Šiuo metu Lietuvoje bandoma įtvirtinti Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistema (ECTS) deda kokybinius pamatus aukštojo mokslo studijų kaitai. Apie tai, ką tokie pokyčiai mums atneš ir kuo jie bus naudingi, savo mintimis dalijasi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka.

Studijų programa – tai ne pažadas, o įsipareigojimas

ECTS sistema pirmiausia yra skaidri, informatyvi, nes ji orientuota į studentą. Dauguma aukštųjų mokyklų Vakaruose ja jau vadovaujasi, o Lietuvoje prie to taip pat pamažu pereinama. Jos esmė – apie savo studijas skelbti studentams suprantama kalba, t. y. pasakyti ne tik tai, kad jie mokysis tam tikrų disciplinų, bet ir ko jie išmoks, kokias kompetencijas turės, kai baigs studijas. Ir tai labai svarbu, nes žmogus stoja į universitetą ar kolegiją norėdamas įgyti tam tikrą profesiją. Vadinasi, baigęs jis turi gebėti dirbti tam tikrą darbą ir būti savo srities specialistas. Būti kompetentingam reiškia turėti tam tikrų žinių, įgūdžių, nuostatų, vertybių, kurie ir sudaro kompetencijas arba kompetentingumą. Taigi žmonės, galvodami, kur dabar jiems stoti, kokią studijų programą pasirinkti, gali peržvelgti aukštųjų mokyklų skelbiamą aprašą ir per keletą minučių suprasti, ko jie išmoks. Tai yra tam tikra aukštosios mokyklos deklaracija – ne tik informavimas, bet ir įsipareigojimas. Ir kartu tai informacija darbdaviams apie tai, kokius gebėjimus suteikiame savo studentams ir ką jie bus pasirengę atlikti baigę.

Taigi ECTS padeda užtikrinti atvirumą, skaidrumą. Nebelieka iliuzijos, kad štai kažkas paslaptingo vyksta universitete, ir tai, kas vyksta, žino profesoriai, o jau jūs – visi kiti – turite tiesiog pasitikėti mumis. Juk mes esame šviesūs žmonės, mes patys ilgai mokėmės, darome mokslinius tyrimus ir mes geriau išmanome, o jūs tiesiog pasikliaukite. Tai štai šiuolaikinė visuomenė – ir studentai, ir darbdaviai – nebelabai linkę vien pasikliauti. Jie nori žinoti. O tas žinojimas ir yra aukštosios mokyklos deklaravimas apie tai, ką ji siūlo. Negalima žadėti ir tik reklamuotis, o neįvykdyti. Juk vienas dalykas – reklamuoti universitetą, kitas – skalbimo miltelius. Čia negali būti tik reklama – turi būti atsivėrimas visuomenei su deklaravimu, kas suteikiama savo studentams ir ko visos suinteresuotos šalys gali tikėtis. Darbdaviams taip pat jau nepakanka tik to, kad studentas turi aukštojo mokslo diplomą ir tame diplome įrašyta jo studijų kryptis ar profesija (pvz., ekonomistas, teisininkas, psichologas, istorikas ir t. t.). Jam svarbu sužinoti, ką tas žmogus geba, ar jis yra kompetentingas. Taigi ECTS padeda sukurti didesnį skaidrumą, perregimumą, kas vyksta aukštosiose mokyklose ir koks tos veiklos rezultatas.

Negalime ruošti visų sričių profesoriaus

ECTS moko ir skatina dėstytojų kalbėjimąsi, veiklos koordinavimą, tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Juk kiekvienas dėstytojas yra savo srities specialistas. Jis dėsto, kas jam atrodo svarbiausia. Profesoriai yra pasiskirstę tam tikromis sritimis, o studentas lanko įvairių profesorių paskaitas, dalyvauja jų seminaruose, projektuose. Neretai atsitinka, kad ant studento dėstytojų užduotys užgriūva vienu metu ir per didelės arba, priešingai, pasitaiko pasikartojimų. ECTS dėstytojus kreipia į bendrą koordinuotą darbą. Juk nėra taip, kad kiekvienas profesorius rengtų studentą būti to dalyko profesoriumi. Todėl dėstytojams savo studijų dalykus ir metodus reikia derinti tarpusavyje tam, kad galiausiai parengtume ir visapusiškai išsilavinusį žmogų, ir gerą specialistą.

ECTS dėstytojas tampa greičiau ne autoritetu ir ne mokytoju, o pagalbininku, pripažįstant, kad geriausiai išmokstama, kai žmogus mokosi pats. Juolab kad universitete paprastai jaunuoliai pakankamai gabūs ir gali mokytis savarankiškai, o dėstytojui tenka daugiau pagalbininko vaidmuo.

Geroms idėjoms reikia plėtros ir… spaudimo

Vis dėlto norint, kad ECTS taptų sava sistema, kuria tikima ir kuria naudojamasi, reikia, kad jos idėjos plistų. Juk, pavyzdžiui, jei moki Lietuvoje kinų ar dar egzotiškesnę kalbą, ji tau nelabai reikalinga, nes nėra su kuo ja kalbėti. Kol mažai žmonių turėjo kompiuterį, internetą ar mobilųjį telefoną, mažai kas dalyvavo socialiniuose tinkluose, visa tai buvo mažiau naudinga ir mažiau paveiku. Todėl ECTS ir supratimo apie ją išplitimas duoda papildomą naudą: kai tikrai mes galėsime kalbėti ta pačia kalba ir vieni kitus lengviau suprasti, ta nauda taip pat bus akivaizdesnė.

Kad ECTS plistų greičiau, reikia, kad ją pažintų ir pripažintų vertinga ir studentai. Minėtas studijų proceso skaidrumas turėtų patikti studentams. Reikia, kad jie net sukurtų tam tikrą spaudimą aukštosioms mokykloms, ir tada jau aukštosios mokyklos bus priverstos greičiau keistis. O tam pirmiausia turi ją perprasti ir laikyti sava.

Taigi, jei dauguma dėstytojų patikės ECTS ir ims ją diegti, ji pasklis tarp studentų ir bus jų palaikoma bei stumiama, tai iš tiesų galima bus patikėti, kad Lietuvos aukštajame moksle vyksta tam tikra revoliucija.