Šiuo metu viešojoje erdvėje vis pasirodo kritika VU TSPMI kaip institucijai, menkinami jos darbuotojai ir pasiekimai. Ką atsakytumėte į šią kritiką?

Ji patvirtina, kad esame tapę vakarietiška visuomene, nes ir pas mus kuriamos alternatyvios realybės, kaip JAV, Jungtinėje Karalystėje ar kitose Vakarų šalyse. O kalbant rimtai, kritika visada naudinga, jei ji yra argumentuota. Tik skaitydamas, ką pastaruoju metu teigia V. Radžvilas ir jo sekėjai, randu mažai tos kritikos sąsajų su tuo, kuo gyvena instituto bendruomenė, kokie yra mūsų veiklos rezultatai. Mes reguliariai įsivertiname savo pasiekimus, naudodami įvairius su studijomis, mokslo tyrimais, veikla universiteto viduje bei Lietuvos visuomenei aktualiais klausimais susijusius rodiklius. Kasmet už instituto administracijos veiklą atsiskaitau instituto Tarybai. Tad turim pakankamai faktinės medžiagos, kad galėtume vertinti instituto situaciją remdamiesi faktais, o ne fragmentiškais įspūdžiais.

O faktai tokie, kad mūsų studijos yra patraukliausios socialinių mokslų studijos Lietuvoje. Į bakalauro studijų programą stoja labai gerai pasirengę būsimieji studentai (beje, šiemet mažiausias stojusiųjų į valstybės finansuojamas vietas balas viršijo 6), ypač geri stojamųjų į magistrantūros studijas rezultatai. Pačių studentų vertinimais, kuriuos prieš metus pristatė VU Studentų atstovybė, mūsų instituto studijų kokybė vertinama geriausiai iš visų VU padalinių. Mūsų mokslinės veiklos rezultatai, įskaitant ir tarptautines publikacijas, gerėja ir yra vieni iš geriausių tarp VU socialinių mokslų padalinių. Institutas konstruktyviai dalyvauja VU vykdomose pertvarkose, mūsų tyrėjai aktyviai komentuoja Lietuvos visuomenei aktualius klausimus, institute nuolat vyksta viešos diskusijos ir paskaitos, kuriose dalyvauja užsienio akademikai ir sprendimų priėmėjai (vien praėjusiais metais institute įvyko 130 viešų renginių). Institute dėsto ir renginiuose dalyvauja įvairiausių politinių ir idėjinių srovių atstovai. Viso to nepastebėti gali tik tas, kam rūpi ne tiesos paieškos, bet kiti tikslai. Galbūt teisus kolega Alvydas Jokubaitis, kad V. Radžvilas „yra politikoje“, nes toks stebėtinas faktų ignoravimas ir savo susikurtos realybės versijos propagavimas panašus į ideologinę, o ne mokslinę veiklą.

Kita vertus, turbūt tai reikėtų vertinti plačiau nei kaip vieno asmens istoriją. Mano pažįstami akademikai, tyrinėjantys mūsų regioną, pavyzdžiui, Oksfordo universiteto profesorius Janas Zielonka, taip pat britų analitikas Tarasas Kuzio, kuris praėjusį mėnesį institute pristatė savo naują knygą apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, man yra sakę, kad Vidurio ir Rytų Europoje ypač populiarios sąmokslų teorijos. Gal taip ir yra – per pastaruosius trisdešimt metų šio regiono šalyse įvyko radikalūs pokyčiai ir daliai visuomenės sudėtinga gyventi pasikeitusioje aplinkoje. Gal todėl kai kurie žmonės linkę lyginti dabartinę situaciją su sovietmečiu, ieškoti analogijų. Tad veikiausiai galima rasti bendresnių tokios elgsenos aiškinimų. Tačiau tai nesuteikia teisės viešai nepagarbiai kalbėti apie kolegas, klijuoti jiems etiketes.

Tie patys kritikai pabrėžia faktą, kad nuo pat tada, kai Jūs pradėjote eiti VU TSPMI direktoriaus pareigas, institute vyksta „prieš filosofiją arba Radžvilą nukreipto kursų jungimo ir mažinimo vajus“. Kaipgi institute sudaromos studijų programos? Kokiomis praktikomis remiamasi?

Pirmiausia pasakysiu, kad TSPMI yra vienas iš nedaugelio VU padalinių, kuriuose studijų programų komitetai realiai veikia ir būtent jie priima sprendimus dėl programoje siūlomų dalykų, jų statuso, reaguoja į dėstytojų, išorės ekspertų ar studentų pastabas. Tai numatyta instituto nuostatuose ir tokia praktika laikoma gerąja praktika, kurią, VU priėmus naujus pavyzdinius kamieninių akademinių padalinių nuostatus, siūloma perimti ir kituose VU padaliniuose. Tad studijų komitetai svarsto dėstomų dalykų tinklelį reaguodami į vertinimus bei išorės pokyčius, finansines galimybes ir sprendžia dėl konkrečių dėstomų dalykų ir jų kreditų skaičiaus.

