Projekte EODOPEN dalyvaujanti Vilniaus universiteto (VU) biblioteka su autorių sutikimu skaitmenina VU leidyklos išleistas mokslininkų knygas. Šis projektas suvienijo 15 Europos bibliotekų, siekiančių suskaitmeninti ir Europos internautams atverti 15 tūkst. XX–XXI a. dokumentų bei literatūros kūrinių. Šiai iniciatyvai pritaria ir visuomenei mokslinius darbus atveria Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja dr. Birutė Railienė. VU leidykla yra išleidusi jos monografiją „Andrius Sniadeckis“, kuri, įgyvendinant projektą EODOPEN, tampa laisvai prieinama VU bibliotekos Skaitmeninėse kolekcijose.

Kodėl ir kaip susidomėjote Andriumi Sniadeckiu? Kokie jo svarbiausi darbai?

Mano daktaro disertacija buvo apie chemijos mokslines mokyklas Lietuvoje. Rašydama istorinę įžangą atradau Andrių Sniadeckį. Juo nesižavėti tiesiog negalima. Jis parašė kelias knygas, apie keturiasdešimt straipsnių.

Norėčiau išskirti tris svarbiausius darbus. Tai „Chemijos pradmenys“, kurie buvo išleisti lenkiškai ir lietuviškai, „Organinių būtybių teorija”, kuri išleista trimis tomais. Norėčiau pabrėžti, kad ši knyga buvo išleista prancūziškai, o vokiškai išversta ir išleista net du kartus. Reikia pasidžiaugti, kad 2018 m. knyga išleista lietuviškai ir angliškai. Kurį laiką jis buvo pamirštas, tačiau Lietuvoje buvo verčiamos ištraukos, cituojamas ir kaip filosofijos, ir kaip medicinos veikalas. Trečioji knyga – „Pastabos apie fizinį vaikų lavinimą“ išleista lenkiškai ir baltarusiškai.

Dr. Birutė Railienė

Ar jis buvo talentingesnis chemikas, ar gydytojas?

Nesu pakankamai susipažinusi su jo kaip gydytojo veikla. Tačiau faktas, kad jis rašė tiek chemijos vadovėlius, tiek medicinos mokymui skirtą veikalą, kurie VU buvo naudojami dešimtmečius, leidžia daryti prielaidą, kad buvo talentingas abiejose srityse. Apskritai A. Sniadeckis buvo puikus dėstytojas, oratorius, į savo paskaitas sutraukdavęs ne tik daugybę studentų, bet ir vaistininkų, miestelėnų.

Ką manote apie jo auklėjimo metodus?

A. Sniadeckis turėjo patirties šioje srityje ir kaip medikas, ir kaip tėvas. 1805 m. žurnale „Dziennik wilenski“ buvo išspausdintas jo darbas apie fizinį vaikų lavinimą. Kaip nurodo nemažai tyrėjų, A. Sniadeckis buvo radikalių ir kartu progresyvių vaiko auklėjimo metodų šalininkas. Jo rekomendacijos buvo grįstos ir mediko įžvalgomis.

Pirmasis medicinos istorijoje rachito profilaktikai jis patarė taikyti saulės vonias. Neprisiimdamas svetimos šlovės rėmėsi senovės išmintimi. Ragino vaikus nuo kūdikystės migdyti ant kuo kietesnio gulto, be pagalvės, gerai išvėdintose patalpose ir jokiu būdu nemigdyti šalia naminių gyvūnų. Ir šiomis dienomis nepraradę aktualumo jo raginimai ugdyti darbštumo, tvarkos įgūdžius. Susimąstyti verčia jo įžvalga, kad „net puikiai išauklėtas jaunuolis paauglystės audroms užėjus be tinkamos priežiūros paliktas gali susiluošinti savo gyvenimą pasirinkęs blogą draugiją“. Džiaugiuosi, kad pagaliau, praėjus 216 metų, edukologijai ir pedagogikai toks svarbus šaltinis išverstas į lietuvių kalbą (vertė dr. Aistis Žalnora). Belieka viltis, kad Lietuvoje atsiras lėšų šį vertimą išspausdinti.

