Po daugiau nei mėnesį trunkančio karantino pasigirsta vis daugiau ateities prognozių, įžvalgų, vertinančių koronaviruso padarinius visuomenei ir ekonomikai. Manoma, kad karantinas dėl COVID-19 pandemijos įeis ir į pasaulio istoriją kaip pirmasis pasaulinis karantinas. Apie tai, kaip galime vertinti viruso protrūkį istoriniame kontekste ir kas laukia karantinui pasibaigus, laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“ kalbėjo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto profesorius Zenonas Norkus.

Karantinų amžius?

Nors dėl įvairių duomenų trūkumo apie koronaviruso pandemijos padarinius tikslias prognozes pateikti dar sunku, pasak prof. Z. Norkaus, tam tikromis įžvalgomis jau galima pasidalyti. Analizuojant visuomenę ištikusias krizes, įprasta jas vertinti remiantis istoriniu kontekstu, todėl ir šiandien pasaulį keičiančiai pandemijai galima rasti analogijų.

„Suprasti, kas vyksta, galima tik tada, kai tai pasibaigia, tai turi tapti istorija. Tačiau šiuo atveju situacija gana palanki, nes turime pakankamai istorinės medžiagos – karas ir maras yra dvi didžiosios žmonijos rykštės, istorijoje nuolat pasikartojančios. Ir Pirmasis pasaulinis karas iš pradžių buvo vadintas tik Didžiuoju, nes buvo manoma, kad jis paskutinis ir vienintelis toks“, – pasakoja sociologas.

Pasak profesoriaus, Pirmasis, o vėliau ir Antrasis pasauliniai karai iki šiol laikomi didžiausiais XX a. įvykiais, todėl, chronologiškai vertinant, galima manyti, kad ir koronaviruso pandemija gali palikti ryškią žymę žmonijos istorijoje. Todėl prof. Z. Norkus neneigia galimybės, kad būsimi istorikai XXI a. gali prisiminti kaip didžiųjų pandemijų, karantinų laikotarpį.

„Gali kilti klausimas: jei žmonijai buvo lemta po daugybės mažesnių karų pergyventi du pasaulinius, ar ir mes nesame kažkokio istorinio įvykio amžininkai? Juk tai Pirmoji pasaulinė pandemija, Pirmasis pasaulinis karantinas, tokio pat masto įvykis, kaip buvo pasauliniai karai. Ar nebus ir padariniai žmonijos istorijoje tokie pat įspūdingi? Nors pasaulinių pandemijų yra buvę nemažai, bet pasaulinio karantino dar nebuvo, nes anksčiau nebuvo ir tokio masto globalizacijos“, – teigia prof. Z. Norkus.

Užuominų apie pavojų buvo ir anksčiau

Įvairiuose šaltiniuose, kalbant apie šiuos laikus kaip apie sintetinės biologijos, inovatyvių technologinių galimybių amžių, apie galimas tokias ir panašias krizes buvo užsimenama ir anksčiau, tačiau tik kaip apie antraeilę, ne itin svarbią problemą, kurią galima nesunkiai išspręsti.

„Jau anksčiau pastebėdavau svarstymų, tačiau, kaip sakoma, smulkiu šriftu, ar nekils saugumo problemų, kai pradėsime kurti dirbtinius mikroorganizmus ir technologiškai juos naudoti. Buvo teigiama, kad visko pasitaikys, tie mikroorganizmai gal „pabėgs“ ir pradės evoliucionuoti savaime, bet problemų kils labiau lokalių nei platesnio masto. Tačiau dabar matome, kad apie tai reikia galvoti, ruoštis tam atvejui, kad jeigu iš kokios didingos sintetinės biologijos gamyklos nutekės mikroorganizmai ir mutuos, jau būtų parengtos saugumo pajėgos su reikalingais ištekliais tai problemai išspręsti“, – teigia prof. Z. Norkus.

Anot profesoriaus, dabartinė situacija parodo, kad perspėjantys tekstai apie biologinio, mikrobiologinio saugumo problemą buvo vertinami nepakankamai rimtai, ignoruotas ir įspėjamasis skambutis, siūlantis būti budriems, atsargiems ir pasiruošti apsisaugoti nuo tokių netikėtumų, kol sintetinės biologijos amžius dar neįsibėgėjo.

Apsaugos klausimą suprantame klaidingai

Prof. Z. Norkaus teigimu, visuomenė krašto apsaugos klausimus supranta per siaurai, vertindama grėsmę tik kaip karinės agresijos pavojų ir nuogąstaudama, kad pasikartos istorijoje jau nutikę įvykiai.

