Iš politikų ir visuomenės atstovų lūpų neretai girdimi priekaištai teisminei valdžiai, kad teisingumo vykdymas yra be galo ilgas ir todėl sistemoje reikalingos esminės reformos, paskatino mokslininkus atidžiau žvilgterėti į šią problemą. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai atlieka mokslinį tyrimą, kurio rezultatai jau šiandien akivaizdžiai įrodo, kad esame viena iš pirmaujančių Europos valstybių pagal teisingumo vykdymo trukmę. Tačiau tai nereiškia, kad teisminėje valdžioje nėra problemų. Mokslininkai identifikavo problemas ir pasiūlė jų sprendimo būdus.

Apie tai kalbamės su projekto „Asmens teisės į civilinės bylos išnagrinėjimą per protingą laiką įgyvendinimo sąlygos“ projekto vadovu VU Teisės fakulteto profesoriumi Vytautu Nekrošiumi.

Ko siekiama šiuo projektu, koks šio mokslinio tyrimo tikslas? Kokius pavyzdžius nagrinėsite ir kokia praktika remsitės nagrinėdami šią temą?

Asmens teisė į jo bylos išnagrinėjimą per protingą laiką yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Galima drąsiai teigti, kad ši teisė yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir apibūdina teisminės valdžios veiklos efektyvumą konkrečioje valstybėje. Todėl žvilgterėti į tai, kaip Lietuvoje veikia teismų sistema šios žmogaus teisės realizavimo kontekste, yra labai svarbu. Juo labiau kad iš politikų lūpų neretai girdimi priekaištai teisminei valdžiai, kad teisingumo vykdymas yra be galo ilgas ir todėl sistemoje reikalingos esminės reformos. Mūsų tyrimo rezultatai jau šiandien akivaizdžiai įrodo, kad esame viena iš pirmaujančių Europos valstybių pagal teisingumo vykdymo trukmę. Kita vertus, tai nereiškia, kad teisminėje valdžioje nėra problemų. Tyrimo metu stengiamasi identifikuoti šias problemas ir pasiūlyti jų sprendimo būdus.

Kaip projektas bus vykdomas, kokie jo etapai? Gal jau galite kalbėti apie įgyvendintų  etapų rezultatus?

Projektas jau trunka antrus metus ir vykdomas keliais etapais. Pirmiausia, bendradarbiaudami su Nacionaline teismų administracija, surinkome tam tikrus statistinius duomenis iš Lietuvos teismų. Kitame etape grupės nariai rinko medžiagą analizuojama tema užsienio mokslo institucijose (pirmiausia Maxo Plancko procesinės teisės institute Liuksemburge). Pagal surinktą informaciją parengsime septynis straipsnius, kurių didžioji dauguma bus publikuota užsienyje. Tyrimą vainikuos mokslinė studija, ji šiuo metu intensyviai rengiama.

Pagrindinė mūsų atlikto tyrimo išvada jau dabar yra gana aiškiai matoma – situacija dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į jo bylos išnagrinėjimą per protingą laiką yra gana gera ir jokių revoliucinių reformų šioje srityje tikrai nereikia.

Kodėl ši tema tapo mokslininkų dėmesio objektu? Nejaugi iki šiol nėra apibrėžti terminai, per kiek laiko turi būti išnagrinėta civilinė byla?

Kaip jau minėjau – teisingumo vykdymo trukmės analizė iš esmės tiesiogiai atskleidžia teismų veiklos ir procesinių įstatymų efektyvumo rodiklį. Jeigu procesai vyksta per ilgai ir trukmės problema tampa sisteminė, tai iš karto rodo teismų sistemos veiklos neefektyvumą, kurio priežastis gali būti institucinių teismų sistemos arba procesinių įstatymų netobulumas. Svarbu tai, kad atsiradus sisteminei procesų trukmės problemai ji paprastai savaime neišsisprendžia, kadangi yra nulemta ne atsitiktinių, bet sisteminių priežasčių. Todėl kuo vėliau įstatymų leidėjas imasi šias priežastis identifikuoti bei šalinti, tuo aktualesnė tampa proceso trukmės problema. Proceso trukmės problema atsiranda todėl, kad ginčų skaičius pasidaro akivaizdžiai per didelis teisminei valdžiai ir ji tiesiog nepajėgia su esamu krūviu susidoroti. Todėl ši problema negali būti išspręsta tiesiog nustačius bylų išnagrinėjimo terminą.

Bylų išnagrinėjimo terminų įtvirtinimas galėtų būti vertinamas tik kaip populistinis politikų žingsnis, kuris niekada neišspręs problemos iš esmės.

Koks tas „protingas laikas“, kokios būtinos sąlygos, kurios padeda išnagrinėti civilines bylas per protingą laiką, ir kas per tą apibrėžtą terminą turi būti padaryta?

Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek ir pati konvencija nėra įtvirtinusi konkretaus termino, kurio pažeidimas reikštų ir žmogaus teisės į jo bylos išnagrinėjimą per protingą laiką pažeidimą. Ar yra pažeidimas, ar ne, priklauso nuo kelių dedamųjų – nuo paties asmens elgesio, bylos sudėtingumo, teismo veiksmų ir įstatyminės bazės. Pavyzdžiui, jeigu šalis, kuri skundžiasi dėl pažeistos teisės, byloje pati vengė bendradarbiauti su teismu ir vilkino bylos nagrinėjimą, tai, nepaisant per ilgo bylos nagrinėjimo termino, konvencijos pažeidimas nebus konstatuotas. Kita vertus, kitos to paties proceso šalies atžvilgiu, kuri sąžiningai elgėsi procese, tačiau teismas neturėjo veiksmingų priemonių kovoti su kitos šalies proceso vilkinimu ir todėl procesas užtruko ilgai, galės būti pripažintas konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Skaičiuojant bylos nagrinėjimo terminą imamas visas laikas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (čia taip pat patenka ir visos galimybės apskųsti bei įvykdyti priimtą teismo sprendimą). EŽTT praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, kad šešerių metų neviršijantis bylos išnagrinėjimo terminas nepažeidžia asmens teisės į jo bylos išnagrinėjimą per protingą laiką.

Ką dar turi žinoti kiekvienas visuomenės narys, susidūręs su civilinės bylos nagrinėjimu?

Bylinėjimasis yra specialių žinių reikalaujanti veikla – tai turėtų žinoti ir suprasti kiekvienas visuomenės narys. Teismas, vykdydamas teisingumą, pats nerenka įrodymų, neformuluoja už šalis reikalavimų ar atsikirtimų – teismas esamų įrodymų pagrindu priima byloje vienokį ar kitokį sprendimą. Todėl teisme yra būtina profesionalo pagalba. Kita vertus, reikia turėti galvoje, kad teisminė valdžia nėra „greito maisto“ restoranas ir bylinėjimasis bet kokiu atveju užtrunka. Todėl, jeigu tik yra galimybė, kilus ginčui pirmiausia reikėtų bandyti susitarti taikiai.

 Ar jau dabar galite kalbėti apie skaudžiausias šios problemos vietas, kur labiausiai reikia dėmesio? Ar jau galite bent iš dalies išryškinti šio mokslinio tyrimo atskleistas tendencijas?

Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje proceso trukmės atžvilgiu nėra labai skaudžių problemų. Atvirkščiai, Lietuva yra tarp pirmaujančių valstybių Europoje. Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškia, kad nėra problemų ir yra panaikintos visos galimybės nesąžiningoms šalims vilkinti procesą. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teismai praktikoje labai atsargiai taiko proceso koncentruotumą turinčias užtikrinti priemones (teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, bauda už aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimą ir pan.). Akivaizdu, kad drąsos čia reikėtų daugiau. Antra, tam tikri procesiniai institutai neveikia taip, kaip turėtų veikti, ir tai sudaro palankias sąlygas proceso vilkinimui. Geriausias to pavyzdys – sprendimo už akių institutas, kurio reguliavimas leidžia panaudoti tik nedidelę šios priemonės potencialo dalį.

Apie kokias civilinės bylos išnagrinėjimo per protingą laiką įgyvendinimo priemones, kurios užtikrintų civilinių bylų išnagrinėjimą per protingą laiką ir neleistų dalyvaujantiems byloje asmenims vilkinti civilinės bylos nagrinėjimo teisme, kalba mokslininkai, ką naujo siūlo?

Mūsų Civilinio proceso kodeksas gana modernus, todėl čia iš principo įtvirtintos visos šiuolaikinės kovos su proceso vilkinimu priemonės. Tiesa, reikėtų kiek patobulinti sprendimo už akių instituto reglamentavimą ir pasiekti, kad teisėjai drąsiau taikytų esamas kovos su proceso vilkinimu priemones.

Ar šios mokslininkų rekomendacijos žada tapti realybe, ar bus į jas atsižvelgta tobulinant įstatymus?

Tyrimo rezultatai bus pristatyti tiek visuomenei, tiek politikams ir teisėjų bendruomenei. Verta paminėti, kad daugelis tyrimą atliekančių mokslininkų priklauso teisingumo ministro sudarytai Civilinio proceso kodekso priežiūros grupei, todėl turime tikrai geras galimybes pasiūlyti įstatymų leidėjui svarstyti tam tikras proceso koncentruotumą gerinančias priemones.

Tyrimą „Asmens teisės į civilinės bylos išnagrinėjimą per protingą laiką įgyvendinimo sąlygos“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. MIP-091/2014).