VU rektorius, astronomas, profesorius Jonas Sniadeckis ne mažiau žinomas nei jo jaunesnis brolis Andrius. Ar brolis jo neužtemdė savo metu?

Pikti liežuviai plakė, kad brolis Jonas visą gyvenimą perdėtai globojo jaunėlį Andrių, apie tai buvo kalbama ir viešai. Ar tai vadintume užtemdymu? Nesigilinau į brolių tarpusavio santykius, tačiau su šypsena prisimenu laiškuose užrašytą brolio Jono, tuo metu ėjusio VU rektoriaus pareigas, pasiūlymą Andriui negaišti laiko ir nedalyvauti profesūros posėdžiuose, iš kurių nieko gero, o geriau laiką skirti paskaitoms, kurias Andrius taip mėgo.

XIX a. pradžia dažnai vadinama VU aukso amžiumi. Čia dirbo daug iškilių, talentingų asmenybių. Kuo tarp jų išsiskyrė A. Sniadeckis?

Kaip jau minėjau, A. Sniadeckis buvo puikus oratorius, talentingas dėstytojas. Dėstymo, kartu ir chemijos eksperimentų demonstravimo meno, kaip pats rašė, pasisėmė Edinburgo universitete iš pasaulinio garso chemijos profesoriaus Džozefo Bleko (Joseph Black).

Mane labai įkvepia faktas, kad A. Sniadeckis buvo taip mėgstamas studentų. Universitete buvo visuotinai švenčiamas jo gimtadienis. Studentai skyrė jam eiles, odes, net užsakė jo biustą. 1838 m. jį sukūrė skulptorius Kazimieras Jelskis. Biustas saugomas VU muziejuje.

A. Sniadeckis buvo labai atsidavęs savo kaip gydytojo profesijai. Dar studijų metais nutaręs įminti ligos esmę, šiai paieškai skyrė beveik visą gyvenimą. Paskutinę dalį parašė prieš pat mirtį. Dar vienas dalykas, ko labai pasigendu šiuolaikiniame akademiniame pasaulyje – tai humoras. Neabejoju, kad esate girdėję apie Nenaudėlių, arba Šubravcų, draugiją. A. Sniadeckis su keliais bendraminčiais įkūrė šią draugiją, daug metų buvo jos pirmininkas ir rašė satyrinius rašinius. Ne vieną kartą už savo rašinius buvo patekęs į nemalonę, bet tokia buvo to meto bendravimo kultūra.

Ar jis buvo deramai vertinamas savo metu ir vėliau?

Nors studentai jį labai mylėjo, bet kolegų, manau, deramai įvertintas nebuvo. Jo platesniam tarptautiniam pripažinimui trukdė istorinės aplinkybės: karai, aneksija, VU uždarymas, sukilimai. Be to, daugumą savo darbų skelbė lenkiškai, nors pagrindinis jo veikalas „Organinių būtybių teorija“ buvo išverstas į vokiečių ir prancūzų kalbas. Į kolegų universitete nemalonę ir tarp Vilniaus gydytojų pasitaikančias nesantaikas A. Sniadeckis žvelgė atlaidžiai, tačiau nepraleisdavo progos parašyti vieną kitą kandesnį tekstą humoristiniame laikraštyje „Gatvės žinios“.

Kuo Jus A. Sniadeckio asmenybė labiausiai žavi, domina, stebina?

Man labiausiai imponuoja jo stabilumas, apsisprendimas dirbti ir gilintis į savo sritį, nesiblaškyti. Nors būta pasiūlymų dirbti karaliaus rūmuose, buvo siūlomi kiti, pelningesni darbai, jis pasirinko universitetą, kur mokė jaunąją kartą, ir nebesiblaškė. VU atidavė beveik keturiasdešimt metų. Įkvepia ir profesoriaus pasiaukojimas: uždarius VU karo metais jis nepabėgo, nesislėpė savo vienkiemyje, kuris buvo už 60 km nuo Vilniaus, o kartu su kitais medikais teikė gyventojams medicininę pagalbą.

Suskaitmenintos knygos fragmentas

Ar jo asmenybė pakankamai ištyrinėta, įvertinta Lietuvoje, Lenkijoje?

