Moterys mokslininkės Lietuvos mokslininkų bendruomenėje sudaro mažumą, tačiau savo moksliniais laimėjimais nė kiek nenusileidžia mokslininkams vyrams, o kai kur juos ir aplenkia. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Krūtinės ligų, alergologijos ir radiologijos klinikos profesorė, Tarpfakultetinės vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijos vedėja, Lietuvos mokslų akademijos narė ekspertė, Nacionalinės mokslo premijos laureatė, alergologijos vadovėlių autorė habil. dr. Rūta Dubakienė yra viena iš tų moterų, kurių biografijoje neatsiejamos šios kategorijos: mokslininkė, medikė ir mama. Šiais metais profesorė mini 60 metų sukaktį.

Ji daugiau nei pusę savo gyvenimo paskyrė mokslui ir Vilniaus universitetui, o ryžtas, žinių troškimas, tikslo siekimas, sunkus kasdieninis darbas buvo pagrindiniai palydovai, nutiesę kelią R. Dubakienei į mokslo aukštumas.

Siekė tapti mokslininke

Profesorė pasakojo, kad jau pirmoje klasėje ji buvo užsibrėžusi tapti mokslininke. Todėl dar mokykloje pasižymėjo dideliu ir giliu žinių troškimu. Buvo pirmūnė, aktyvi ir užklasinėje veikloje. Mokėsi muzikos mokykloje, sportavo, dalyvavo įvairiuose būreliuose.

Būdama moksleivė pasinėrė ir į pirmuosius tyrimus. Dalyvavo respublikinėse moksleivių chemijos ir biologijos olimpiadose. Domėjosi, rodos, viskuo, kuo tik buvo galima. Rinko drugelius, basa braidė po pelkę ieškodama retų augalų kaupiamai herbarų kolekcijai, tyrinėjo vabalų gyvenimą, domėjosi liaudies medicina.

Nors svajojo atrasti vaistus nuo vėžio ir studijuoti biochemiją, tačiau sekdama mamos gydytojos pėdomis pasirinko medikės kelią ir su pagyrimu baigusi mokyklą iš Kauno „pabėgo“ studijuoti į Vilnių.

„Daugeliui atrodė keista, kad studijuoti išvykau į Vilnių. Tačiau didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo mokytis ir vėliau dirbti Vilniaus universitete, viename iš seniausių Rytų ir Vidurio Europos universitetų. Mano svajonė išsipildė, nes to siekiau“, – kalbėjo profesorė.

Smagus studentiškas gyvenimas

Kai R. Dubakienė žvelgia į savo praeitį, su malonumu prisimena studentiškus laikus. Pasak jos, ji nebuvo iš tų, kurie ilgas valandas leido palinkę prie knygų, nors kasmet gaudavo padidintas ir net Lenino stipendiją. „Mano studentiškas gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be šokių ir dainų. Ką puikiai pamenu iš studijų laikų – tai Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblį“, – su šypsena veide pasakojo R. Dubakienė.

Ansamblyje ji šešerius metus grojo skudučiais. Pasak jos, nors net tris kartus per savaitę būdavo repeticijos, tekdavo praleisti ne vieną paskaitą ar praktikos darbus – studijos nenukentėjo, jas baigė su pagyrimu. Ansamblyje buvo daug smagumų, daug įvairių nuotykių. „Kartą Bulgarijoje, berods 1974 m., kiek pamenu, išsijungus šviesai koncertą teko užbaigti degant žvakėms. Įsiminė studentų „Gaudeamus“ festivaliai, naktiniai pasivaikščiojimai Rygoje ir kelionė traukiniu namo. Jos metu taip įsismarkavome, dainavome ir šokome vagone, jog nedaug trūko, kad traukinys būtų nulėkęs nuo bėgių“, – prisiminimais dalijosi profesorė. O festivalyje Tartu paryčiais ansamblio nariai parkeliavo tilto atbrailomis šiurpindami praeivius.

Visa tai skamba kaip šviesus jaunystės prisiminimas. Dar ir dabar, kai profesorė keliauja M. K. Čiurlionio gatve, vakare visada pažvelgia į trečio aukšto langus, ten, kur vyksta VU dainų ir šokių ansamblio repeticijos. „Kai matau languose šviesą, žinau, kad ansamblis gyvuoja“, – kalbėjo profesorė.

Gyveno ji tikrai nenuobodžiai: studijų metais per žiemos atostogas keliaudavo su VU biochemikais slidėmis per Karpatus, su VU žygeiviais iš GF išmaišė visą Lietuvą, vežė lietuviškas knygas į Baltarusijos lietuvių salas – Pelesą, dalyvavo „Romuvos“ veikloje, kelis kartus buvo kraštotyros ekspedicijose, vadovaujamose entuziasto dr. Norberto Vėliaus.

Na, o ruošdamasi mokslininkės ateičiai, jau nuo pirmo kurso aktyviai dalyvavo studentų mokslinės draugijos veikloje. Jos darbas šeštame kurse buvo nusiųstas net į Visasąjunginę studentų mokslinių darbų konferenciją Maskvoje.

Liko dirbti universitete

Su pagyrimu baigusi Medicinos fakultetą, mokslininkė 1975 m. pagal paskyrimą liko dirbti VU. Profesorė prisiminė, kad tais metais ji buvo vienintelė moteris tarp devynių vyrų, sulaukusi kvietimo dirbti universitete.

„Esu be galo dėkinga savo mokytojui docentui Eduardui Razgauskui, kuris mane sudomino tuo metu visai dar nauja alergologijos mokslo sritimi. Tik jo dėka aš visiškai pasinėriau ir atsidaviau šiam mokslui ir tyrimams“, – sakė R. Dubakienė.