Pastaraisiais metais bakalauro programos studijų komitete vyko intensyvios diskusijos apie jos turinį ir po jų nuspręsta koreguoti kai kuriuos privalomuosius dalykus, sujungti dalį kursų – ne tik filosofijos, bet ir ekonomikos, teisės, viešojo administravimo, o kartu pasiūlyti studentams pasirinkti ir gilintis į vieną iš trijų studijų krypčių – tarptautinius santykius, politiką ir visuomenę ar politinę ekonomiją. Atitinkamai kiekvienoje kryptyje numatyta siūlyti daugiau su ja susijusių disciplinų, įskaitant ir politinės filosofijos pasirenkamuosius kursus. Tad iš privalomųjų politinės filosofijos kursų dabar siūlomi klasikinių politinių teorijų ir šiuolaikinių politinių teorijų kursai. Beje, taip pat dėstomas privalomasis Lietuvos politinės minties istorijos kursas. Pasirenkamųjų politinės filosofijos dalykų skaičius netgi padidėjęs, pavyzdžiui, siūlomas naujas politinių idėjų ir ideologijų kursas, naujas neortodoksinės politinės teorijos kursas.

Suprantu, kad kiekvienam dėstytojui svarbus jo dėstomas kursas. Bet kolegos turėjo svarių argumentų, kodėl reikėtų būtent taip reformuoti mūsų bakalauro programą, nagrinėjo gerų Jungtinės Karalystės universitetų, pavyzdžiui, Oksfordo universiteto, politikos mokslų programų turinį ir komitetas palaikė tuos siūlymus. Studijų komitetų sprendimus geriausiai galėtų komentuoti komitetų vadovai. Bet kokiu atveju aš pasitikiu jų sprendimais ir manau, kad mes turime nuolat galvoti, ar iš tiesų dėstome tai, ką geriausio galime pasiūlyti pagal turimus išteklius. Idealiu atveju būtų puiku siūlyti daugiau tokių socialinių mokslų disciplinų kaip ekonomika, filosofija, teisė, sociologija, bet mus riboja ir finansai, ir laikas. Be to, nors savo veiklą suprantame plačiai – suteikti gerą socialinių mokslų išsilavinimą, esame politikos mokslų institutas. Mus taip pat riboja ir neadekvačiai mažas socialinių mokslų studijų finansavimas iš Lietuvos biudžeto. Prieš dešimt metų jį iš dalies kompensavo įplaukos už neakivaizdines studijas, kurios kaip mokama studijų forma buvo siūlomos institute. Tačiau man tapus vadovu jų atsisakėme, nes jos negalėjo palaikyti aukštos studijų kokybės ir kompromitavo instituto reputaciją. Dabar mokančiųjų už bakalauro studijas savo lėšomis yra labai nedaug, daugelis ateina su studijų „krepšeliais“. Tačiau socialinių mokslų „krepšelio“ suma yra neadekvačiai maža. Jos padidinimas yra vienintelis tvarus sprendimas, jei norime tinkamai motyvuoti dėstytojus ir siekti pasaulinio lygio studijų ir mokslo kokybės.

Tad vyksta nuolatinės tinkamiausių sprendimų paieškos. Absoliuti dauguma instituto dėstytojų tokias paieškas vertina adekvačiai, programų pakeitimai svarstomi be išankstinių įtarimų, aptariant argumentus. Bet V. Radžvilas nuo tada, kai pralaimėjo direktoriaus rinkimus 2009 m., kuria susidorojimo ir aukos naratyvą ir, kiek pamenu, nuo tada nėra pastebėjęs institute jokių pozityvių pokyčių.

 Nuo studijų programų klausimo yra neatsiejami ir akademinio personalo atrankos kriterijai. Kritikuojant institutą teigiama, kad „institute atsirado daugiau žmonių, neturinčių pasirengimo politikos mokslo srityje“. Pastarieji, pasak kritikų, „institute siekia rengti neutralius specialistus arba ekspertus, neturinčius tautinės savimonės politologus, kurie būtų pasiruošę aptarnauti bet kokią valdžią, bet kokią santvarką, bet kokį naują šeimininką“. Kaip kuriama instituto akademinė bendruomenė, ar neignoruojamos tokios Lietuvai ypač aktualios temos kaip Rusijos politika, pasaulio finansų krizė ir kitos?