Lietuviškai pirmoji publikacija apie A. Sniadeckį buvo paskelbta 1905 m. Petro Vileišio knygelėje „Praeitie Vilniaus“. Antrasis jo paminėjimas po penkiasdešimties metų  – Mykolo Biržiškos knygoje „Senasis Vilniaus universitetas“. Daugiau apie A. Sniadeckį lietuviškoje spaudoje rašyta tik gerokai vėliau. Norėdami šią spragą pildyti 2012 m. su bendraminčiais inicijavome A. Sniadeckio skaitymus pavadinimu „Lectiones Andrea Sniadecki“. Jie radosi kaip mokslo, medicinos, kultūros, VU istorijos puoselėtojų sumanymas atgaivinti šios užmirštos asmenybės nuopelnus mokslui ir kultūrai. Pirmieji skaitymai vyko lapkričio 30-ąją, tą pačią dieną, kai prieš daug metų VU buvo švenčiamas A. Sniadeckio gimtadienis.

Šios tradicijos skaitymuose laikėmės ir vėliau, rengiame juos lapkričio 30 d. arba kuo artimesnį šiai datai penktadienį. Pirmųjų skaitymų iniciatyvinė grupė susirinko namuose, kuriuose anksčiau gyveno pats A. Sniadeckis. Dabar ten įsikūręs Prancūzų institutas ir knygynėlis, tada buvo ir kavinė. Joje ir įvyko pirmieji skaitymai. Tradicijos skaitymus rengti vietose, istoriškai susijusiose su A. Sniadeckio veikla, laikytasi ir vėliau.

Kiekvienais metais per skaitymus lankytojai sužinodavo vis daugiau apie A. Sniadeckio veiklą. Į lietuvių kalbą buvo išverstas chemijos vadovėlis, paskaita apie alchemiją ir chemijos istoriją, satyrinis veikalas medicinos tema „Apie baisią ligą juromaniją“, ištraukos iš darbų apie medicininį požiūrį į mitybą bei satyrinės A. Sniadeckio prozos ištraukos. Satyrinių-filosofinių kūrinių motyvais įvyko išskirtinis režisieriaus ir aktoriaus Rolando Kazlo spektaklis „Juromanija: vienos baisios ligos istorija, diagnostika ir gydymas pagal Andrių Sniadeckį“.

2018 m. minint 250-ąsias A. Sniadeckio gimimo metines į lietuvių ir anglų kalbas buvo išverstas jo filosofinis traktatas apie organinių būtybių teoriją. Knygos vertimą į abi kalbas ir leidimą finansavo bendrovė „Thermo Fisher Scientific“ ir VU. Tais pačiais metais VU Gyvybės mokslų centre buvo pristatyta A. Sniadeckio portretų paroda, kurią rengė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja N. Markauskaitė, išleista knyga „Andriaus Sniadeckio portretai“. Tai buvo Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas.

Tiek nuveikta populiarinant A. Sniadeckio paveldą. Bendradarbiaujame ir su kolegomis Baltarusijoje. Ten taip pat vyksta analogiški skaitymai, kur dalyvauja ir Lietuvos delegacijos.

Ar dar ką nors apie jį rašote ar planuojate rašyti? Ar dar yra neatskleistų jo gyvenimo ir mokslinio darbo sričių?

Mano knyga apie A. Sniadeckį išleista 2005 m. Šiuo metu ji verčiama į anglų kalbą. Vertimą finansuoja „Thermo Fisher Scientific“. Knyga bus papildyta, bus pridėti keli anksčiau neskelbti jo tekstai. Tikiuosi, kad prabilęs angliškai A. Sniadeckis XXI a. ras naujų skaitytojų.

Nuostabu, kad dar yra išlikusios istorinės erdvės, pastatai, kur jis gyveno ir dirbo. Galėtumėme daugiau apie jį ir kitus XIX a. VU profesorius pasakoti studentams ir svečiams, išnaudoti tokią galimybę. Norėčiau pridurti, kad toks dėstytojas kaip A. Sniadeckis, kuris atsidavęs aukojasi dėl studentų, yra didelė vertybė. Reikia pasidžiaugti, kad tokių žmonių atsiranda.