Nors kilti mokslininkės karjeros laiptais nebuvo lengva, tačiau R. Dubakienę šiandien galima vadinti pirmąja moterimi, tiek daug nuveikusia Lietuvos alergologijai.

Atostogos – bibliotekose ir laboratorijose

Visa mokslinė profesorės veikla siejama su Vilniaus universitetu. Ji pirmoji 1980 m. Lietuvoje ir viena pirmųjų tuometinėje Tarybų Sąjungoje ištyrinėjo namų dulkių erkių akarofauną, jos įtaką žmogaus alerginių ligų išsivystymui.

Vasaros atostogas mokslininkė praleisdavo ne prie jūros, o sausakimšose Maskvos bibliotekose ir karščiu alsuojančiose laboratorijose ruošdama medžiagą disertacijai. Pasak jos, dirbti jai buvo didelis malonumas. Ji atsidavė mokslui ir sėkmė ją lydėjo beveik visur. Atrodo, kad jos gyvenime viskas vyksta tarsi pagal planą. Kažką sugalvojus, užsikabinus už idėjos, šioji įgyvendinama savaime.

Dar rengdama disertaciją R. Dubakienė kartu su Maskvos I. Mečnikovo vakcinų serumų instituto alergologijos laboratorijos bendradarbiais sukūrė originalų diagnostinį ir gydomąjį alergeną. Šie darbai vyko kaip Vilniaus universiteto ir minėto Maskvos instituto bendradarbiavimo sutarties projektas. Ji aprašė namų dulkių erkių sukeltos bronchinės astmos imunologinius ir klinikinius ypatumus ir ne tik visapusiškai ištyrė šio alergeno sudėtį, bet ir vienintelė tuometinėje Tarybų Sąjungoje atliko autorinius klinikinius tyrimus, pasiūlė naujas specifines imunoterapijos schemas, išaiškino bronchinės astmos gydymo mechanizmus. Visi šie tyrimai davė pagrindą ir galimybę pradėti alergeno gamybą pramonėje.

Visi profesorės atliktų tyrimų rezultatai apibendrinti 1983 m. apgintoje kandidato (daktaro), 1990 m. apgintoje daktaro (habilituoto daktaro) disertacijose ir keliose monografijose. R. Dubakienė kartu su mokslininku A. Kančiurinu iš I. Mečnikovo vakcinų ir serumų instituto parengė pirmąją monografiją „Alergijos vaistams diagnostika“. Knyga lietuvių kalba išleista 1985 m. Vėliau su tuo pačiu bendraautoriu 1988 m. išleido dar vieną monografiją „Alergija erkėms“ rusų kalba. O 1994 m. pasirodė R. Dubakienės „Bronchinės astmos imunoterapija“.

Už mokslo laimėjimus alergologijoje R. Dubakienė 2005 m. apdovanota Lietuvos mokslo premija.

Mokslininko pradas – atrasti

Mokslininkė teigia, kad nesigaili pasirinkusi medikės profesiją. Ji aiškino, kad gydyti žmones, kai tavyje tūno mokslininko pradas, sekasi daug geriau.

„Turi atrasti ir iki smulkmenų išsiaiškinti įvairius mechanizmus, priežastinius ryšius, juos susieti į bendrą visumą. Tai labai svarbu medicinoje, ypač alergologijoje ir imunologijoje. Dirbti šį darbą man yra didelis džiaugsmas. Esu labai laiminga, kad padedu ligoniams. Tačiau, manau, sėkmės paslaptis ta, kad mane domina ne tik pačios ligos gydymas, bet ir jos išsivystymo mechanizmas. Ne tai, kas paviršiuje, o tai, kas slepiasi giliai viduje“, – kalbėjo profesorė.

Būtent tai, kas nėra matoma plika akimi, mokslininkei kėlė didelį smalsumą. Galbūt todėl R. Dubakienė alergologijos ir imunologijos moksle nuveikė tiek daug. Ji atliko daug kitų alergenų tyrimų, išsiaiškino mikroskopinių grybų, cheminių medžiagų alergizuojančias savybes. Beje, maisto alergijai diagnozuoti pasiūlė specifinių imunoglobulinų E lietuviškų maisto produktų lentelę, kuri ir šiomis dienomis naudojama šalies alergologijos kabinetuose.

Profesorė 2002 m. išleido pirmąjį lietuvišką vadovėlį „Alergologija (pagrindai)“, kurį dedikavo savo mokytojams. Už jį jai paskirta 2003 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos II premija.

Mokslininkė nesnaudžia ant laurų. Universiteto vardą ji garsino Europoje 2005–2009 m. vykdytuose dviejuose ES 6 BP programos projektuose: „EuroPrevall“ ir „GA2LEN“. Ji ir toliau tęsia pradėtus darbus. Pernai kartu su VU Biotechnologijos institutu pradėtas Lietuvos nacionalinės programos projektas „Alergemol“ nagrinėja alerginių ligų išsivystymo mechanizmus. Šie metai mokslininkei vėl taps įsimintini. Profesorė parengė naują vadovėlį „Klinikinė alergologija“, kurio pristatymas sutapo su jos jubiliejumi. Ir ateities planuose numatyta dar nemažai. R. Dubakienė užsibrėžusi ateityje skirti ypatingą dėmesį mokslo populiarinimui, alergologijos mokslo istorijai.

Atrodo, neįmanoma suspėti ir tiek daug nuveikti šiame gyvenime, tačiau profesorė šmaikštaudama sakė, kad jai gyvenimo lengvumą suteikia tai, jog visuomet žinojo, ką nori padaryti. Net ir tada, kai, atrodo, stovi ant bedugnės krašto, nereikia pasiduoti, o eiti tikslo link.