrinių, kurie klausantiems patiks.

Kas toliau? Ar planuojate tęsti šį kanklių muzikos kelią, ar galbūt ieškosite naujų projektų?

Kuriu muziką ne tik lietuvių kanklėms, bet ir latvių kuoklėms. Instrumentai labai panašūs, tačiau lietuviškos kanklės yra sodresnio, pilnesnio ir žemiškesnio skambesio, tuo tarpu kuoklės labiau primena pasakų skambesį – paslaptingesnės, subtilesnės, jautresnės, todėl dar tiksliau smingančios į pačią savasties gelmę. Kūrinius galima atlikti tiek lietuvių kanklėmis, tiek latvių kuoklėmis, bet skambesys tikrai skirsis. Kadangi labai myliu šias abi „seses“, tai pakeliui į gyvenimą yra kitas albumas, įrašytas skambinant latvių kuoklėmis.