Šiuo metu institute dirba tiek politikos mokslų išsilavinimą turinčių dėstytojų ir tyrėjų, kiek jų nėra buvę nuo instituto įkūrimo. Kuriant institutą jame dėstė teisininkai, matematikai, fizikai, filosofai, sociologai, bet ne politikos mokslų išsilavinimą turintys žmonės. Ir tai suprantama, nes sovietmečiu nebuvo politikos mokslų, kokie egzistavo Vakarų universitetuose. Tačiau per 25 metus išaugo gausus būrys gabių politikos mokslus baigusių analitikų, kurie domisi labai įvairiomis politikos mokslų disciplinomis – tarptautiniais santykiais, saugumo studijomis, politikos analize, politinėmis institucijomis ir rinkimais, politine filosofija, politine ekonomija, skirtingų regionų – Europos, Azijos, Vidurio Rytų, Lotynų Amerikos studijomis ir kitomis disciplinomis.

Pokytis lyginant su ankstyvaisiais instituto gyvavimo metais yra esminis ir prie to prisidėjo visi nuo instituto įkūrimo jame dirbę žmonės. Daug dabartinių jaunų instituto dėstytojų studijavo ir gerai vertinamuose Vakarų universitetuose, vis aktyviau dalyvauja tarptautiniuose tyrėjų tinkluose, nes tai leidžia pasitikrinti savo argumentų tvirtumą, pabendrauti su pasaulinio garso akademikais, gauti naudingą grįžtamąjį ryšį ir pasiekti didesnę auditoriją.

O reaguojant į kritiką, kad institute ignoruojami tokie svarbūs Lietuvai klausimai kaip Rusijos studijos, galiu pateikti daug pavyzdžių, kad per pastaruosius dešimt metų situacija iš esmės pasikeitė. Taip, stojant į ES ir NATO buvo susitelkta būtent į šiuos procesus. Toks dėmesys buvo suprantamas, nes pagrįstai tikėtasi, kad Lietuvos dalyvavimas transatlantinėse organizacijose ne tik prisidės prie jos ekonominės plėtros, suverenios valstybės įsitvirtinimo tarptautinėje bendruomenėje, bet ir sustiprins jos saugumą, gebėjimą geriau apsisaugoti nuo pagrindinių geopolitinių grėsmių. Tada Rusijos reikalais domėtasi daugiausia tiek, kiek tai buvo susiję su stojimu į minėtas organizacijas, pavyzdžiui, analizuojant narystės ES padarinius Rusijos tranzitui per Lietuvos teritoriją.

Tačiau dabar institute dirba tyrėjai, kurie užsiima daugiausia Rusijos studijomis bei Rusijos vaidmens užsienyje analize – Laurynas Jonavičius, Nerijus Maliukevičius, Dovilė Jakniūnaitė, Tomas Janeliūnas, Konstantinas Andrijauskas ir kiti. Prieš kelerius metus siekdami didinti dėmesį Rusijos studijoms pertvarkėme mūsų angliškai dėstomą magistrantūros studijų programą iš Vidurio ir Rytų Europos studijų į Rusijos ir Rytų Europos studijų programą, dėstomos Rusijos ir NVS studijos. Rusijos tematika rengiamos daktaro disertacijos, pavyzdžiui, šiemet instituto doktorantas Linas Kojala, laimėjęs Fulbrighto stipendiją, stažuojasi Harvardo universitete ir rengia disertaciją apie Rusijos režimą bei jo santykį su išorės veiksniais. Institute dažnai vyksta diskusijos apie Rusijos politinę ir ekonominę situaciją, kuriose dalyvauja Rusijos ir kitų regiono šalių atstovai, čia savo tyrimus pristato tokie žinomi Rusijos tyrėjai kaip Karen Dawisha, Tarasas Kuzio, Natalija Zubarevič ir kiti. Be to, keturi instituto tyrėjai kartu su dešimties Europos šalių universitetų mokslininkais dalyvauja projekte, kurio tikslas – išanalizuoti, kaip vyksta reformos Rytų kaimynystės šalyse – Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir kokią įtaką tam daro tokie išorės veikėjai kaip ES, Rusija ir kiti. Reikia būti ypač angažuotam kitokiems tikslams, kad viso to nematytum.

Beje, kalbant apie kitas aktualijas, kurios svarbios Lietuvai ir jos žmonių gerovei – pasaulio finansų krizės įtaką, euro zonos krizės priežasčių ir poveikio analizę, struktūrinių reformų eigą Lietuvoje ir kitas, taip pat nesunku pastebėti instituto tyrėjų įdirbį. Džiaugiuosi, kad šiais klausimais paskelbta publikacijų pripažintuose tarptautiniuose žurnaluose, rengiamos disertacijos ir monografijos, bendradarbiaujama ir su užsienio akademikais, ir su Lietuvos politiką formuojančiomis institucijomis.

Tęsiant apie studijų procesą – kokį studentų vaidmenį matote šiame procese? Buvo manančių, kad „studentų rankomis mėginama susidoroti su atvirai savo kritiškas pažiūras reiškiančiu profesoriumi“. Ar apskritai studentai turi turėti teisę pasisakyti studijų klausimais?