„Turbūt teks iš esmės peržiūrėti šiuolaikinį supratimą apie saugumą, ką iš tikrųjų reiškia būti saugiems. Lietuvoje tą pavojų suprantame kaip atvažiuojančius tankus nuo Nemenčinės ar panašia prasme. Tačiau matau, kad ir tarptautinių organizacijų lygiu reikės tą ligi šiol dominavusią ne vien nacionalinio, bet ir tarptautinio saugumo koncepciją iš esmės peržiūrėti“, – sako sociologas.

Anot profesoriaus, dabartinė situacija atspindi posakį „generolai visuomet ruošiasi praėjusiam karui“, todėl ir didžiosios, ir mažesnės valstybės, besimokydamos iš istorijos, neatkreipė dėmesio į perspėjimus dėl netikėtų krizių.

„Tikėkimės, kad tai įspėjimas, generalinė repeticija ir iš to bus pasimokyta. Tada gali būti, kad ji bus prisimenama kaip vienkartinė, netikėta krizė. Tačiau už nepasiruošimą dabartinei pandemijai reiks sumokėti labai didelę kainą, nes visi matome, jog tenka sustabdyti ekonomiką“, – teigia profesorius.

Keturi galimi scenarijai pagal prof. Z. Norkų.

Ateities scenarijuose – ir gili ekonominė krizė

Viena iš prof. Z. Norkaus kompetencijų sričių, vadinamasis scenarinis planavimas, leidžia pažvelgti į ateitį sociologų akimis.

„Kai tavęs klausia, kas laimės rinkimus, prašo pasakyti preliminarių procentų, vietų skaičių – tai yra prognozavimas. Scenarinis planavimas siekia išplėsti vaizduotės ribas, suformuluoti tas alternatyvias ateitis dar prieš keliant klausimą, kuri iš jų labiau ar mažiau tikėtina, nes kartais pasitaiko, kad įvyksta ir patys netikėčiausi įvykiai. Matyt, futurologai ne veltui tik mažom raidėmis rašydavo pandemijos scenarijus – nes tai buvo mažai tikėtina“, – svarsto mokslininkas.

Rengiant galimus ateities dėl koronaviruso sukeltos krizės scenarijus scenarinio planavimo principu, pirmiausia reikia atsakyti į du pagrindinius klausimus: pirma, kurie veiksniai turi daugiausia įtakos ateičiai, ir antra, dėl kurių veiksnių egzistuoja didžiausias netikrumas. Galingiausi veiksniai, dėl kurių esame mažiausiai tikri, yra scenarijų planuotojų dėmesio centre.

Kalbant apie dabartinio karantino padarinius, tokie veiksniai yra du. Pirma, kiek ilgai truks ir kiek gili bus ką tik prasidėjusi krizė. Antra, ar karantinas, kuris dar nesibaigė, nepasikartos. Iš tų dviejų galingų neapibrėžtumų sankirtos gauname keturis galimos ateities scenarijus.

„Ekonomikos krizė dar tik prasidėjo ir labai sunku ką nors pasakyti tiksliai, bet yra ženklų, kad ji gali būti neįprastai ilga ir gili. Įdomus niuansas – daug kas tos krizės jau tikėjosi ir laukė, aš ir pats dar prieš pandemiją prognozavau ją šiemet, bet visiems netikėtas dalykas buvo koronavirusas, nuo kurio ji prasidėjo“, – sako prof. Z. Norkus.

Pasak profesoriaus, jeigu ekonominei krizei jau buvome pribrendę, t. y. jeigu vis tiek ji būtų prasidėjusi ir be karantino, vadinasi, ji turi gilesnes struktūrines priežastis, pavyzdžiui, per daugelį metų yra prisikaupę nevykusių investicijų: „Tokiu atveju karantinas tą krizę tiesiog papildomai komplikuoja ir apsunkina, todėl ji bus ilgesnė ir gilesnė negu paprastai.“

Galimi ateities scenarijai

Krizei gilėjant ir užtrunkant, o pandemijai smarkiai nepadidinus mirtingumo, realizuotųsi scenarijus, kurį profesorius vadina „Sveikatos apsaugos ministras nuteisiamas“, bet galima pavadinti ir „Sėkmės paradoksu“, jeigu manysime, kad būtent karantinas padėjo išvengti mirčių skaičiaus šuolio.

„Dabar kalbama, kad kažkas pražiūrėjo, laiku neįspėjo dėl viruso, galėjom karantiną įvesti anksčiau. Tačiau įdomiausias dalykas būtų sėkmės paradoksas – gali būti, kad drakoniškomis priemonėmis suvaldyta pandemija po kiek laiko sumenkins žmonių požiūrį į buvusį pavojų ir bus svarstoma, ar verta išvis buvo tą ekonomiką stabdyti. Šiuo atveju kalti dėl ekonomikos griūties liks tie, kurie tą karantiną paskelbė“, – aiškina profesorius.