Man keista, kad geriausiai vertinamame Lietuvos universitete vis dar reikia kažkam aiškinti, kad studentai yra visaverčiai studijų proceso dalyviai. Žinoma, dėstytojai geriau išmano dėstomus dalykus, nes atlieka tyrimus, rašo ir komentuoja tai, ką dėsto. Todėl jie ir dėsto. Dėstytojai pasirenka dėstymo ir žinių vertinimo metodus, jie sprendžia, kokias konkrečias temas ir kaip pristatyti ir, žinoma, kokius požiūrius pateikti, kaip juos vertinti. Bet studentų nuomonė apie dėstymo procesą ir dėstomus dalykus taip pat yra svarbi ir mes ją vertiname ir vertinsime rimtai. Manau, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl studentai taip gerai atsiliepia apie studijų kokybę ir studijų aplinką institute.

O jei kažkas mano, kad instituto vadovybė manipuliuoja studentais ar, kaip teigia tie patys komentatoriai, „nepaaiškino studentams jų klaidos“, kad neteiktų netinkamai parašytų skundų, tokiais įtarimais tik parodo, ką patys mano apie studentus ir jų vietą universiteto bendruomenėje. Vadinasi, jie netiki, kad studentai gali patys pareikšti savo nuomonę, o instituto darbuotojai, šiuo atveju studijų komitetas, tinkamai įvertinti tą nuomonę ir priimti sprendimą. Vėl ieškoma sąmokslų ir centralizuotai valdomų procesų. Kai kas turbūt galvoja, kad tokios interpretacijos rodo jų „įžvalgumą“, kitiems turbūt taip paprasčiau aiškinti jiems nepatinkančius sprendimus. Man gaila tokių žmonių, nes jie nežino, ką kalba.

O kaip alumnai įsitraukia į šį procesą? Kaip apskritai jie vertina studijas institute? Kokią mato jo viziją?

Manau, kad geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti mūsų alumnų draugijos nariai. Aš tik šia proga dar kartą noriu padėkoti tiems jos aktyviausiems nariams, kurie prisidėjo prie draugijos įkūrimo prieš pustrečių metų, matė prasmę skirti tam savo laiką ir imtis tokių labai prasmingų veiklų kaip mentorystė, grįžtamasis ryšys apie studijų metu įgytus įgūdžius, lėšų sutelkimas skiriant stipendiją mūsų aktyviausiems ir geriausiai studijuojantiems studentams. Esu ne kartą sakęs, kad man pačiam studijų metu buvo svarbūs dėstytojų patarimai ir rekomendacijos, tad labai džiaugiuosi, kad dabartiniai studentai irgi turi į ką kreiptis. Be to, pozityviai nuteikia ir alumnų atsiliepimai apie studijas institute ir jų metu įgytus analitinius įgūdžius. Prieš pusantrų metų atlikta alumnų apklausa, taip pat jų karjeros bei atlyginimų vertinimai, prieinami viešai, rodo, kad jiems studijos buvo naudingos dirbant tiek valstybės tarnyboje ir politikoje, kur dirba maždaug pusė baigusiųjų institutą, tiek versle ir nevyriausybinėse organizacijose.

Oficiali instituto misija – ugdyti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui. Aršiausiai kritikuojantys teigia, kad tokia misija lemia „masinę emigraciją, veda į Lietuvos išnykimą“. Kaip Jūs suprantate instituto misiją? Kokie yra instituto tikslai?

Dabar instituto strateginiame plane įtvirtinta instituto misija buvo suformuluota po ilgų diskusijų instituto bendruomenėje, kiekvienas jos žodis yra išsamiai apsvarstytas. Trumpai kalbant, man ji reiškia du svarbiausius dalykus. Pirma – rūpestį dėl Lietuvos reikalų, kuris tinkamai negali būti realizuotas be apmąstymo ir supratimo to, kas vyksta Europoje ir platesniame pasaulyje. Kaip prieš trisdešimt metų rašė R. Ozolas, negalima suvokti šiandieninės Lietuvos be Europos konteksto. Tik matydami platesnį kontekstą, bendraudami su žinomiausiais tarptautinių santykių ir politikos mokslų akademikais galime geriausiai prisidėti prie mūsų politinės bendruomenės reikalų sprendimo. Antra – norėdami būti stipriausiu socialinių mokslų centru ne tik Lietuvoje, bet ir regione, šalia siekio perteikti žinias, stiprinti analitinius studentų įgūdžius turime užsiimti lyderystės, kitaip sakant, gebėjimų telkti bendruomenę spręsti visiems rūpimas problemas, ugdymu. Patriotizmas neturi būti prilygintas provincialumui ir neprivalo būti pokyčių bijančių žmonių prieglobsčiu.