Pasak sociologo, gerai žinoma, kad ši epidemija labiausiai pavojinga vyresnio amžiaus žmonėms, o kitoms amžiaus grupėms, atėjus vasaros sezonui, gali pasidaryti nebepriimtina laikytis griežtų karantino sąlygų: „Iškils pavojus tvirtam kartų solidarumo paktui. Kol kas jaunimas laikosi drausmingai, bet vieni praranda darbus, keičiasi kainos, pasikeisti gali ir požiūris“, – teigia sociologas.

Vis dėlto, jeigu vertintume, kad ekonominė krizė nebuvo pribrendusi ir nepriklausomų nuo karantino struktūrinių priežasčių jai kilti nebuvo, galėtume tikėtis, kad ekonominė krizė nebus gili ir ilga, iš visos situacijos bus pasimokyta ir imtasi priemonių, kad tokia padėtis nepasikartotų, pavyzdžiui – kaupiamos tam tikros atsargos. Pasak profesoriaus, tai būtų gražiausias, geriausias scenarijus, kurį būtų galima pavadinti „Paminklas sveikatos apsaugos ministrui“.

„Norisi viltis, kad ekonomika kaip aukštojo pilotažo lėktuvas padarys mirties kilpą ir nuskris pirmyn. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad užsikrėtusiųjų virusu kreivė smarkiai nekris, karantino sušvelninti nepavyks, negalės kilti ir ekonomika. Dėl šios priežasties gali įvykti vertybių apsivertimas ir padidėti kaina, kurią mokame už tam tikros populiacijos dalies apsaugojimą. Tada ir realizuotųsi jau aptartas scenarijus „Sveikatos apsaugos ministras nuteisiamas“, – sako prof. Z. Norkus.

Deglobalaus kapitalizmo grėsmė

Prasčiausi ateities scenarijai yra susiję su galimybe, kad po vietinio ar pasaulinio karantino bus antras, trečias ir t. t. Pasak profesoriaus, gali būti, kad prie jų pasikartojimo visuomenė taip pripras ir prisitaikys, kad jie nebesukels tokių gilių ir skausmingų ekonominių padarinių, kokius sukėlė pirmasis.

„Jei po kelerių metų užeis antra banga, gal ir trečia, tas koronavirusas mutuos, atsiras nauja atmaina ir tokie karantinai taps rutina, periodišku new normal, Europos Sąjungos valstybėms gali grėsti sisteminiai padariniai“, – teigia profesorius.

Vienas iš karantino normalizavimo scenarijų yra kiek šviesesnis (Nr. 3 lentelėje). „Dabartinis Šengeno zonos suspendavimas bus laipsniškai atšaukiamas, pačioje zonoje išskiriant saugias ir nesaugias šalis – bus tarsi Šengenas Šengene. Bet ir be pandemijos pasikartojimų rutina, ko gero, keisis, keliavimo praktika bus kitokia, galbūt nuolat tikrins temperatūrą, galbūt reikės kokių nors dokumentų, priklausomai nuo kelionės tikslo ar to, iš kur vykstate, galbūt ši informacija ateityje bus integruota ir tapatybės kortelėje“, – teigia prof. Z. Norkus.

Tačiau negalima atmesti ir blogiausio (Nr. 4 lentelėje) scenarijaus, kuris realizuosis, jeigu, ekonominei krizei nesibaigiant arba po vienos karantininės ekonominės krizės užgriūvant naujai, teks imtis nepaprastųjų ekonominio gyvenimo pertvarkymo priemonių, kurių imamasi tik didelio karo metu. Ilgalaikis padarinys būtų totalitarinės santvarkos atgimimas. Nei komunistinio, nei nacistinio totalitarinių eksperimentų nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Pirmojo pasaulinio karo. „Nenustebčiau, jeigu ne po pirmojo, tai po antrojo pasaulinio karantino žmonija ar jos dalis atsidurtų po karantininio totalitarizmo padu“, – teigia sociologas.

Laidose „VU ekspertai padeda suprasti“ Paulius Gritėnas kalbasi su Vilniaus universiteto mokslininkais, savo srities ekspertais, kurie padeda atsakyti į svarbiausius mūsų keistos ir netikėtos naujosios dabarties klausimus. Pokalbių tikslas – tiesiogiai supažindinti žiūrovus su mokslininkais ir jų darbu, padedančiu suvaldyti, perprasti ir permąstyti mus užklupusias krizes.